„Lietuviai jo nevadina Griunvaldu, jie rašo apie Žalgirio mūšį ir
pabrėžia lietuvių ir Vytauto karinę sėkmę“, jau pradžioje nuotaikingai
pastebi autoriai ir leidžiasi į diskusiją su prof. Alfredu Bumblausku,
kaip mums ir kaip lenkams atrodo Griunvaldo mūšis.
Išsiaiškinę apie Žalgirį, trys Lenkijos žurnalistai supažindina
skaitytoją su esminiu žemaičiams klausimu - kas yra Žemaitija, ir kas - Aukštaitija:
„Žemai - nisko, aukštai - wysoko“ (p. 13). Kad būtų aiškiau, prideda žemėlapį ir
XIX a. žemaičių trobos nuotrauką iš Rumšiškių.
Išaiškinę tai, kas svarbiausia, nepamiršta lygiai taip pat grakščiai pristatyti
Suvalkiją, Dzūkiją ir net Mažąją Lietuvą. „Tai - neįtikėtiniausias
Lietuvos regionas, kurio kunkuliuojanti istorija ir sudėtinga situacija“,
pradeda pasakojimą apie Mažąją Lietuvą (p. 18).
Į Žemaitiją jie dar sugrįš - kad papaskotų, jog Mažeikiuose „lietuviai
gerai susipažino su amerikiečiais, su rusais - taip pat, o dabar štai
su naujaisiais lenkais bendrauja“ (p. 133).
„Lenkai mums svarbiausi“, - sako autoriams Druskinininkų vicemerė
Kristina Miškinienė. - Lenkija arčiausiai, todėl lenkai kurorte labai
laukiami klientai“ (p. 154).
Europos centras ir Puntuko akmuo, Druskininkai, Klaipėda, Trakai,
Palanga su grafo Tiškevičiaus rūmais ir prie jūros su tinklu einančiu
Pranu Zube, apie Emilijos Pliaterytės kardą Kapčiamiestyje prie jos
kapo kalbantis Gintaras Stankevičius - viskam rasta laiko ir vietos
knygoje.
Nuoširdžiai pasakojama, kas buvo Vytautas Didysis ir lygiai taip pat –
kas tokie yra naujieji pagonys, kuriuos lenkams pristato kriviu prisistatęs Jonas
Trinkūnas.
Iškilmingai, o galima pasakyti netgi lietuviškai pretenzingai,
pristatomi Vilniaus Vaveliu pavadinti mūsų pinigus ryjantys Valdovų
rūmai, neužmiršti totoriai (skyrius „Totoriai ištikimi Vytautui iki
dabar“ pradedamas nuo vaizdo: „Mečetė Keturiasdešimties totorių
kaime - tai kuklus medinis namas“, p. 81).
Autoriai su neslepiama ir neapsimestine meile bei susižavėjimu veda lenkų skaitytoją jam žinomais ir dar labiau nežinomais Lietuvos takais.
Skaitytojas išsamiai supažindinamas, kas yra „Trejos devynerios“ ir kas
skilandis („kindziuk, po litewsku skilandis, p. 116). Dar gražiau
pasakojama apie lietuvišką duoną ir jos rūšis, be mūsų nacionalistams
įprasto tautinio siaubo vardijamas išskirtinai lietuviškomis
raidėmis: „Bočių“, „Rugelio“, „Palangos“.
Tie, kurie jau susidarė įspūdį, kad tai tik trijų linksmų, nors ir gerai
apie Lietuvą informuotų žurnalistų per kelias savaites patirti kelionės
įspūdžiai, nebūtų teisūs.
Tarp įspūdžių - patys rimčiausi interviu. Su Balstogės universiteto
istorijos profesorium, tyrinėjančiu lietuvių-lenkų santykius XIX-XX a., Krzysztofu
Buchowskiu, Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Andriumi Kubilium, užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu, Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, lrytas.lt vyr.
redaktoriumi Rimvydu Valatka, Lietuvą iš skraidyklės fotografavusiu ir žavų
albumą išleidusiu Marium Jovaiša, meno istoriku Evaldu Stankevičium,
rašytoju Tomu Venclova, dabar jau buvusiu Lietuvos ambasadorium
Lenkijoje Egidijum Meilūnu, „Vilnijos“ draugijos veikėju Kazimieru Garšva ir
Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku Michalu Mackiewicziumi.
Pabandyk Lietuvoje visus šiuos žmones susodinti prie vieno stalo - net
jėga nepavyktų. Trims lenkų žurnalistams - tegu ir virtualiai - tai pavyko
padaryti savo knygoje apie Lietuvą.
„Planas buvo toks: kalbame su tais, kurie Lietuvoje, praėjus 600 metų
po Žalgirio mūšio yra svarbiausi, kurie paprasčiausiai yra ryškiausi, ir
su tais, kurie kartais net būdami anonimiški, garsina tą nedidelį
kraštą“, - įvadiniame žodyje skaitytojui (p. 5) svarbiausią savo knygos
tikslą nusako J.Kielpinskis, A.Luksas ir R.Rzeszotekas.