Slampinėjančių po Vokietijos sostinę turistų žvilgsnį neretai patraukia iš lentų sukaltas dviejų aukštų vasarnamis. Vidury Berlyno!
Nors jis stovi jau daugiau kaip 20 metų, R.Konschakas iki šiol netiki savo akimis: Vokietijoje tokie dalykai neįmanomi!
Per du dešimtmečius prie šio vasarnamio nebuvo pasirodęs joks specialistas.
„Tuoj pat nugriautų”, – burbėjo rytietis R.Konschakas.
Berlyno vakarinėje dalyje gyvenantis 46 metų M.Kalinas tik juokiasi ir plačiai gestikuliuodamas pasakoja, kaip jo draugai turkai dar prieš du dešimtmečius vertino vasarnamį.
„Jie sakė, jog jaučiasi kaip namie, kur viskas pastatyta nelegaliai”, – plačiai šypsojosi turkų kilmės Vakarų berlynietis.
Abu vyriškiai sėdi vasarnamio verandoje ir žvelgia į R.Konschako tėvų namus vos už kelių metrų, bet jau rytinėje Berlyno dalyje. M.Kalinas pakvietė kaimyną išgerti arbatos.
To tikrai būtų norėjęs jo tėvas Osmanas Kalinas, bet jis susirgo Alzheimerio liga ir dažnai pats nebežino, ko nori.
Konschakai ir Kalinai kaimynystėje gyvena beveik 30 metų, bet vis tiek nesijaučia artimi.
Prisimena pasieniečių šunis
R.Konschakas gimė prieš 76 metus Berlyne. Jo tėvas buvo gerbiamas žmogus: vikingo tipo vokietis, kuris plika ranka įkaldavo vinis į stalą. Sūnus perėmė iš jo lentpjūvę. Už poros namų anksčiau veikė baldų fabrikas.
„Jie gamindavo rusams miegamojo komplektus, bet griuvus sienai fabriką uždarė ir vietoj jo pastatė prabangius butus – net plaukikė Franciska van Almsick ten gyveno”, – nesuprasi, džiaugiasi ar piktinasi R.Konschakas.
Tačiau akivaizdu, kad su Berlyno siena R.Konschaką sieja savotiški ne itin malonūs prisiminimai.
Kieme stovinčias kopėčias tekdavo pririšti – būdavo atvejų, kad susiruošusieji bėgti per sieną jas pasiskolindavo. Kai R.Konschakas švęsdavo gimtadienį, policija reikalaudavo pateikti svečių sąrašą.
Pastačius sieną, Engeldamo gatvė, kurioje gyveno Konschakai, gerokai susiaurėjo – pusę jos užėmė mirties zona. Buities reikmenis Konschakai veždavosi ne automobiliu, o vienračiu.
R.Konschakas prisimena, kaip gailiai inkšdavo grandine pririšti sarginiai šunys: „Jie gaudavo vos 200 gramų ėdalo per dieną, kad būtų pikti – pasienyje netrukus nebeliko triušių, visus suėdė šunys.”
Kartais šunys, netyčia užkliudę vielinę tvorą, sukeldavo visus ant kojų.
Vieną sykį kažkas iš tiesų norėjo prasibrauti pro užtvarą. Konschakai tuomet gyveno Melchioro gatvėje, ketvirtame aukšte, ir iš viršaus puikiai matė, kas dedasi prie sienos.
„Pasieniečiai tik riktelėjo: „Dinkit nuo langų, nes blogai baigsis.” Ir mes vėl užtraukėme užuolaidas. Tespėjau pamatyti, kad tai buvo vakarietis, kurio neįleido į Rytus aplankyti motinos.”
Gyventi pasienyje buvo ramu
M.Kalinas prisimena, jog vakariečiai, gyvenantys prie pat Berlyno sienos, niekada nerakindavo durų, kad pabėgėlis spėtų įbėgti į laiptinę pasislėpti nuo pasieniečių.
O pats M.Kalinas atvažiavo gyventi į Vokietiją 1980 metais ir pradėjo čia dirbti. Tada jam buvo 16 metų. Dirbo kaip ir jo tėvas, 1923 metais Anatolijoje gimęs Osmanas Kalinas.
Šeima apsigyveno Betaniendamo gatvėje, tiesiog Berlyno sienos šešėlyje.
Čia gyventi buvo pigu ir ramu. Apie vokiečių tarpusavio nesusikalbėjimus Kalinai daugiausia sužinodavo iš televizijos.
Mehmetas dukart buvo Rytų Berlyne. Atmintyje išliko televizijos bokštas ir puikiai paruošta triušio nugarėlė, kurią užsisakė viename Dresdeno restorane.
Pasisodino svogūnų ir česnakų
Vieną gražią dieną 1983 metais Mehmeto tėvui Osmanui panižo rankos: artėjant pensijai, jis ėmė ieškoti papildomo pragyvenimo šaltinio. Netrukus aptiko nedidelį apleistą žemės sklypelį prie pat Berlyno sienos, kuriame šiukšles ir baldų liekanas buvo apaugusios piktžolės.
Atrodo, kad sklypelis niekam nepriklausė. O.Kalinas nutarė pasodinti jame svogūnų ir česnakų. Paskui aptvėrė daržą tvora ir ėmė kalti iš lentų namelį aplink medį.
Teisiškai vertinant, jo daržovės augo VDR teritorijoje. Mat siena toje vietoje ne visai atitiko politinį žemėlapį. Bet O.Kalinas to nežinojo ir žinoti nenorėjo.
Nelegalią veiklą palaimino
Vieną dieną VDR karininkas ir du kareiviai atėjo visko išsiaiškinti. Juk gali būti, kad kažkas tik apsimeta, jog augina daržoves, o išties slapta rausia tunelį!
„Mano tėvui kažkaip pavyko su jais susidraugauti – Kalėdų proga mums visada atsiųsdavo paketą su sausainiais ir vyno buteliu”, – prisiminė M.Kalinas.
Pats O.Kalinas prieš porą metų žurnalistams pasakojo visai ką kita. Esą jis gana įžūliai kalbėjęs su kareiviais, nes manęs, kad tai – amerikiečiai.
Jiems išeinant temperamentingas turkas net apšaukęs kareivius turkiškais keiksmažodžiais, kurių švelniausias išvertus reiškia „asilo sūnus”. VDR karininkas atsakęs tuo pačiu.
Kad ir kaip ten buvo, O.Kalinui leido sodininkauti, tik uždraudė statyti dar vieną vasarnamio aukštą. Turkas laikėsi nurodymo. Jo darže netrukus atsirado kopūstų, pomidorų, agurkų, moliūgų, vynuogių, turkiškų juodųjų kopūstų ‘Kara Lahana’ ir netgi trys vyšnios.
Vasarnamiui statyti jis naudojo senas lovas, šaldytuvų groteles, spintų ir kitokias duris, tvoras ir visokį šlamštą, kurio rasdavo Kroicbergo gatvėse.
Pastatė netgi du senus fotelius ir žurnalinį staliuką, o kai jį pavogė – kitą, tik įbetonavo kojas į žemę. Statyti O.Kalinas mokėjo – juk kone visą gyvenimą dirbo statybose. Penkerius metus Austrijoje, paskui – Štutgarte ir Manheime, kol 1980 metais kartu su žmona Hatice ir šešiais vaikais persikėlė į Berlyną.
Turko sodas tebežaliuoja
Kai sieną nugriovė, Osmano daržas ir toliau žaliavo.
Tiesa, vienu metu atrodė, kad jam nelemta išlikti. Mat miestas nusprendė buvusią mirties zoną paversti žaliąja zona.
O.Kalinui netgi atnešė teismo raginimą nugriauti nelegalias statybas.
Tačiau, kaip Berlyne neretai būna, rengiant žaliąją zoną baigėsi biudžeto pinigai ir valdžia paliko Osmaną ramybėje. O žurnalistai ir turistai traukdavo būriais pasižiūrėti daržo.
Traukia ir dabar. Nemažai dabartinių lankytojų sužino apie neįprastą daržą iš kelionių vadovo arba „Facebook”.
Sugrįžę iš Berlyno jie pasidalina įspūdžiais su kitais šio socialinio tinklo lankytojais.
Taip O.Kalino daržas gyvuoja toliau.
Kam gyventi geriau?
Tiesa, 86 metų O.Kalinas nebepajėgia nuravėti daržo. Jį prižiūri 46 metų Mehmetas. Laiko jis turi daug, nes yra bedarbis.
Griuvus sienai, kelininkams labai sumažėjo darbo. Devintojo dešimtmečio pabaigoje M.Kalinas mokėsi elektriko specialybės, tačiau darbo rasti jam vis tiek nepavyko.
Jo draugai tvirtino, kad griuvus sienai rytų vokiečiams tenka imtis tų darbų, kurių nedirba vakariečiai. M.Kalinas gūžteli pečiais – gal ir taip, bet kartais tų darbų nelieka ir patiems vakariečiams.
Ir net R.Konschakui pasisekė labiau. Jis ilgus metus užsiimdavo gyvenamųjų namų renovacija ir puikiai sutardavo su namų savininkais iš Vakarų Berlyno.
Ar daug kas pasikeitė per pastaruosius 20 metų po Berlyno sienos griuvimo? R.Konschakas tik numoja ranka – apie tai neverta net kalbėti.
Rytiečio R.Konschako ir griuvus sienai netraukia į Vakarus. Net kaimyniniame Kroicbergo rajone jis lankosi retai.
Siena skyrė du pasaulius
Spalio 3 dieną Vokietija jau 20 kartą švęs Vokietijos vienybės dieną. Ši diena, kai buvo paskelbtas Rytų ir Vakarų Vokietijų suvienijimas, glaudžiai susijusi su Berlyno sienos griuvimu.
167,8 kilometro ilgio Berlyno siena buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. ir iki 1989 m. lapkričio 9 d. skyrė ne tik vadinamąją Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) nuo Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR), bet ir visą Varšuvos pakto socialistinių šalių bloką nuo laisvojo pasaulio.
Neteisėto sienos peržengimo atveju VDR kareiviai turėjo teisę panaudoti ginklą. Skirtingais istorikų duomenimis, ties Berlyno siena žuvo nuo 136 iki 245 asmenų.