Muziejų (gr. museion – mūzų šventovė) – žmonijos atminties saugyklų – esama įvairių: energetikos, kibernetikos, fotografijos, meno, etnografijos, archeologijos, zoologijos, memorialinių ir kitokių.
Yra muziejai privatūs ir valstybiniai, amatų, gamtos ir paveikslų, kosmoso ir velnių, porceliano ir kino. Yra karališkieji muziejai, išstatyti visų apžiūrai, yra vertybių pritutinti prašmatnūs turčių rūmai. Ir yra apgriuvę, labai kuklūs, mediniai, varganas sargų būdeles primenantys muziejai. Yra kvepiantys „parfumais“ vaškinių figūrų, yra valstiečių buities ir žvėrių iškamšų muziejai. Yra muziejai kilnojami ir stacionarūs, skirti burtams ir santechnikai, paranormaliems reiškiniams ir nežemiškoms civilizacijoms, praeičiai ir netgi ateičiai.
Yra mineralų, erotikos, optikos, vaizduotės, karo, juvelyrikos, mados, sporto, medicinos, baldų, muzikos, automobilių, įvairiausių instrumentų muziejai. Esama beviltiškai pasenusių ir ultramodernių, lengvai arba sunkiai surandamų, nemokamų, pigių ir labai brangių muziejų.
Juos galima aptikti rūsiuose ir skaitmenose, sostinėse ir provincijoje, skurdžiose ir klestinčiose šalyse, jie būna veikiantys ir jau uždaryti, gausiai arba saikingai lankomi, net visai pamiršti.
Be visų jų, čia išvardytų ir nepaminėtų, mūsų kaimynystėje – Lenkijoje, apie penkiasdešimt kilometrų nuo Krokuvos, Osvencime, yra Aušvico muziejus. Jis neklasifikuotinas.
II
Įkurtas 1947 m. buvusioje 1940–1945 m. nacių įsteigtų koncentracijos ir darbo stovyklų teritorijoje, jis apima tris anuomet veikusius konclagerius, vadinamus Aušvicas I, Aušvicas II – Birkenau, Aušvicas III – Monovic.
1940–1945 m. čia buvo nužudyta pusantro milijono žmonių, tarp jų – apie milijonas šimtas tūkstančių žydų, šimtas penkiasdešimt tūkstančių lenkų, dvidešimt tūkstančių romų, karo belaisvių, politinių kalinių, homoseksualistų, kriminalinių nusikaltėlių...
Aušvico I stovyklos bloke iškabintame žemėlapyje parodyta, kad žmonės buvo vežami beveik iš visos Europos, iš Lietuvos taip pat. Žemėlapyje nupiešta – iš Kauno.
III
Aušvico muziejuje, nesvarbu, barake, bloke ar po atviru dangum, kalbama pabrėžtinai pašnibždomis. Kai kada duslia, labai nedrąsia pusbalse. Neprašomos prityla vokiečių, italų, japonų turistų grupelės. Jos ne tokios gausios kaip kituose Europos muziejuose. Patekę už spygliuotų vielų tvoros, kad pamatytų kartuves, sugriautą krematoriumą ar daktaro Josefo Mengele’s „kliniką“, žmonės čia, gink Dieve, nesistumdo ir nesiveržia kaip Luvre kuo arčiau prie „Džokondos“. Čia tarp savanorių atvykėlių, jų šešėlių, ištįsusių veidų ir apmirusių pastatų tarpsta pagarbi rimtis.
Aušvice visi dūlina it apmirę. Ir, žinoma, nelipa vieni kitems ant kulnų, pabrėžtinai nekantriai nekvėpuoja į pakaušį, nešnirpščioja, nebaksnoja alkūne, atseit, žmogau, malonėk paskubėti.
Niekas Aušvice niekur neskuba, telefonu netvarko „neatidėliotinų“ meilės ar verslo reikalų. Nervingai nežvilgčioja į laikrodžius, baimindamiesi, kad šiandien kažkur lemtingai pavėluos ar kažką itin svarbaus pražiopsos.
Atvykę kelioms valandoms į Aušvicą, vos įėję pro geležinius vartus su užrašu Arbeit macht frei, žmonės staiga liaujasi kuždėtis, aikčioti ir komentuoti, ką mato. Klusniai eina gilyn, paskui kumptelėjusį gidą, kuris nevaldiškai pasakoja kraupias šių raudonplyčių blokų istorijas.
Neišvysi Aušvice ir pavienių dykinėtojų, landžiojančių po lagerį kur papuolė, kad „savarankiškai“ pasmalsautų. Čia žmonės stumiasi tik būriais. Nešnekūs, susikaupę eina lyg būtų išsirengę susitikti su pačia mirtimi.
Nepamatysi net kaitriausią vasarą, kad prie, tarkim, 16 ar 12 bloko prekiautų ledais, traškučiais, rasotu alumi, gaiviu mineraliniu, nors lauke būtų žudančiai karšta – kokie 34º C.
O išėjęs iš bloko, kurio rūsyje matė mirties kameras, sugėrusias Zyklon-B garus, net prisiekęs rūkorius nesigriebs cigaro ar pypkės. Dažniau ieškos išganingo pavėsio, kur galėtų prisėsti, nes jam, kaip ir visiems, pakirto pakinklius. Ir, žinoma, griebsis vaistų, kokių nors lašų, kurie nuramintų šįkart ne sąžinę, o suskaudusią širdį.
Skirtingai nei anuomet, šiandien čia žmonės atvyksta tik sava valia. Ir, tikėtina, ne paiko smalsumo, rėksmingos reklamos, efemeriškos mados ar snobizmo pastūmėti.
Į Aušvico muziejų einama kaip į akistatą su savimi, – tokia, matyt, būtų ir viena iš šio muziejaus prasmių.
IV
Apie nacių ir sovietų konclagerius prirašyta nemažai, nors, mano galva, nepakankamai.
Apie lagerius rašo straipsnius, spausdina knygas ir istorikai, ir antropologai, ir liudytojai, ir likę gyvi kaliniai. Dalis pastarųjų, nacių ar sovietų įkalinti koncentracijos stovyklose ir per stebuklą išsigelbėję, vėliau tapo iškiliais rašytojais, humanistais, pasišventusiais visą likusį gyvenimą liudyti savo kraupią patirtį.
„Lageris – didžiulė mašina, paverčianti žmones gyvuliais, bet gyvuliais tapti nevalia. Kadangi išgyventi galima net ir čia, privalome norėti išgyventi, kad galėtume apie viską papasakoti, paliudyti. O kad gyventum, svarbu prisiversti išsaugoti bent griaučius, karkasą, civilizuotumo formą, – atvežtam į koncentracijos stovyklą naujokui Primo Levi’ui kalbėjo jau seniai kalintis buvęs Austrijos-Vengrijos kariuomenės seržantas, 1918 m. Geležinio kryžiaus kavalierius Steinlaufas. – Esame vergai, neturintys jokių teisių, neapsaugoti nuo jokių pažeminimų, pasmerkti beveik garantuotai mirčiai, bet viena teisė mums dar liko, ir mes privalome ją ginti kiek įmanydami, nes ji paskutinė, – tai teisė neigti savo pritarimą.“
Apie koncentracijos ir liberalesnio režimo darbo stovyklas, nesvarbu, kur, kieno valia ir kada jos būtų įkurtos, yra parašyta daugiau ar mažiau įtaigių knygų, susukta kino filmų, jos įamžintos neretai tiesmukos propagandos neišvengusiuose paminkluose, taigi išliks ir vėlesnių kartų atmintyje.
Iš šiai temai skirtų knygų, norėčiau paminėti ne tik lietuvių rašytojo Balio Sruogos (1896–1947) „Dievų mišką“ ar jo kolegos slovėno Boriso Pahoro (g. 1913), beveik tuo pat metu kalėjusio Štuthofe, puikią knygą „Nekropolis“, bet ir rusų autorių – 1970 m. Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino (1918–2008) tai temai skirtus „Raštus“, Varlamo Šalamovo (1907–1982) biografinius „Kolymos apsakymus“.
Trumpuose, bet prasmės požiūriu itin talpiuose ir šiurpiai paveikiuose „Kolymos apsakymuose“ aprašydamas sovietų represinę mašiną, buvęs „daugkartinis zekas“ Varlamas Šalamovas tarsi nešališkas sociologas piešia dokumentinį Gulago lagerio (o prieš tai ir Solovkų, veikusių RTFSR nuo 1922 m.) kalinių ir jų prižiūrėtojų papročių skerspjūvį. 1962 m. laiške, rašytame Solženycinui, jis padarė paprastą, tačiau fundamentalią išvadą, kuriai, beje, neturėtų prieštarauti ir kiti (dažniausiai nekaltai) kalėję, o vėliau liudiję ar ateityje galbūt (neduok, Viešpatie!) liudysiantys apie lagerius:
„Svarbiausia atsiminkite: lageris nuo pirmos iki paskutinės dienos bet kuriam žmogui yra neigiama mokykla. Žmogui – nei viršininkui, nei areštantui – nereikėtų jo matyti.“
Austrų psichiatras, medicinos profesorius Viktoras E. Franklis (1905–1997), vengrų rašytojas, 2002 m. Nobelio premijos laureatas Imre Kerteszas (g. 1929), italų rašytojas, chemikas Primo Levi’s (1919–1987) ir daugybė kitų paliko savo liudijimus apie Aušvice patirtas kančias, badą, nepakeliamą vergo likimą ir tragišką žmogiškumo stoką. Jiems, kitaip nei milijonams europiečių, pasisekė lageryje išgyventi.
Imre Kerteszas, tada dar paauglys, buvo sučiuptas Budapešto gatvėje ir išvežtas į Aušvicą, vėliau kalintas Buchenwalde. Savo knygoje „Prarastas likimas“ (į trilogiją dar įeina „Fiasko“ ir „Kadišas negimusiam vaikui“) kiek ironizuodamas rašo:
„Dar namuose skaičiau, kad turėdamas laiko ir pasistengęs, žmogus gali prisitaikyti gyventi net ir nelaisvėje. Turbūt taip ir yra, neabejoju, pavyzdžiui, savo šalies, normaliame, solidžiame, civilių, ar kaip ten jie vadinasi, asmenų kalėjime. Tačiau koncentracijos stovykloje, sakau remdamasis savo stebėjimais, tai neįmanoma. Ir drįstu tvirtinti, kad – jei kalbama apie mane – ne dėl pastangų ar geros valios stokos, problema čia ta, kad tam reikalui tiesiog neduodama laiko.“
Emocinio poveikio požiūriu fundamentali Primo Levi’o knyga „Jei tai žmogus“ nuo A iki Z atskleidžia gniuždančią Aušvico lagerio kasdienybę ir dažniau bergždžias nei sėkmingas žmonių pastangas išgyventi. Tačiau dėmesį prikausto tokia, atrodytų, ne pati svarbiausia liudytojo pastaba: „Negalima vis dėlto iš žmogaus, ne savo valia patekusio į nežmoniškas sąlygas, reikalauti „žmoniškai“ elgtis. Neleistina (atbuline data) iškelti jam elgsenos reikalavimų kaip ir civilizuotame, laisvame gyvenime.“
Aprašydamas savo likimo brolius lageryje, su kuriais susidūrė ar artimiau pabendravo, jis lyg tarp kitko priduria: „Šiandien žinau, kad Henri gyvas. Daug duočiau, kad sužinočiau, kaip susiklostė jo gyvenimas, tačiau vėl pamatyti jo nenoriu.“
Medicinos ir filosofijos daktaras, psichiatras, profesorius Viktoras E. Franklis taip pat (neakivaizdžiai) pritaria Primo Levi’o nuostatai. Knygoje „Žmogus ieško prasmės“, kuri besąlygiškai skelbia prasmę gyventi, šis buvęs Aušvico kalinys teigia, kad „nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu“.
Abiejų konclagerio pragarą perėjusių humanistų nuostata, man regis, taikytina ne tik Aušvico ar Gulago kaliniams, bet gerokai plačiau. Kalbu ne apie pavienius herojus tremtyje, lageryje ar, tarkime, nepalūžusius pokario rezistentus, o apie paprastus, eilinius žmones, kuriems totalitarinės valstybės „laisvė“ ar netgi savo piliečiams mažiau žiauri politinė-ekonominė sistema neretai gyvenimą taip suluošina, kad jis tampa nepakeliama našta, nes verčia elgtis prieš savo valią ar net prigimtį.
Antras dalykas, kuris šiandien daug kam atrodo neleistinas, nepriimtinas, tačiau, permąstant ne tik Antrojo pasaulinio karo peripetijas, bet ir Rytų Europoje užsitęsusį „pokarį“, ateityje darysis vis aktualesnis – tai neišvengiamas nacių Aušvico palyginimas su sovietų Gulagu.
Nesunku rasti šimtus nacionalsocializmo ir komunizmo panašumų, neatsitiktinių sutapimų, tačiau, pasak Primo Levi’o, sovietų Gulage nepakenčiamomis sąlygomis gyvenę ir žuvę žmonės buvo šiek tiek... „laimingesni“. Atseit, kad ir formaliai, jie vis dėlto kalėjo „pagal straipsnius“, o tai visuomenės ir net jų pačių akyse teikė ne tik tariamo teisėtumo iliuziją, bet ir viltį po dvidešimties ar dvidešimt penkerių metų išeiti į laisvę. Aušvice, Primo Levi’o liudijimu, tokios vilties neturėjo niekas.
Knygoje „Jei tai žmogus“ yra ir toks lagerio konkretybei skirtas sakinys:
„Mirtis prasideda nuo batų: dauguma mūsų patyrė, kad jie – tikras kankinimo įrankis, po kelių žingsniavimo valandų atveriantis skausmingas žaizdas, kurioms dar lemta būti užkrėstoms. […] privalome be menkiausios dvejonės praustis veidą be muilo, nešvariu vandeniu ir šluostytis jį švarku. Privalome šveisti batus, bet ne todėl, kad tai numatyta reglamente, o iš pagarbos orumui ir švarai. Privalome žengti tiesūs, nevilkdami klumpių pažeme, bet ne iš pagarbos prūsiškai drausmei, o kad išliktume gyvi, kad nepradėtume mirti.“
Viktoras E. Franklis, o panašiai ir Varlamas Šalamovas, aprašo ne tik psichologinę lagerio kalinių būseną, bet ir čia sugalvotą „nužmoginimo“ ritualą – nuo pirmosios sekundės, antrosios minutės, iki paskutinės gyvenimo dienos, kuri baigiasi krematoriume.
Ar buvo koks nors būdas ištrūkti iš Aušvico?
Atrodo, taip.
Paauglys Imre Kerteszas, nuodingai rūkstant Aušvico II – Birkenau krematoriumo kaminui, teigia atradęs net tris būdus, kaip pabėgti iš koncentracijos stovyklos. Pats jis pasirinkęs pirmąjį, jo manymu, geriausią. Todėl teigia: „Faktas: mūsų vaizduotė net nelaisvėje išlieka laisva.“
V
Aušvice I, kur šiandien atvykėlį pasitinka ne ginkluota sargyba, ne dresuotų vilkšunių skalijimas ar maršą plėšiantis kalinių orkestras, bet, tikėkime, niekada nebenusileisiantis šlagbaumas ir muziejaus eksponatu tapę vartai su užrašu apie išlaisvinantį darbą, už spygliuotų vielų tvoros žaliuoja žolė, tarsi nieko nebūtų įvykę. Stūkso pastatai, panašūs į Kaune, Panemunėje, caro statytas kareivines.
Aušvice II – Birkenau, kur lagerio viduriuose teatrališkai stabtelėjo antikvarinis traukinio vagonas, už spygliuotų vielų raizgalynės, greta medinių stulpų eilių, tarp aptrupėjusių plytgalių, tarp griuvėsių, tarp pakrypusių sargybinių bokštelių ir 1945 m. nesuspėtų subombarduoti barakų plyti žvilgsniu neaprėpiama lyguma. Ši mirties prisisiurbusi dykynė net ir šiandien įvaro mirtiną liūdesį, neviltį be jokios prošvaistės ir, žinoma, gilios beprasmybės ligą.
Tačiau be viso to, tiek sutelktame Aušvice I, tiek, atrodytų, bekraščiame Aušvice II – Birkenau ar anuomet kiek laisvesnio režimo Aušvice III – Monovice yra po keletą iškalbingų super-ultra-mega-metavietų. Pro jas net ir šalčiausių nervų žmogus negali ramiai praeiti. Nesvarbu, kad vienos iš jų yra po atviru dangumi, kitos – šiek tiek giliau rūsyje, o trečios – barakuose ar raudonų plytų blokuose saugomos po stiklu erdviose vitrinose.
Visos šios vietos, nuo krematoriumo iki barako kamino, kaip ir juos lydintis mirties šleifas, vienodai glumina, nes Europos paširdžiuose įkurtame lageryje įsuktos mirties industrijos mastai pranoksta ne tik proto, bet ir sąmoningai įaudrintos vaizduotės ribas. Glumina ne tik šaltas nacių žiaurumas, bet ir jų precizika, su kuria čia buvo vykdomos žudynės. Aušvice neaptiksi jokių pašalinių reikmenų, dėmesį blaškančių detalių ar šiaip ko atsitiktinio, viskas čia – nuo adatos iki popiergalio – pajungta vienam tikslui.
...Eksponatu virtusi nužudytų žmonių plaukų jūra. Ir audiniai iš jų, kaip patvirtinimas, kad Trečiajame Reiche „niekas neprapuola“. Kalnai suverstų akinių, vaikiškų batų ir lagaminų, kurie priklausė žmonėms, čia suvežtiems nužudyti … Ant vieno stambiomis raidėmis paskubomis užrašyta: „Marie Kafka. Praha“ ir jos namų Čekijoje adresas...
...„Neskausmingą“ mirtį nešančių Zyklon-B dujų skardinės, privilegijuotų kalinių, nekenčiamų „kapo“ kambariai… Mirtininkų gultai, bausmių kameros…
Vienose kamerose lėtai žudyta badu, kitose staigiai – dujomis. Šalia – speciali bausmės kamera „prasikaltusiajam“. Joje ištisas savaites (jei ištverdavo) įgrūstas stačiomis žmogus stovėdavo per naktį negalėdamas nei krustelti, uždarytas aklinai kaip karste. O ryte... Ryte jį iš karcerio išleisdavo, kad kartu su kitais kaliniais eitų į darbą, kuris išlaisvina…
Už kelių metrų nuo Aušvico I krematoriumo, netoliese dr. Josefo Mengele’s, kuris, beje, išvengė pelnyto atpildo, šiurpą keliančios „klinikos“, priešais buvusius konclagerio komendanto namų langus, iki šiol stovi kartuvės.
Keli neaukšti mediniai laipteliai. Pakyla. Atrodytų, kokio nors mėgėjo gimnasto skersinis.
Ant to vos metro ilgio skersinio 1947 m. balandžio 16 d. buvo pakartas Aušvico komendantas (1940–1943), vėliau koncentracijos lagerių inspektorius (1943–1945) Rudolfas Hössas.
Per teismo procesą SS oberšturmbanfiureris Rudolfas Hössas daug ir nuoširdžiai pasakojo, kas anuomet čia – Aušvice – dėjosi. Ir, nors turėjo teorinę galimybę, išgirdęs nuosprendį, nesikreipė su prašymu jį sušvelninti. Buvo pakartas priešais savo namų Aušvice langus.
P. S. 1997 m. lenkų menininkas Zbigniewas Libera (g. 1959), vadovaudamasis šūkiu „Iš LEGO galima pastatyti bet ką!“, iš plastikinių kaladėlių sudėliojo žaislinį Aušvicą.
Ir nors Zbigniewo Liberos kūrinys „LEGO. Koncentracijos stovykla“, kilus pasipiktinimo bangai, buvo skandalingai pašalintas iš Lenkijos paviljono Venecijos bienalėje 1997 m., vėliau jį iš autoriaus nupirko Žydų muziejus Niujorke.