Dar dešimtmetis okupacijos ir dabar būtume pilietiškesni?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute antrą dieną vyksta mokslinė konferencija „Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose“. Antradienio rytas buvo skirtas aptarti pilietinius iššūkius totalitarizmui. Sesijos metu istorikai svarstė, kiek sovietinė visuomenė buvo prisitaikiusi ir ar galima joje ieškoti pilietiškumo apraiškų. 

Istorikas A.Streikus teigė, kad nedemokratiniai periodai Lietuvos istorijoje prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai nuo 1926 metų pabaigos įsigalėjo autoritarinis Antano Smetonos režimas. Pavyzdžiui, katalikai nuolat jautė spaudimą ir persekiojimus, nes režimas norėjo Katalikų bažnyčią užskliausti vien religiniuose rėmuose. Pasak jo, šiuo požiūriu ypač reikšmingas buvo 1930 metais įsigaliojęs draudimas mokyklose veikti ateitininkų organizacijai – aktyviam katalikų jaunimui. Tačiau būtent tokiomis sudėtingomis sąlygomis 4-ajame dešimtmetyje katalikai išgyveno vidinės konsolidacijos laikotarpį, katalikų inteligentija įsitvirtino šalies elite, taip pat subrendo stipri jaunosios kartos intelektualų karta.

Represyvi ir agresyvi sovietinė okupacija davė naujų impulsų pilietiškumui reikštis. A.Streikaus įsitikinimu, okupacijos pradžioje matyti 4-ajame dešimtmetyje vykusios katalikų konsolidacijos vaisiai. Pasak jo, 1941 metų antisovietinio pasipriešinimo stuburą iš esmės sudarė ateitininkų prieškario pilietinio pasipriešinimo pamokos. Vėliau jas nesunku aptikti visos antisovietinės rezistencijos metu. Istorikas mano, kad jeigu pasipriešinimas būtų sėkmingas arba sovietinės okupacijos nebūtų buvę, tai po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose valstybėse, šis konsoliduotas katalikų judėjimas būtų išsiliejęs krikščioniškos demokratijos pavidalu.

Po nuslopinto partizaninio pasipriešinimo okupuota Lietuva faktiškai pora dešimtmečių išgyveno pilietinio pasyvumo sąlygomis ir tik 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo aiškesnės pilietinės savivokos ir saviraiškos būdų paieškos. Čia A.Streikus išskyrė tris kryptis.

Pirmoji – jaunimo subkultūros elgsenos modeliai. Jie daugiausia reiškėsi per muziką, išvaizdą, gyvenimo būdą. Anot istoriko, šie elgsenos modeliai iš principo buvo apolitiški, tačiau potencialiai galėjo įgauti antisovietinį pobūdį. Tai aiškiai paliudijo 1972 metų įvykiai Kaune, kai susidegino Romas Kalanta ir prasidėjo masiniai neramumai. Tačiau po jų hipiški, bent kiek politinį užtaisą turintys judėjimai išblėso.

Antroji kryptis – kraštotyriniai ir etnografiniai judėjimai, kurių ryškiausias pavyzdys buvo „Ramuva“. Tačiau po susidorojimo su ja ir kitų etnografinių būrelių pažabojimo ši kryptis taip pat prarado savo pilietiškumo potencialą. Pasak A.Streikaus, ir hipiškieji, ir etnokultūriniai judėjimai sudarė sovietinėje visuomenėje neformalios erdvės pagrindą. „Bet aš diskutuočiau, ar juos galima priskirti prie pilietiško sąmoningumo, nes jiems trūko artikuliuotų tikslų“, - sakė sovietmečio tyrinėtojas. 

Aiškesnius tikslus, jo teigimu, turėjo atgimstantis aktyvių katalikų judėjimas. Istoriko nuomone, daugelį paprastų katalikų tenkino nustatyti siauri sovietinio režimo rėmai, tačiau pradėjo formuotis nauja srovė, kuri pasiryžo kovoti su suvaržymais. Šią srovę daugiausia sudarė jauni katalikai, kunigai, kurie į seminarijas įstojo ir mokėsi jau sovietmečiu. Tai, anot A.Streikaus, galėtų būti laikoma paradoksalia situacija, mat kunigų ruošimą režimas mėgino kontroliuoti taip pat, kaip ir kitas sritis. Tačiau jaunų kunigų antisovietiškumą jis aiškina tuo, kad į kunigų seminarijas tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis stodavo tik itin motyvuoti asmenys, todėl jos netapo vien režimui lojalių kunigų kalve.

Jauni ir aktyvūs kunigai per keletą metų sugebėjo visuomenėje sukelti tam tikrą sąmyšį. Naujo judėjimo pagrindiniu įrankiu, net jų savotišku simboliu tapo pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kuriame buvo stengiamasi ne tiek diskutuoti ideologiniu lygmeniu, kiek kovoti pateikiant konkrečius bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo faktus. 

A.Streikus tvirtina, kad iki pat Sąjūdžio išvakarių sovietinės Lietuvos visuomenė išliko stipriai fragmentuota, jos didžiąją dalį sudarė pasyvi masė, kurią valdė privilegijuota nomenklatūra. Ir tik pamažu telkėsi nedideli pilietinio sąmoningumo židiniai, dažnai katalikiški, daugiausia akademiniuose ir inteligentijos sluoksniuose. Pasak jo, istorinis paradoksas, kad iš tiesų kokybinėms permainoms nepasiruošusi visuomenė, režimui vos atlaisvinus viešosios erdvės varžtus, sugebėjo išsivaduoti iš sovietinės okupacijos, nes negausus pilietinio pasipriešinimo sluoksnis užvaldė ar buvo užvaldytas pasyvios daugumos ir sukėlė masinį išsilaisvinimo judėjimą - Sąjūdį.

Istoriko A.Streikaus pateiktai pilietiškumo sampratai sovietmečiu nepritarė filosofė ir sovietologė Nerija Putinaitė. „Jokio pilietiškumo nebuvo ir nėra apie ką kalbti“, - rėžė ji. Anot N.Putinaitės, cecho darbininkas, išsinešdavęs aplink pilvą apsivijęs dešreles ir jas vėliau parduodavęs, dažnai aiškindavo, kad taip jis neva kovojęs su valdžia, nors tai iš tikrųjų tebuvo nusikaltimas – vagystė. „Nusikaltimas buvo priimtas kaip normalus dalykas ar net rezistencija“, - pastebi sovietologė. 

Ji įsitikinusi, kad valdžia apie tai žinodavusi ir sąmoningai toleruodavusi, nes tokiu būdu buvo įvarytas moralinis pleištas. Baisiausia, anot jos, kad ir šiais laikais analogiškas elgesys vis dar suprantamas kaip buitinio pilietiškumo apraiška. „Tai skandalas“, - tvirtina N.Putinaitė. Kaip pavyzdį, ji prisiminė neseniai žiniasklaidoje pristatytą apklausą, kurios rezultatai parodė, kad dalis žmonių pritaria kontrabandai, nes tai esą kova su neteisinga valdžia.

„Pilietiškumas pirmiausia yra solidarumo jausmas ir noras palaikyti tai, kas viešai pasakyta“, - aiškina N.Putinaitė. O sovietmečiu visi žmonės buvo nepatenkinti, bambėjo prieš valdžią, bet viešos akcijos ar jų bandymai solidarumo nesulaukdavo (reta išimtis – R.Kalantos susideginimas), todėl ir apie pilietiškumą kalbėti neverta. 

N.Putinaitė abejojo, ar A.Streikaus iškelti aktyvių katalikų būreliai taip pat laikytini tikraisiais pilietiškumo pavyzdžiais. „Jie buvo savotiškose katakombose ir nuosekliai prižiūrimi. Viešo solidarumo su Katalikų bažnyčios teiginiais nebuvo galima įsivaizduoti“, - nurodo ji.

Pasak jos, jeigu kaip pilietiškumo kriterijų imtume viešumą, katalikų jaunimo veiklos sovietmečiu taip pat nederėtų sureikšminti. „Jei jų viešumo būtų buvę, dabar nekalbėtume apie katalikiškos spaudos krizę. Ji neišsivystė, nėra viešo veikimo, idėjų kaitos“, - pastebi N.Putinaitė ir reziumuoja: „Pilietiškumas nėra tiesiogiai išaugęs iš katalikiškumo, nes jis dabar būtų kitoks.“