Pasipriešinimas kyla iš kelių šaltinių. Vienas jų – pasąmoninis kai kurių Europos kairiųjų jėgų suvokimas, kad jie vis dėlto išlaiko tam tikrą sąsają su marksizmu, su komunistine ideologija. Kalbos apie komunizmo nusikaltimus tokioms jėgoms veikiausiai kelia nerimą, kad jų ideologija, prisimenant nusikaltimus, gali būti tarsi sumenkinta, devalvuota.
Kita baimė remiasi dalies visuomenės manymu, jog jei bus prisimenami ir iškeliami komunizmo nusikaltimai, tai neva nublanks holokaustas. Manau, kad tai nepagrįsta baimė, kadangi holokaustas negali nublankti dėl žiaurumo, masto ir tos tragedijos, kuri ištiko vieną tautą. Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų užmerkti akis prieš galbūt kitokiais tikslais ir kitokiu – ne etniniu, o socialiniu, ideologiniu – pagrindu vykdytus nusikaltimus kitose pasaulio vietose.
Mūsų pareiga – įvardinti tiesą. Kaltinimai, jog „norima sulyginti“, kalbant apie tokią temą kaip žmonių kančia, yra ne vietoje. Nacizmo ir komunizmo nusikaltimai nėra tapatūs, tačiau ir viena, ir kita buvo nusikaltimai. Kai kas bando lyginti skaičius, bet juk ne skaičiai lemia. Lemia ir ne plotas teritorijų, kur vyko genocidas. Akivaizdu, jog ir viena, ir kita buvo totalitarinių sistemų atlikti masiniai žmonių žudymai ir kankinimai. Ir naciai, ir komunistai naikino žmones, turinčius tam tikrą požymį – požymį, kuris kankintojams buvo nepriimtinas.
Teisingas požiūris padėtų geriau suprasti vieniems kitus, ir tai turi tapti dialogo tąsa, bet jokiu būdu ne susipriešinimo pagrindu. Šiame procese matau daug pozityvumo. Tose bendruomenėse, kurios turi savo baimes, taip pat po truputį atsiranda daugiau supratimo. Vyksta sąmonės persitvarkymas, tikėkimės, kad tai tęsis“.