2005 m. žiemą Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai sprendė problemą, ar dalyvauti aukščiausio lygio pasaulio vadovų susitikime Maskvoje, kur buvo švenčiamos Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-osios metinės. Ta pati problema iškilo ir šių metų gegužę: Latvijos ir Estijos vadovai nuvyko į Maskvą, o Lietuvos prezidentė – į Airiją.
Net ir šiandien kai kurie politikai ir istorikai, daugiausia Rusijoje, neigia trijų Baltijos šalių okupaciją 1940 m. Sennas cituoja 2000 m. birželio 9 d. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro oficialų pareiškimą: „SSRS kariuomenė 1940 m. buvo įvesta į šios šalies [Lietuvos – L. T.] teritoriją aukščiausios valdžios sutikimu, ir tas sutikimas buvo gautas pagal to meto tarptautinę teisę […] SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį buvo priimtas, kai to paprašė Baltijos valstybių aukščiausieji atstovaujamieji organai“ (p. 15–16).
Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos tema Sennas pradėjo domėtis praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Jis nurodo motyvus, paskatinusius imtis didesnės studijos: „Kai pradėjau dirbti Antrąjį pasaulinį karą tiriančioje Latvijos istorikų komisijoje [mūsiškės Tarptautinės komisijos sovietinių ir nacistinių okupantų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti latviškasis analogas – L. T.], mane suintrigavo problema. Rusijos užsienio reikalų ministro 2000 m. birželio mėn. pareiškimas išprovokavo mano reakciją ir, kai Lietuvos studentai vienoje mano paskaitoje nesugebėjo tiksliau paaiškinti, kodėl 1940 m. sovietų įvykdytą Lietuvos inkorporaciją jie laiko neteisėta, pagalvojau, kad būtų įdomu kruopščiau ištirti visą problemų kompleksą“ (p. 16–17).
Dažnas lietuvis, net ir tyrinėtojas, sudėtingus ir nevienareikšmius 1940 m. vasaros įvykius linkęs įsprausti į pas mus itin populiarią „kančių“ schemą, pagal kurią nuo pačių lietuvių niekas nepriklausė, dėl visų mūsų nelaimių, anot Bronio Railos, vien priešai kalti. Pasak Senno, požiūris, kad Raudonoji armija ir SSRS saugumo struktūros jėga primetė svetimą tvarką žmonėms, kurie buvo lojalūs Smetonos režimui, yra diametraliai priešingas sovietinių istorikų tvirtinimams apie „liaudies masių revoliuciją“. Sennas prisimena, kaip 1988 m. vasarą vienas lietuvis sušukęs: „Pasipriešinimas prasidėjo nuo 1940 m. birželio 16-osios.“ Suprask, Lietuva tapo didžiųjų valstybių sąmokslo auka, todėl pasaulis turįs atlyginti Lietuvai nuostolius ir jos atsiprašyti (p. 15–16).
Pasak Senno, tarp šių dviejų kraštutinių požiūrių vyksta plataus spektro ginčai. Atsargesnė yra Mykolo Römerio interpretacija, su kuria sutinka ir recenzuojamo veikalo autorius: „Lietuvos sovietizacija – tai buvo ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet svetimų, nuslopinusių Lietuvos valstybę, pajėgų darbas, kuriam buvo paruošta tam tikra neva pačios Lietuvos aktų inscenizacija.“
Veikalo įvade Sennas nurodo, kad jo tyrimo tikslas buvo dvejopas: pagrindinis dėmesys sutelktas į tai, kaip sovietai organizavo Lietuvos inkorporavimą į SSRS, o lygia greta analizuojama, kaip žlugo autoritarinis Smetonos režimas (p. 11). Monografijos chronologinės ribos – nuo 1939 m. rugpjūčio 23-iosios iki 1940 m. rugpjūčio 3-iosios, tačiau daugiausia vietos skirta 7 savaičių, nuo 1940 m. birželio 15 iki rugpjūčio 3 d., įvykiams aptarti. Veikale, skirtame Pabaltijo ir SSRS istorija besidominčiai Europos ir pasaulio visuomenei, autorius tyrinėja įvairias 1939–1940 m. įvykių interpretacijas. Jam ypač rūpėjo aptarti šiuolaikinę istoriografiją ir prieštaringą istorinę atmintį (p. 10). Lietuviškojo leidimo pratarmėje Sennas įspėja skaitytojus, kad apėjo kai kuriuos lietuviams itin aktualius klausimus, be to, pateikia minčių, kurios lietuviams nebus priimtinos (pvz., abejoja dėl tvirto lietuvių įsitikinimo, kad Vilnius turėjęs priklausyti Lietuvai).
Monografijoje panaudota šaltinių bazė labai plati: dokumentai ir jų rinkiniai, atsiminimai, ano meto periodinė spauda, archyvinė medžiaga, beje, ne vien Lietuvos (pvz., JAV ir Vokietijos ambasadorių Kaune pranešimai savo vyriausybėms). Autorius pavydėtinai gerai susipažinęs su įvairiakalbe šios temos istoriografija. Sennas neignoruoja ir sovietinių tyrinėtojų – Juozo Žiugždos, Kosto Navicko, Antaninos Butkutės-Ramelienės ir kt. – darbų, dažnai mini 1940 m. vasarą Lietuvoje apsilankiusios JAV žurnalistės komunistės Annos Strong kelionės įspūdžių knygą „Naujoji Lietuva“.
Sovietų istorikai buvo visiškai atskyrę 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytą SSRS – Vokietijos nepuolimo sutartį nuo trijų Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą 1940 m. vasarą. Sennas ją vertina kitaip: „Molotovo–Ribbentropo paktas, kuriuo Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija numatė pasidalyti Rytų Europą, buvo pagrindas Sovietų Sąjungai prisijungti Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą. Išsamaus plano tuomet gal ir nebuvo, bet galutinis SSRS vadovų ketinimas, galima sakyti, buvo aiškus“ (p. 48).
Remdamasis daugiausia Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atsiminimais ir ambasadoriaus Maskvoje Lado Natkevičiaus pranešimais, Sennas išsamiai analizuoja 1939 m. spalio pradžioje vykusias SSRS ir Lietuvos derybas, spalio 10 d. pasirašytą Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuva, atgaudama Vilnių ir dalį Vilnijos, sutiko įsileisti Raudonosios armijos įgulas (20 tūkst. karių).
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nė vienai Europos valstybei neteko išgerti tokios kartybių taurės kaip Lietuvai: 1938 m. kovą – kapituliacija Lenkijai, lygiai po metų – Vokietijai. Vyriausybės atsisakymas 1939 m. rugsėjo pradžioje siųsti kariuomenę į Vilnių irgi buvo savotiška kapituliacija. Spalio 10 d. sutartis, kėlusi mirtiną pavojų Lietuvos valstybingumui, buvo jau ketvirtas smūgis iš eilės.
Pradėdama derybas su Maskva, Lietuvos vyriausybė spalio 2 d. demobilizavo prieš 2 savaites į kariuomenę pašauktus atsarginius. Sennas cituoja Antano Smetonos adjutantą plkn. Vaclovą Šliogerį: „Tada demobilizuodami savo kariuomenę, mes pasidavėme“ (p. 49).
Pasak Senno, tarpukariu svarbiausios lietuvių tautinės savimonės idėjos buvo „tėvynė“ ir „Vilnius“. Monografijos autorius mano, kad Lietuvos likimas būtų pasisukęs kitaip, jeigu lietuviai 1939 m. rugsėjį būtų ėję į Vilnių, kaip ragino Berlynas.
Kaip žinoma, „žygį į Vilnių“ propagavo voldemarininkai, radikalieji („jaunieji“) tautininkai, o labiausiai – pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa, kuris buvo įsitikinęs: jei lietuviai būtų paklausę Berlyno ir atsiėmę Vilnių, Vokietija nebūtų pardavusi Lietuvos sovietams, RA nebūtų įžengusi į Lietuvą 1939 m. rudenį, o juo labiau 1940 m. birželį. Todėl po karo Lietuvos tikriausiai būtų laukęs, panašiai kaip ir Lenkijos, liaudies demokratinės šalies, o ne sąjunginės respublikos statusas.
Senno nuomonė kitokia: vargu ar sovietai 1945 m. būtų palikę Vilnių Vokietijos sąjungininkei Lietuvai. O kadangi Maskva buvo numačiusi aneksuoti Kenigsbergą, ji tikriausiai nebūtų palikusi jo kaip „anklavo“ kitoje Lietuvos valstybės pusėje tokio, koks jis yra dabar, ir, galimas dalykas, į Kaliningrado sritį būtų įtraukusi ir Klaipėdą (p. 79–80). Galutinė Senno išvada tokia: „Iš sovietų rankų vokiečių pritarimu perimdami Vilnių, lietuviai iš esmės įgyvendino savo užsienio politikos tikslus, kuriuos buvo užsibrėžę 1920 m., kai kartu su vokiečiais ir sovietais susivienijo prieš Versalio sutartį“ (p. 81).
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dramoje Vilnių, kurį Stalinas padovanojo lietuviams, Sennas laiko Trojos arkliu. Lietuvos vyriausybei Vilnius tapo didelės įtampos šaltiniu, o sovietams – svarbiausia priemone skverbtis į lietuvių sąmonę. Tačiau, šių eilučių autoriaus nuomone, negalima sutikti su Senno teiginiu, kad RA bazės šalyje – tai kaina už atgautąją sostinę (p. 51). Juk Estija ir Latvija irgi įsileido RA įgulas, nors mainais nieko už tai negavo, priešingai – jų teritorija po Antrojo pasaulinio karo netgi sumažėjo. Su Vilniumi ar be Vilniaus (Stalinas galėjo atiduoti jį Baltarusijai), Lietuva vis tiek nebūtų išvengusi RA įgulų, o galiausiai – ir sovietinės respublikos statuso.
Paskutinį nepriklausomos Lietuvos pusmetį Sennas pavadino „nežinomybės žiema“. Užsiėmusi Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos inkorporavimu, kariaudama su suomiais, Maskva kuriam laikui paliko Baltijos šalis ramybėje. Viačeslavas Molotovas spalio 31 d. sakydamas kalbą SSRS Aukščiausiojoje taryboje labai gerai įvertino „socializmo šalies“ santykius su trimis Baltijos valstybėmis, ypač su Lietuva. Maždaug tuo pat metu SSRS atstovas Kaune Nikolajus Pozdniakovas gavo griežtą Molotovo įspėjimą: nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus, neteikti jokios paramos opozicinėms jėgoms, palaikyti santykius tik su vyriausybe.
1939 m. spalio 10 d. pasirašiusi Savitarpio pagalbos sutartį ir įsileidusi RA įgulas, Lietuva prarado neutralumą. Jos užsienio politika jau buvo orientuota į Maskvą. Sennas cituoja gruodžio 4 d. užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio nurodymą Lietuvos delegacijai Ženevoje, kur Tautų Sąjunga svarstė Suomijos skundą dėl SSRS agresijos: „Turint galvoje mūsų sutartį su rusais ir bendrą politinę padėtį, mums Ženevoje tenka elgtis taip, kad nesupykdytumėm rusų […]. Palaikykite kontaktus su latviais, estais ir pačiais rusais [ne su suomiais! – L. T.]. Niekur nebalsuokite prieš rusus.“6 Svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos principu tapo „Nesupykdyti rusų!“
Manyčiau, Sennas politinį Lietuvos statusą laikotarpiu nuo 1939 m. spalio 10 d. iki 1940 m. birželio 15-osios pagrįstai įvardija kaip SSRS protektoratą.
Pasak monografijos autoriaus, nors Lietuvos užsienio politika jau buvo priklausoma nuo Maskvos, 1939–1940 m. žiemą šalis praleido kaip vis dar nepriklausoma valstybė, bent jau formaliai. Baimė, apėmusi, kai įžengė RA, pamažu blėso. Vilniaus atgavimas, pasak Senno, sustiprino Smetonos prestižą kai kuriuose visuomenės sluoksniuose. 1939 m. gruodį buvo sudaryta XXI ir paskutinė tautininko Antano Merkio vadovaujama Lietuvos Respublikos vyriausybė. 1940 m. sausį Prezidentas atleido iš pareigų palankumu krikščionims demokratams įtarinėtą kariuomenės vadą gen. Stasį Raštikį, į jo vietą paskyrė Merkio proteguotą, ryšių su SSRS pasiuntinybės darbuotojais turėjusį gen. Vincą Vitkauską.
Kada Maskva nusprendė okupuoti Baltijos valstybes? Tyrinėtojų nuomonės skiriasi. Romas Misiūnas ir Reinas Taagepera rašo, kad sprendimas buvo priimtas 1940 m. vasario pradžioje, kai į Maskvą instruktažui buvo sukviesti SSRS pasiuntiniai Kaune, Rygoje ir Taline. Pasak Natalijos Lebedevos, galutinis sprendimas okupuoti Lietuvą buvo priimtas gegužės 24 ar 25 d.
Maskvos sprendimą visiškai okupuoti Baltijos valstybes Sennas sieja su karo veiksmais Vakarų fronte. Ten 1940 m. balandį baigėsi pozicinis karas ir vokiečiai pradėjo veikti. Jie pasuko į šiaurę, kur, anot Senno, „nušlavė“ Daniją su Norvegija, o gegužę, aplenkdami Mažino liniją, per Belgiją ir Olandiją įsiveržė į Šiaurės Prancūziją ir „nudundėjo“ tiesiai į Paryžių. Vokiečių pergalės Vakaruose paskatino sovietus veikti Pabaltijyje. Gegužės 25 d. Maskva apkaltino Lietuvos vyriausybę, esą ji toleruoja ir netgi kursto nedraugiškus veiksmus prieš šalyje esančias RA įgulas (raudonarmiečių „grobimas“).
Pasak Senno, įgyvendinti savo planus Pabaltijyje sovietams pavyko lengviau, negu jie tikėjosi. Laukta stipraus pasipriešinimo, ypač Lietuvoje. Todėl birželio pradžioje prie Lietuvos sienos buvo sutelkta per 220 tūkst. karių, 1140 karo lėktuvų, 1,5 tūkst. tankų (p. 158). Sennas, kaip ir Lebedeva, mano, kad lenkų karininkų žudynės Katynėje sietinos su pasirengimu okupuoti Baltijos valstybes: reikėjo atlaisvinti vietas naujiems belaisviams (p. 197).
Lietuvos prezidentas Antanas Smetona teigė, kad „pasišalinimas [išvykimas į Vokietiją birželio 15 d. – L. T.] buvo mažas protestas Maskvos smurtui, toks, koks buvo galimas susidariusiomis aplinkybėmis“. Sennas tokiam tvirtinimui nepritaria. Į Maskvos ultimatumą buvo atsakyta dviem žodžiais: „Vyriausybė sutinka“. Kur čia protestas? Senno knygos skyrius apie birželio 14 ir 15 d. Kauno įvykius pavadintas trumpai „Pabėgėlis“.
Sovietų požiūris į Smetonos pabėgimą, pasak Senno, buvo dvejopas. Viena vertus, okupantai būtų manipuliavę Smetona taip pat, kaip jie elgėsi su Latvijos prezidentu Karliu Ulmaniu ar Estijos – Konstantinu Pätsu. Antra vertus, Lietuvos Prezidento pabėgimas buvo labai parankus sovietų propagandai: pasipylė Smetonos, brendančio per Širvintos upelį, karikatūros, paskalos ir straipsniai spaudoje apie „apvogtą Lietuvą“, apie tariamus Smetonos turtus užsienyje…
Tačiau labiausiai, Senno manymu, Smetonos pabėgimas pribloškė pačius lietuvius. Karininkai reikalavo sugrąžinti bėglį į Kauną, o Kybartuose, prie valstybės sienos, šautuvus į Prezidentą atsuko ne vietiniai komunistai, bet Lietuvos šauliai. Pasak Senno, kad ir kaip bauginamai atrodė sovietų kariuomenės antplūdis, daugelis lietuvių [žodį „lietuvis“ Sennas vartoja ne tautine, o pilietine prasme – L. T.] džiaugėsi Smetonos pabėgimu. Lietuvoje dirbę Vokietijos žvalgybininkai, įvykius Kaune lyginę su Rygos ir Talino įvykiais, manė, kad lietuviai su didesniu entuziazmu nei latviai ar estai sutiko sovietų įvestą tvarką. Jų nuomone, viena priežasčių galėjo būti Smetonos pabėgimas (p. 188–189). Karlis Ulmanis ir Konstantinas Pätsas pasiliko su tauta. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jie ir norėdami nebūtų galėję pabėgti: RA Lietuvoje, sovietų laivynas ir aviacija atkirto Latviją su Estija nuo išorinio pasaulio.
Pasak Senno, Dekanozovas gerai pasinaudojo abiem dalykais: liaudies antipatija Smetonai ir manymu, kad Prezidentas pabėgo iš baimės (p. 189).
Birželio 16-osios rytą Lietuvos vėliava virš Prezidentūros nepakilo. Tai patvirtino jau 15-osios vakarą miesto centre sklandžiusius gandus, kad „Smetona pabėgo“. Raudonarmiečiai ėjo sargybą prie vyriausybinių pastatų ir reguliavo eismą laikinosios sostinės gatvėse. O SSRS pasiuntinybėje Laisvės alėjoje jau buvo įsikūręs iš vakaro atvykęs nepaprastasis SSRS vyriausybės įgaliotinis, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, Lavrentijaus Berijos, 1938 m. tapusio NKVD vadovu, mokinys ir bendražygis Vladimiras Dekanozovas (gruzinas kaip ir Berija).
Daugelis lietuvių, pasak Senno, tikėjosi, kad Maskva paskatinsianti politinę Lietuvos valstybės reformą ir gal net sugrąžinsianti demokratinę 1922 m. Konstituciją. Mintys apie reformas tvyrojo ore. Pirmieji įspūdžiai dėl SSRS kariuomenės elgesio buvo geri. Raudonarmiečiai nesielgė kaip okupantai ir greitai pasitraukė iš sargybos postų prie vyriausybinių pastatų (p. 189). Bet, Senno teigimu, lietuviai proceso jau nebevaldė. Jis buvo Maskvos prokonsulo (taip pavadintas 7-asis monografijos skyrius) Dekanozovo rankose. Per 48 valandas Dekanozovas suorganizavo vadinamąją Liaudies vyriausybę. Tačiau svarbiausias Maskvos prokonsulo uždavinys buvo surežisuoti savanoriško Lietuvos įstojimo į „SSRS tautų šeimą“ spektaklį. Kai įžengė RA ir atvyko Dekanozovas, Lietuva buvo inkorporuota į SSRS de facto. Dabar Dekanozovo uždavinys buvo inkorporuoti ją de jure, suderinant šį procesą su Lietuvos Konstitucija (p. 200). Dekanozovas jam patikėtą uždavinį išsprendė per 7 savaites.
Nuo rugpjūčio pradžios į Maskvą grįžusį Dekanozovą Lietuvoje pakeitė buvęs SSRS ambasadorius Kaune, VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos įgaliotinis Nikolajus Pozdniakovas.
1953 m. gruodį Dekanozovas ir Berija buvo sušaudyti kaip „tarptautinio imperializmo agentai“. Tačiau nei SSRS, nei Rusijos vyriausybė niekada nepasmerkė jo veiklos Lietuvoje 1940 m.
Tai, kad Lietuvos vyriausybė besąlygiškai priėmė Maskvos reikalavimus, o ypač Ministrų Tarybos pirmininko, einančio ir Respublikos Prezidento pareigas, Antano Merkio veikla birželio 16 ir 17 dienomis, kai buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kad Smetonos išvykimą į užsienį reikia vertinti kaip jo atsistatydinimą iš Prezidento pareigų, kai pavesta Justui Paleckiui sudaryti naują vyriausybę ir ji buvo patvirtinta, kai pats Merkys atsistatydino iš Prezidento posto, kuris pagal 1938 m. Konstituciją automatiškai atiteko naujajam premjerui Paleckiui, labai pasitarnavo Maskvos užmačioms sudaryti okupacijos teisėtumo regimybę. Tokį Merkio elgesį Sennas, kaip kadaise Smetona, linkęs aiškinti visišku psichikos išsekimu, šoku (p. 226–227). O gal Merkys, kaip ir Estijos prezidentas Pätsas, vykdė svetimos valstybės valią? Tiesa, faktų ir tiesioginių argumentų tokiai versijai paremti neturime.
Birželio 15-osios pavakarę į Kauną atvykusio Dekanozovo veikla Lietuvoje Sennui primena suktą žaidimą „Kur paslėptas žirnis“ – mažas kamuoliukas arba žirnis pakišamas tai po vienu, tai po kitu iš 3-jų puodelių, o žaidėjai turi atspėti, kur jis yra. Raudonoji armija, linksmindama Lietuvos gyventojus koncertais, stengėsi įtikinti žiūrovus, kad valdžios „žirnis“ yra po puoduku, kuris vadinasi „Liaudies vyriausybė“, paskui – po puoduku „Liaudies seimas“. Bet „žirnis“ visą laiką buvo Dekanozovo saujoje. Nusprendęs, kad kompartija jau pasirengusi valdyti kraštą, jis pakišo „žirnį“ po LKP puoduku (p. 209–210).
Senno nuomone, nereikėtų pervertinti birželio 17 d. sudarytos Liaudies vyriausybės vaidmens, nes tikroji valdžia visą laiką buvo Maskvos prokonsulo rankose, o jam talkino iš Maskvos atvykę NKVD specialistai, Pozdniakovas ir kiti sovietų pasiuntinybės darbuotojai, LKP viršūnė – pirmiausia partijos sekretoriai Icikas Meskupas ir Antanas Sniečkus.
Pasak Senno, sovietų veiksmų planas Lietuvoje labai skyrėsi nuo to, ką Maskva 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pradžioje mėgino įvykdyti Suomijoje.Ten sovietai sudarė komunistinę Otto Kuusineno vyriausybę, kurią mėgino primesti suomiams. Naujojoje Lietuvos vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno komunisto.
Sennas 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje lygina su tuo, kas 1920–1921 m. vyko Gruzijoje. 1920 m. sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį su nepriklausomybę paskelbusia Gruzija, o 1921 m. pasiuntė į ją savo kariuomenę. Okupuota Gruzija tapo sovietine respublika. Tada Leninas liepė padaryti nuolaidų gruzinų inteligentijai ir „smulkiajai buržuazijai“. Mintis palyginti sovietų politiką 1920–1921 m. Gruzijoje ir 1940 m. Lietuvoje Sennui kilo todėl, kad Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pareigas einantis užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius 1920 m. buvo Baku miesto tarybos (sovieto) narys. Pozdniakovas šį mūsų literatūros klasiko biografijos faktą, be abejo, žinojo ir papasakojo apie tai Dekanozovui, kuris anuo metu vykdė komunistinę veiklą Užkaukazėje. Sennas netgi kelia hipotezę, kad jie (Krėvė ir Dekanozovas) galėjo būti pažįstami dar nuo Užkaukazės laikų (p. 214–215).
Krėvės dalyvavimas, pasak Senno, buvo labai svarbus Liaudies vyriausybės įvaizdžiui. Tačiau dar svarbesnis buvo žinomo politiko Ernesto Galvanausko sutikimas tapti Liaudies vyriausybės finansų ministru. Būtent todėl naujajai vyriausybei kurį laiką pritarė antismetoninė „Ašis“ – krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai. Kai liepos pradžioje buvo uždaryti „buržuaziniai“ laikraščiai, išimtis padaryta tik krikščionių demokratų XX amžiui ir valstiečių liaudininkų Lietuvos žinioms. Abu šie populiarūs dienraščiai agitavo skaitytojus dalyvauti Liaudies seimo rinkimuose.
Kai Vinco Krėvės vadovaujama Ministrų taryba sudarė nekomunistinės vyriausybės įvaizdį, Dekanozovas jau galėjo įtraukti į ją ir komunistus. Mečislovui Gedvilui pavesta Vidaus reikalų ministerija, pasak Senno, tapo vyriausybe vyriausybėje. Gedvilas veikė nepaisydamas Krėvės pageidavimų, o Paleckis pakluso VRM iniciatyvoms. VRM pirmiausia tarnavo Dekanozovui ir komunistų partijai, o tik po to – Liaudies vyriausybei (p. 251–253). Valstybės saugumo departamentą, kurio žinioje buvo politinė policija, Dekanozovas patikėjo iš kalėjimo paleistam Antanui Sniečkui. Gedvilas ir Sniečkus užėmė Kazio Skučo ir Augustino Povilaičio, apkaltintų provokacijomis prieš RA įgulas Lietuvoje, postus, t. y. tapo represinių institucijų vadovais.
Sennui nekyla abejonių, kad „daugelis Lietuvos nekomunistų iš pradžių į sovietų invaziją ir naujos vyriausybės sudarymą žiūrėjo palankiai, nes tai reiškė [iki kaulų smegenų įkyrėjusio, anot Vinco Trumpos – L. T.] Smetonos režimo žlugimą“ (p. 211–212). Tuo labiau kad naujoji vyriausybė prisiekė ištikimybę Lietuvos Respublikos konstitucijai, pagerbė Nežinomo kareivio kapą, o ministrai žadėjo ginti šalies nepriklausomybę ir išsaugoti privačią nuosavybę.
„Lietuvos komunistų partija, žinoma, nebūtų sugebėjusi 1940 m. birželį paimti ir išlaikyti valdžios, – tvirtina Sennas, – bet rūpestingai konsultuojama ir globojama Dekanozovo, Maskvos padedama ir Raudonosios armijos kontroliuojama, ji išaugo ir sustiprėjo. Galiausiai ji perėmė valdžios Lietuvoje vairą“ (p. 239). Birželio 25 d. Vidaus reikalų ministerijai įregistravus LKP, iš pogrindžio išėjo 1260 partiečių: 54 proc. lietuvių, 31 proc. žydų, 14 proc. rusų tautybės. „Kitoms partijoms, ilgai kovojusioms prieš liaudį ir prieš Lietuvos nepriklausomybę, nėra daugiau vietos Lietuvoje“, – birželio 26 d. rašė Liaudies vyriausybės organu tapęs Lietuvos aidas. 1936 m. uždarytų krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų partijų veikėjų viltys, kad bus legalizuotos ir jų partijos, žlugo.
„Mauras gali eiti“, – taip pavadintas monografijos skyrius apie Liaudies vyriausybės veiklą iki liepos vidurio, kai Dekanozovas „paslėpė žirnį“ po puodeliu, kuris vadinosi „Liaudies seimas“ (p. 266–291). Liaudies vyriausybė neatsiejama nuo Vinco Krėvės, todėl šis monografijos skyrius skirtas daugiausia jo veiklai birželio–liepos mėnesiais. Krėvės vaidmuo sulaukė prieštaringiausių vertinimų: vieniems jis – didvyris, kitiems – kolaborantas ar net išdavikas. Sennas primena Zenono Butkaus iškeltus faktus apie SSRS pasiuntinybės Kaune piniginę paramą tautininkų partijos reikalams 3-iojo dešimtmečio viduryje ir dažną Krėvės lankymąsi SSRS pasiuntinybėje 4-ojo dešimtmečio pabaigoje (viltingas jo klausimas 1939 m. rugsėjį, ar ateis Raudonoji armija į Kauną?). Krėvės politinė veikla 1940 m. vasarą susilaukė, pasak Senno, didesnės kritikos negu jos kliuvo Ernestui Galvanauskui. Viena, Krėvės vardas buvo labiau žinomas visuomenei, antra, būdamas Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministras, Krėvė klaidino ne tik Lietuvos visuomenę, bet ir pasaulį. Jo nurodymu Lietuvos ambasadoriai užsienio šalyse tvirtino, kad Lietuva nėra okupuota, o sovietų vyriausybė nesikiša į Lietuvos vidaus gyvenimą.
Pasak Senno, užsienio šalių atstovų, akredituotų Kaune, birželio pabaigos vizitai pas Krėvę ir Paleckį rodo, kad užsienio valstybės pripažino Liaudies vyriausybę (p. 279). Čia būtina Senną papildyti ir patikslinti: Liaudies vyriausybę pirmieji pripažino patys lietuviai – „smetoninio“ Seimo prezidiumas, kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų vadovai.
Didžiulio dėmesio ir įvairių komentarų sulaukė Krėvės pasakojimas apie jo pokalbį birželio 30-osios vakarą Kremliuje su Molotovu. Kai kas tą Krėvės pasakojimą laiko beletristika, juk Krėvė – rašytojas. Tačiau Molotovo pasakymas, kad Europoje nėra vietos mažoms valstybėms ir kad Lietuva tapsianti SSRS respublika, – patvirtina pokalbio autentiškumą. Krėvės pasakojimą, kaip jis, grįžęs iš Maskvos, įteikė Paleckiui savo ir Galvanausko atsistatydinimo iš pareigų raštus ir daugiau nedalyvavo Liaudies vyriausybės veikloje, Sennas pagrįstai laiko geriausiu atveju klaidinančiu (p. 289). Reikalas tas, kad Lietuvos ypatingajame archyve saugomi Liaudies vyriausybės posėdžių protokolai liudija, kad Krėvė pirmininkavo liepos 9 ir 12 d. posėdžiams, dalyvavo ir liepos 21 d. Seimo posėdyje. Po to atostogavo, tačiau rugpjūtį jau vėl dalyvavo vyriausybės posėdžiuose, o 13 ir 21 d. jiems netgi pirmininkavo. Apskritai Krėvė buvo Liaudies vyriausybės narys iki pat paskutinės jos veiklos dienos – rugpjūčio 26-osios. Ir tai dar ne viskas: jis buvo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidavimo komisijos, veikusios nuo rugpjūčio 9 d. iki rugsėjo 19 d., pirmininkas.
Krėvės dalyvavimo Liaudies vyriausybėje priežasčių Sennas nenagrinėja, palikdamas šį klausimą lietuvių istorikams. Manyčiau, Krėvės patriotizmas abejonių nekelia. Tačiau, Lietuvai atsidūrus tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos girnų, Krėvė, kaip, beje, ir dauguma tuometinių mūsų politikų, buvo linkęs rinktis pastarąją, neva mažiau pavojingą lietuvių tautiškumui.19 Antrasis motyvas – valdžios troškimas, išryškėjęs dar 3-iajame dešimtmetyje, atsispindėjęs ir literatūriniuose Krėvės personažuose (Skirgaila, Šarūnas). Žlugus iliuzijoms dėl „Mongolijos statuso“, Krėvės entuziazmas gerokai atvėso, tačiau su sistema jis nekonfliktavo: buvo paskirtas sovietų įsteigtos Lietuvos SSR Mokslų akademijos prezidentu, išrinktas SSRS AT deputatu.
Labai vaizdžiai Sennas aprašo Liaudies vyriausybės veiklos pabaigą. Ji, „kaip Schillerio Otelas atliko savo darbą ir jau galėjo dingti iš politinės arenos („Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti“) […] Dekanozovo dėka Lietuvai jau vadovavo Maskva, o parengti oficialų Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą buvo Liaudies seimo, o ne Liaudies vyriausybės darbas“ (p. 291).
Seimo rinkimai, kaip ir viskas Lietuvoje 1940 m. vasarą, vyko žaibiškai. Tikslas – kad žmonės nespėtų atsipeikėti, susivokti, kas darosi. SSRS pasiuntinybėje liepos 4 d. įvyko LKP vadovų ir pasiuntinybės darbuotojų pasitarimas dėl rinkimų. CK narys Vladas Niunka įrodinėjo, kad rinkimams pasiruošti reikia bent 3 savaičių, tačiau Dekanozovas nukirto: rinkimai įvyks po 10 dienų vienu metu su rinkimais Latvijoje ir Estijoje (p. 325–326). Kitą dieną vyriausybė paskyrė naujo seimo rinkimų datą – liepos 14-ąją. Liepos 6 d. spaudoje buvo paskelbtas Niunkos per 12 valandų parengtas rinkimų įstatymas, kurio 19-asis straipsnis skelbė, kad į 79 vietų seimą turi būti iškelti 79 kandidatai. Visus iki vieno kandidatus parinko LKP, o juos oficialiai iškėlė iš kažkur atsiradusi Lietuvos darbo liaudies sąjunga – liūdnai pagarsėjusio „komunistų ir nepartinių bloko“ analogas.
Remdamasis rankraštine vieno iš LKP vadovų Chaimo Aizeno autobiografija, Sennas nustatė, kad Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkiminę programą parengė Vladas Niunka, Chaimas Aizenas ir Liudas Gira (p. 331). Programa žadėjo visiems viską, ko tik kas troško. Tačiau programoje nė žodžiu nebuvo užsiminta apie Lietuvos stojimą į SSRS. Vien demagoginiais pažadais Dekanozovas ir kompartija nepasikliovė. Pradėta piktai grūmoti „liaudies priešams“, kurių sąvoka sąmoningai nebuvo apibrėžta. „Liaudies priešai“ yra ne tik kapitalistai, „buožės“, bet ir tie, kurie skleidžia „gandus“, esą Lietuva būsianti sovietizuota, bus persekiojama Bažnyčia, Lietuvoje būsią kolchozai, ir, žinoma, tie, kurie neis balsuoti. Liepos 6 d. VSD direktorius Antanas Sniečkus pasirašė įsakymą suimti „destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką“. Per kelias dienas buvo suimti 504 asmenys (p. 343).
Nepaskelbdama balsavimo už atskirus kandidatus duomenų, kaip to reikalavo rinkimų įstatymas, ir patvirtinusi, kad išrinkti visi 79 kandidatai, Vyriausioji rinkimų komisija, Senno teigimu, smarkiai suklastojo tikruosius rinkimų rezultatus ir tai yra pagrindas abejoti Liaudies seimo ir jo nutarimų teisėtumu25 (p. 350).
Liepos 16 d. vietoj Lietuvos aido išėjo Darbo Lietuva (keisti laikraščio pavadinimą pasiūlė Krėvė), netrukus tapsianti Tarybų Lietuva. Kartu su Lietuvos aidu iš politinės arenos dingo ir rinkimus laimėjusi Lietuvos darbo liaudies sąjunga, su savimi į nebūtį nusinešdama ir ikirinkiminius savo pažadus. Pasak Senno, ji tapo dar vienu istorinio efemeriškumo pavyzdžiu (p. 353).
Liepos 17 d. Rygoje susitiko trys Maskvos prokonsulai Baltijos šalyse – Dekanozovas, Vyšinskis (Latvijoje) ir Ždanovas (Estijoje) – suderinti ką tik išrinktų „parlamentarų“ darbotvarkės, kurios svarbiausi punktai buvo sovietų valdžios paskelbimas ir prašymas priimti į SSRS sudėtį.
Remdamasis Arvydu Anušausku,26 Sennas rašo, kad liepos 21-osios išvakarėse Dekanozovas ir NKVD atrinko 500 kompartijos ir komjaunimo narių, kuriems pavesta Liaudies seimo posėdžiuose sudaryti „džiūgaujančios publikos“ vaizdą. Valstybės teatro salėje, kurioje posėdžiavo Seimas, buvo 730 vietų. Specialių vietų sėdėti deputatams teatro salėje nebuvo. Tad jie ištirpo „džiūgaujančioje publikoje“. Balsų niekas neskaičiavo.
Liaudies seimo paskirtoje 20 asmenų delegacijoje, kuri liepos 29 d. išvyko į Maskvą „parvežti į Lietuvą Stalino saulės“ (perduoti SSRS Aukščiausiajai tarybai Seimo prašymą priimti Lietuvą į SSRS sudėtį), Icikas Meskupas vyko kaip delegacijos narys, o Antanas Sniečkus – kaip vertėjas. Mat Meskupas 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pradžioje beveik 4 mėnesius praleido Maskvoje ir jo veikla jau buvo VKP(b) CK aprobuota, o Sniečkus nuo Zigmo Angariečio suėmimo 1938 m. kovą Maskvoje nesilankė ir jo veikla dar turėjo gauti bolševikų partijos palaiminimą.28 Tik 1940 m. rugpjūčio 14 d. grįžęs iš Maskvos jis pradėjo oficialiai eiti LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigas.
Politinis „savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS“ spektaklis, prasidėjęs 1940 m. birželio 16–17 d. Kaune, baigėsi po 7 savaičių – rugpjūčio 3 d. Maskvoje, kur SSRS Aukščiausioji taryba priėmė Lietuvą į SSRS sudėtį 14-ąja respublika. Vienas ryškiausių Lietuvos inkorporavimo ceremonijos momentų, pasak Senno, buvo Salomėjos Nėries poemos, skirtos Stalinui, skaitymas. Dekanozovas norėjo, kad poetė skaitytų savo kūrinį apsivilkusi vakarine suknele, tačiau Salomėja užsispyrė vilkėti tautinį lietuvaitės kostiumą. „Vadui, mokytojui, draugui – Didžiajam Stalinui aš skiriu savo eiliuotą žodį – poemą apie Staliną“, – tokiais žodžiais poetė pradėjo deklamuoti savo kūrinį, kurį, pasak Kosto Korsako, užsakė Dekanozovas, tačiau tai neprieštaravo vidinėms poetės nuostatoms, todėl poemą ji parašė per vieną naktį.
Tai, kad Lietuvos, kaip ir Latvijos, ir Estijos, likimą nulėmė SSRS ir Vokietijos sandėris, kad Lietuvos valstybė buvo pasmerkta 1939 m. rudenį išnykti iš politinio žemėlapio, – akivaizdu visiems. Klausimas, dėl kurio jau 70 metų verda aistros, ginčijasi ne tik istorikai, publicistai, bet ir visuomenė, yra toks: ar lietuviai turėjo ginti didžiausią tautos vertybę – nepriklausomybę? Savo veikalo pabaigoje šį klausimą kelia ir Sennas: „Ar turėjo ir ar galėjo lietuviai pasipriešinti Raudonosios armijos įsiveržimui į Lietuvą? Ar jie galėjo neleisti komunistams paimti valdžios, kai šalį kontroliavo Raudonoji armija? Ar sovietinėje administracijoje dirbę lietuviai išdavė savo šalį, o gal jie padėjo tautai išlikti?“ (p. 383). Tačiau atsakymo į šį klausimą recenzuojamo veikalo autorius neduoda, nurodydamas, kad jo studija skirta sovietų perversmui Lietuvoje, o hipotezės dėl pasipriešinimo galimybių nėra jos objektas (p. 383). Tiesa, kitoje vietoje Sennas nurodo, kad 1939 m. spalį įsileidusios Raudonosios armijos įgulas, Baltijos valstybės buvo jau bejėgės. Kai 1940 m. birželį Maskva pareiškė joms ultimatumą, pasipriešinti buvo galima tik simboliškai (p. 134).
Prieš 40 metų Feliksas Jucevičius rašė: „Kad mes [1940 m. birželį] nebūtume galėję apsiginti, aišku be jokių įrodinėjimų […] Vieno tik reikėjo – laisvę ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą. Visų pirma laisvę turėjome ginti dėl istorinės atsakomybės prieš ateinančias kartas.“29 Jucevičiaus mintį galima būtų pratęsti: būtų užtekę aistiškojo „vieno kraujo lašo“, netgi „vienų vieno žodžio“ – reikėjo pasakyti „Ne!“ ultimatumui. Jeigu Lietuvos vyriausybė 1940 m. birželio 15-ąją būtų atmetusi ultimatumą, pareiškusi bent protestą Maskvai, kreipusis į pasaulio tautas dėl SSRS agresijos, jeigu ne vienas „Tautos vadas“, o visa vyriausybė būtų išvykusi į užsienį, kaip tą buvo numačiusi Valstybės gynybos taryba,30 kas tada būtų sudaręs naują vyriausybę? Dekanozovas? Pozdniakovas? Sniečkus? Bet juk tokiu atveju neteisėtumas būtų matomas plika akimi ir net Rusijos politikai ir istorikai šiandien nedrįstų tvirtinti, kad tarptautinė teisė nebuvo pažeista, nes Lietuva esą nebuvo okupuota.
Na, bet kadangi pasipriešinimas, nepriklausomybės gynimas 1940 m. birželį nėra Senno veikalo objektas, tai leistis į diskusiją šiuo klausimu nedera ir veikalo recenzentui.
Jau palyginti gausioje literatūroje apie 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje ir Pabaltijyje Senno veikalas „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ ir savo apimtimi, ir turiniu užima ypatingą vietą. Žinoma, tai nereiškia, kad Sennas padėjo galutinį tašką šios temos tyrinėjimuose. Apie 1940 m. sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją toliau bus rašomi straipsniai ir monografijos, skelbiami nauji dokumentai, tačiau neabejotina, kad kiekvienas tyrinėtojas turės rimtai skaitytis su Alfredo Ericho Senno veikalu.