Knygos „MI6“ autorius, britų istorikas Keithas Jeffery'is galėjo susipažinti su žvalgybos archyvais, apimančiais
laikotarpį nuo 1909 metų, jos įkūrimo, iki 1949 metų, šaltojo
karo pradžios.
Knygoje pasakojamos istorijos prilygsta geriausiems romanams apie
šnipus. MI-6 agentai sprogdina laivus, veikia nacių užimtoje
Europoje ir Sovietų Sąjungoje, ar geria šampaną gražių moterų
draugijoje.
Pirmą kartą knygoje patvirtinamas faktas, kad tokie žymūs
rašytojai, kaip Grahamas Greene'as, W. Somersetas
Maughamas ir Arthuras Ransome'as, buvo MI6 agentai.
K.Jeffery'is pasakojo, kad jis galėjo patekti „į slapčiausius D.Britanijos archyvus“, pridurdamas, kad skirtingai nei kitų Britanijos
slaptųjų tarnybų dokumentų, tie, kuriuos jis matė, niekada nebus
paskelbti.
„Jaučiausi, tarsi būčiau, gal neatsidūręs už fronto linijos,
bet kaip agentas nuleistas į užsienio šalį“, - 810 puslapių
knygos pristatyme, kuris vyko URM, pasakojo knygos autorius.
Vienas agentas Billis „Biffy“ Dunderdale'as
buvo artimas romanų apie J.Bondą autoriaus Iano Flemingo draugas. B. Dunderdale'o „potraukis dailioms moterims ir
greitiems automobiliams“ galėjo įkvėpti rašytoją tais pačiais
charakterio bruožais apdovanoti savo herojų - agentą 007, rašoma
knygoje.
K.Jeffery'is sako, kad gandai apie agentus, neva turinčius
„leidimą žudyti“, yra mitas, o MI6 archyvai atskleidžia, kad
žvalgyba per tą laikotarpį, apie kurį pasakoja knyga, susiję tik
su dviem neteisėtais nužudymais.
Tačiau MI6 agentai susprogdino penkis laivus, taip siekdami
atgrasinti žydus, kurie po Antrojo pasaulinio karo plūdo į anuo
metu britų valdomą Palestiną.
MI6 taip pat šnipinėjo savo sąjungininkus, įskaitant ir
Jungtines Valstijas bei Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos
pasipriešinimo simbolį - generolą Charles de Gaulle'is.
Knygoje taip pat pasakojama Haroldo „Kim“ Philby išdavysčių istorija, jo kopimą į MI6 valdžios
viršūnes. Tiktai vėliau paaiškėjo, kad jis šnipinėja Sovietams
ir priklausė liūdnai pagarsėjusiai Kembridžo šnipų grupei.
Buvęs MI6 vadovas seras Johnas Scarlettas,
praėjusiais metais palikęs tarnybą, knygos pristatyme sakė, kad
sutikimas parašyti žvalgybos istoriją buvo „radikalus žingsnis...;
nieko panašaus nebuvo iki tol, ir nieko panašaus neketinama daryti
ateityje“.