Kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Collingwoodas, istoriją laiko praeities atkūrimu mąstymo lygmenyje. Kai apmąstomi praeities įvykiai, toji praeitis lyg ir „prisikelia“. Istorinis pažinimas sutampa su žmonių patirties apmąstymu. Tokia istorijos samprata artima hėgelizmui. Hegelis istoriją tapatina su apmąstymu. Kadangi apmąstymas yra proto veikla, o istorija – dialektinis proto judesys, tai tarp istorinio vyksmo ir istorinio pažinimo nėra rūšinio skirtumo. Ir vienas, ir kitas yra tas pats protas, kurį Hegelis kartais vadina pasaulio dvasia, o kartais absoliutine dvasia. Todėl kai kas, su pagrindu ar be jo, hėgeliškoje istorijos interpretacijoje įžiūri panteizmą.
Bet kodėl domimės praeitimi? Ką duoda istorinis pažinimas? Atsakymą randame iš dalies tame imperatyve, kurį senovės graikai vadino žmogaus tikslu: pažink save. Sokratui gyvenimas atrodė nesąs vertas gyventi, jei jis nėra nagrinėjamas. Kad praeities nagrinėjimas turi daug bendra su savęs pažinimu, galime spręsti iš to, koks svarbus praeities prisiminimų vaidmuo asmenybės formavimuisi. Kas liktų iš mūsų, jei prarastume atmintį? Alfredas Tennysonas „Odisėjoje“ laiko save dalimi „viso to, ką sutiko“. Tai galioja ir tautoms. Jos didele dalimi yra tai, ką sutiko amžių būvyje. Aišku, daug lemia ir tai, kaip jos laikėsi sutiktosios tikrovės akivaizdoje. Kai išsiaiškina, ką jos sutiko ir kaip laikėsi to, ką sutiko, akivaizdoje, daug sužinome apie tai, kas jos yra.
Tautos pažįsta save geriau, kai žvelgia į savo praeitį ne svajotojo, o gydytojo akimis. Štai kodėl istorinis pažinimas turi daug panašumo su autopsija. Gydytojai tyrinėja lavonus, kad galėtų suvokti organizmo funkcionavimą ir vienos kūno dalies ryšius su kita. Mes irgi gilinamės į praeitį, kad suprastumėm josios vyksmą su įvairiais posūkiais ir sutrikimais. Kartu noriu pabrėžti, kad istorinis pažinimas neturi nieko bendra su praeities liaupsinimu. Idealistinė ir poetinė įvykių ir jų dalyvių interpretacija – tai ne istorija, o mitas.
Kurti mitus apie praeitį dar nereiškia ją pažinti. Mitinė dalykų ir įvykių sklaida turi tiek pat bendro su istorija, kiek gražūs sapnai su tikrove. Aišku, mes galime sustoti prie savo tautos praeities kaip Hamletas prie savo numylėto juokdario kaukolės. Kaip kaukolė Hamletą, taip praeitis mus gali priversti susimąstyti. Bet kaukolė neturi siekimų, planų ir tikslo, nes joje nebėra gyvybės. Jų neturi ir praeitis. Praeitis yra be vilties prisikelti. Garbinti praeitį iš dalies reiškia garbinti mirtį.
Štai kodėl Loto žmonos vaikai yra praeities garbintojai. Kaip Loto žmona, žvelgdama atgal, pavirto druskos stulpu, taip suakmenėja ir tie, kurie paskęsta praeities idololatrijoje (stabų garbinime). Ar ne keistai mus nuteikia žmonės, kurie gyvena tik praeitimi? Nebūtų galima sakyti, kad jie gyvena, greičiau, tik egzistuoja praeityje, nes rytojus jiems nerūpi. Kai didesnė tautos dalis gyvena praeitimi, toji tauta yra mirštanti, tiksliau tariant, ji yra mirusi ateičiai, nes savo gyvenimą sieja tik su vakarykšte diena.
Šičia kreipiu savo žvilgsnį į netolimą praeitį, kai lietuviai svyravo tarp mirties ir mito, į laikotarpį, kurio liudytojai buvome Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kas mano, kad tauta atskleidžia visas savo galias tada, kai atsiduria pavojuje. Kadangi karas yra didžiausias pavojus, tai per jį pasiekiamas aukščiausias jėgos sutelktumo laipsnis. Nors su tuo teiginiu ne visai norėčiau sutikti, vis dėlto reikia pripažinti, kad karai išmėgina tautas. Taikos metais tautos plėtoja kūrybines savo galias, o dvasinį tvirtumą parodo didžių pavojų akivaizdoje. Žodžiu, taikoje tarpsta genijai, o herojus gimdo pavojai. Mes tiesiogiai su niekuo nekariavome, bet mūšio lauke buvome per visą Antrąjį pasaulinį karą. Neabejoju, kad iš laikysenos karo metais galime daug ką pasakyti apie save.
Šiandien istorinio pažinimo horizontai nepaprastai pasistūmėjo praeitin. Istorikai kalba apie civilizacijas, kurios gyveno pastarųjų septynių tūkstančių metų laikotarpiu. Paleontologai suranda žmogaus pėdsakus, kurie yra gal milijono metų senumo. Bet tuo pat metu, kai istorinio pažinimo akiratis prasiplėtė beveik iki begalybės, mūsų kasdienybė yra apribota ne ką daug didesniu už rakto skylutę apžvalgos plotu. Mes įstengiame žvelgti iš savo kasdienybės į pasaulį, bet neįstengiame iš pasaulio pažvelgti į savo kasdienybę. Ar ne geriau susiorientuotume padėtyje į save žvelgdami iš pasaulinės perspektyvos?
Aišku, praeities panorama priklauso ne tik nuo to, iš kur, bet ir kaip žvelgiame. Gyvenimas atrodo vienaip, kai matome jį per ašarų prizmę, o kai stebime kritišku žvilgsniu, jis atrodo visai kitaip. Argi nesakoma, kad gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, o tiems, kurie jaučia, jis atrodo tragedija. Nors galbūt negalima minties visai atskirti nuo jausmo, vis dėlto sveikiau vadovautis protu negu širdimi.
Kai kritiškai žvelgiu į reliatyviai artimą praeitį, tai darau siekdamas suprasti, kaip mes išlaikėme egzaminus XX a. pirmojoje pusėje. Šios mano pastabos susijusios su mūsų politine logika apskritai, nes ji iš dalies yra tautos politinio galvojimo atspindys. Štai kodėl šie pasisakymai yra nei daugiau, nei mažiau, o tautinė savikritika. Žinau, kad lietuviai nemėgsta kritikos. Jos nemėgsta ir politiniai mūsų vadai. Tai yra politinio nebrandumo požymis. Subrendusios tautos apmoka opoziciją, t. y. jos yra dėkingos už kritiką. Tautininkų valdymo metais kritikai turėdavo tylėti, jei nenorėdavo atsidurti kalėjime. Tačiau, jei kritiškas balsas nebūtų buvęs užslopintas, lietuvių tauta gal būtų išvengusi nuolankios kapituliacijos.
II
„Taika dar gali viską išgelbėti, o karas viską sunaikins“, – savo pirmojoje kalboje pranašavo Pijus XII. Ar daug kas iš lietuvių galvojo, kad karas sunaikins ir Nepriklausomą Lietuvą? Jos naikinimas prasidėjo Savitarpio pagalbos paktu, kurį rusai primetė mums. Ką lietuviai galvojo 1939 m. spalio dešimtąją, kai Vilniaus atgavimą apmokėjome sovietinių dalinių priėmimu? Suprasti tas lemtingas valandas reiškia ne ką kita, kaip suprasti tai, ko lietuviai tada nesuprato. O jie nesuprato labai daug ko. Jie nesuprato, kad laisvės dienos jau suskaičiuotos. Nesuprato, kad Vilnius buvo tas žaisliukas, kuriuo Stalinas nukreipė mūsų žvilgsnį, kai atginė į mūsų kraštą savo raudonąjį Trojos arklį.
Rusai mėgino „pasikeisti žemėmis“ su suomiais, bet tie labai gerai suprato, ką tokie mainai reiškia. Nors tiesioginėje rusų priespaudoje jie niekada nebuvo, bet rusus pažinojo geriau už mus. Svarbiausia, jų vadai labiau brangino savo tautos laisvę ir jautė istorinę atsakomybę prieš ateinančias kartas. Kai 1939 m. lapkričio 30 d. rusai užpuolė suomius, šie visi kaip vienas išėjo ginti laisvės. Nors Laisvės Varpas skambino ir mums: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“, bet jo garsą išgirdo tik Kalevalos palikuonys. Kaip visą pasaulį, taip ir mus stebino suomių drąsa. Mes apie juos daug kalbėjome, bet mažai iš jų mokėmės. Lietuviai iš prigimties yra linkę mokyti politikos, užuot patys mokęsi iš kitų. O pasimokyti iš suomių tikrai reikėjo, nes jau kitą vasarą turėjome puikią progą parodyti, kad laisvę mylime nė kiek ne mažiau negu jie.
Kai šiandien sklaidome pereito karo kronikas, matome, kad rusų politiką Baltijos kraštuose didžia dalimi lėmė įvykiai Vakaruose. Nors Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi Nepuolimo paktą su Vokietija, tačiau ji niekada nepasitikėjo nacių vadais. Rusus ypač gąsdino žaibiški vokiečių žygiai Vakaruose. Štai kodėl su jais sutampa rusų ėjimai Rytuose. 1940 m. gegužės 10 d. vokiečiai užpuolė Olandiją ir Belgiją. Gegužės 25 d. Molotovas apkaltino Lietuvos vyriausybę sovietų karių „grobimu“. Birželio 5 d. po Dunkerque’o alijantų pralaimėjimo Churchillis prisiekė: „Mes niekada nepasiduosime“, o vokiečiai tą pačią dieną pradėjo masinę ofenzyvą prieš prancūzus.
Birželio 6 d. Lietuvos delegacija su Merkiu priešakyje išvyko į Maskvą. Birželio 14 d. vokiečiai įžengė į Paryžių, o Kauno prezidentūroje tos pačios dienos vakare prasidėjo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdis, kuriame buvo sprendžiama, ar priimti rusų ultimatumą, ar ne. Ką vyriausybė nutarė, labai tiksliai susumavo Juozas Audėnas, vienas to posėdžio dalyvių: „Tame istoriniame birželio 14–15 nakties vyriausybės posėdyje, nežiūrint ankstyvesnių pasisakymų diskusijų eigoje, visi posėdžio dalyviai paliko tos nuomonės, kad pasipriešinti sovietų kariuomenei ginklu neįmanoma – reikia pasiųsti protestą.“1 Kitą dieną rusų tankai jau riedėjo Vilniaus ir Kauno gatvėmis.
1940 m. birželio penkioliktoji mums yra tamsi diena. Tamsi todėl, kad rusai okupavo Lietuvą. Ji liks mūsų istorijoje dar tamsesnė, nes mūsų vadai atsisakė ginti šalies laisvę. Jiems trūko tokio laisvės supratimo, kokį parodė suomių vadai. Jiems trūko tokios pat drąsos pažvelgti mirčiai į akis, kokios tiek daug turėjo paprasti mūsų tautos sūnūs ir dukterys, kaip tą parodė tolesni įvykiai. Šiandien mums įrodinėja, kad negalėjome apsiginti, kad ginti laisvę vadai atsisakė dėl tautos gyvybės išsaugojimo. Kad mes nebūtume galėję apsiginti, aišku be jokių įrodinėjimų. Bet niekas iš mūsų to ir nereikalavo. Vieno tik reikėjo – ginti laisvę. Ginti ją nors savaitę, nors dieną, nors valandą. Visų pirma laisvę turėjome ginti dėl istorinės atsakomybės prieš ateinančias kartas.
Juk turėjome Lietuvos kariuomenę. Turėjome generolų, pulkininkų ir karininkų. Turėjome ginklų. Beveik pusę valstybės biudžeto skirdavome gynybos reikalams. Svarbiausia, buvome laisva tauta. Ar visa tai neįpareigojo mūsų ginti laisvės? Antra, turėjome ginti laisvę dėl politinių išskaičiavimų, nes tik mūsų kova galėjo liudyti, kad laisvės neišsižadėjome, kad praradome ją nelygioje kovoje. Jeigu anuomet būtume gynę savo laisvę, mums nereikėtų nei įrodinėti sovietinės klastos, nei dejuoti, kad Vakarai mūsų nesupranta, nei aiškintis Kersteno komitetams.
Kartu reikia tik stebėtis, kaip ano meto vadai nepasitikėjo savo tauta, kuriai jie buvo atsakingi už savo veiksmus. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl vyriausybė nedavė pavojaus ženklo tautai, kai buvo daromas spaudimas Maskvoje? Tiesa, kai kas nurodo tokį motyvą – vyriausybė nenorėjo rūstinti rusų. Kokia gili politinė išmintis! Priešas grasina tautą pasmaugti, tačiau vyriausybė jai to nesako, nes bijo, kad šaukdama ji neužrūstintų smaugiko. Tik pačiu paskutiniu momentu tauta sužinojo, kad Raudonoji armija užima Lietuvą. Net ir tada ministras pirmininkas neišdrįso rusų okupacijos pavadinti tikruoju vardu, tik kreipėsi į gyventojus, kad šie laikytųsi rimties. Taip ir prisimena Shakespeare’o dramos žodžiai, kuriuos ištarė Brutas prieš Cezario nužudymą: „Linksmi ir žvalūs būkite bičiuliai, kad nematytų nieks iš jūsų veido, kas paslėpta yra giliai širdy; vaidinkit nesuklupdami, tiksliai, kaip mūsų Romos aktoriai geriausi.“
Ar visa tai nerodo, kad neturėjome politiškai ir istoriškai galvojančių vadų? Kad sovietų okupacijos nepajėgėme interpretuoti politinėmis kategorijomis, matyti ir iš pereinamosios vyriausybės laikysenos, iš kai kurių asmenų, važiavusių parvežti „Stalino saulės“, pareiškimų ir iš diplomatų kalbų. Tik kai Liaudies seimas pradėjo „prašytis“ į sovietinių respublikų šeimą, t. y. šešioms savaitėms praėjus po to, kai Raudonoji armija užėmė Lietuvą, mūsų atstovai Berlyne, Romoje, Vašingtone, Londone ir kitur pradėjo protestuoti prieš sovietų agresiją.
Kuo tai paaiškinti? Politinių vadų stoka. Jų neturėjome, nes gyvenome ne tikrove, o mitais. Sukūrėme mitą „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“, sukūrėme mitą „Mes be Vilniaus nenurimsim“, sukūrėme mitą „vado“, o jis pirmutinis šoko gelbėtis iš skęstančio laivo, sukūrėme Lietuvos kariuomenės mitą, kunigaikščių Lietuvos mitą, kad nuslėptume savo vidutiniškumą, bet nesirūpinome betarpiška tikrove ir neanalizavome jos terminais, kuriuos diktavo ano meto geografinė ir politinė mūsų situacija.
III
Kai nelaukti įvykiai mėgina sugriauti psichinę pusiausvyrą, žmogų apima troškimų antplūdis, kuris dažnai apsaugo jį nuo nervinio pakrikimo. Argi mirčiai pasmerktas ligonis negyvena išgijimo viltimi? Ar skęstantysis nesigriebia šiaudo? Kai tauta atsiduria pavojuje, ji taip pat viliasi, kad stebuklingai išsigelbės ir griebiasi šiaudo, kurio vardas yra mitas. Tačiau mito nepainiokime su melu, nes tarp jų yra esminis skirtumas. Melo žmogus aiškiai jaučia konfliktą su tikrove.
Šita konflikto sąmonė neleidžia jam melo laikyti tiesa, t. y. tikrove. Mitas irgi gimsta tada, kai įvyksta žmogaus konfliktas su tikrove. Bet mito žmogus neturi konflikto sąmonės. Melo žmogus mėgina neigti tikrovę, o mito žmogus bando ją ignoruoti. Mitas yra bėgimas nuo tikrovės. Kai mito žmogus susiduria su sunkumais, su pavojais ar pralaimėjimais, jis nesuvokia to kaip konflikto su tikrove, jis yra įsitikinęs, kad tai konfliktas su likimu. Štai kodėl mito žmogus yra tragiškas žmogus, skausminga asmenybė, o melo žmogus yra paprasčiausias apgavikas.
Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais mes tiesiogiai susidūrėme su pavojumi. Kadangi buvome atskirti nuo pasaulio, tas pavojus įgavo ypač tragišką pobūdį. Nors mūsų politiniai vadai nepajėgė šio pavojaus nusakyti dalykiniais terminais, didžioji tautos dalis instinktyviai nujautė rusų užmačias. Nepriklausomybėje išaugusi karta ypač skaudžiai išgyveno laisvės netektį. Ši karta irgi turėjo savo mitus, savo iliuzijas, bet kartu ji dar turėjo ir nesukompromituotus idealus. Turiu mintyje tuos vyrus, kurie priklausė įvairioms pogrindžio grupėms. Tačiau tiesos labui turime pripažinti, kad iš tikrųjų supratome, kas yra raudonieji rusai, tik trėmimų dienomis, o galutinai praregėjome po Pravieniškių, Rainių miškelio ir Červenės žudynių. Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje žmogus susidaro teisingą vaizdą apie kitus žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, tai galioja ir tautoms.
Minėjau, kad tauta, kaip ir žmonės, pavojaus akivaizdoje griebiasi šiaudo. Kas buvo tas „šiaudas“ pirmaisiais sovietinės okupacijos metais? Viltis, kad vokiečiai mus „išlaisvins“. Mes staiga užmiršome ne tik kryžiuočius su kalavijuočiais, ne tik Drang nach Osten, bet ir Neumanną su Saasu… Ar to nepamiršo ir Lietuvių Aktyvistų Fronto vadai, kurie, nacių padedami, rengė sukilimą?
Šiandien kai kas mėgina pateisinti sukilimą dėl trijų dalykų: pirma, jis atskleidęs komunistinės propagandos melagystę, neva Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą; antra, jis įgalinęs bent trumpam atkurti suverenią Lietuvos valstybę; trečia, jo dėka krašto administracija atiteko lietuviams. Ar galime sutikti su tokia sukilimo interpretacija? Kad mūsų sukilimo vadai turėjo tokių tikslų, kai organizavo sukilimą, nedrįsčiau ginčytis.
Tie vyrai buvo idealistai, geromis jų intencijomis nereikėtų abejoti. Bet kaip gyvenime, taip ir politikoje vien gerų intencijų neužtenka. Reikia numatyti ir pasekmes. O kokios jos buvo? Nors pats Molotovas ir kai kurios užsienio radijo stotys užsiminė apie sukilimą, bet jis nedemaskavo rusų melagystės ir to karo analuose yra visiškai ignoruojamas. Šalies viduje sukilėlių viltys irgi nepasiteisino. Jie išvadavo Kauną iš vienų okupantų, bet greitai buvo priversti perduoti jį kitiems okupantams.
Neabejoju ir tuo, kad Laikinoji vyriausybė norėjo atkurti suverenią valstybę. Tačiau, jei kas manė, kad sudaryti ministerių kabinetą reiškia atkurti nepriklausomybę tuo metu, kai per mūsų žemę milijonai vokiečių išdidžiai žygiavo į Maskvą, tas turėjo tikrai savotišką nepriklausomybės idėją ir dar savotiškiau vertino nacius. Realiau skamba trečiasis motyvas, nors irgi nereikėtų pamiršti, kad lietuvių administracija turėjo vykdyti vokiečių direktyvas.
Štai kodėl tas sukilimas man atrodo griebimasis už šiaudo, o tas šiaudas – tai mitas, kad vokiečiai mus išvaduos. Jis paremtas ne ano meto situacijos rimta politine analize, o iliuzijomis, kurias diktavo mūsų troškimai. Mes turėjome apgailėtiną komunizmo supratimą, bet sukilimas parodė, kad ne geriau pažinojome ir nacius.
IV
Dante sakė: „Tu se’ ombra ed ombra vedi“. Tai ypač tinka vokiečių okupacijos laikotarpio lietuviams. Mes buvome šešėliai ir šešėlius matėme. Užėjus rusams, mes jau žinojome, kas yra komunizmas. Žinojome, kad tai teroras. Deja, nesupratome, kad jis yra pasaulinė jėga. Vokiečiams užėjus, pažinome nacizmą. Žinojome, kad jis yra pasaulinė jėga, bet ignoravome, kad jis taip pat sėja terorą. Nors naciai kaip ir sovietai nesiskaitė su tautinėmis mūsų aspiracijomis, vis tiek vokiečius laikėme mažesniu blogiu už rusus. Tikėjome jų pergale Rytuose iki paskutinės dienos. O tai reiškia, kad dalykus analizavome širdimi, bet ne protu. Tuo nesistebėkime: esame lyrikai, o ne realistai. Žvelgiame į gyvenimą kaip literatai, o ne kaip politikai. Turime apsčiai jausmų, ašarų ir aimanų, bet stokojame kritiško žvilgsnio, praktiško apskaičiavimo ir tikrovės pajautimo. Štai kodėl mieliau gyvename mitu, o ne tikrove.
Gyventi reiškia tautai surasti save pasaulyje. O kas yra pasaulis? Tai realizuotos vitalinės galimybės. Pasaulis yra daugiau tai, ką tauta realizuoja, o ne tai, apie ką ji svajoja. Prie veiksmų, kurie rodė, kad buvome suradę save ano meto pasaulyje, reikėtų priskirti pogrindinę spaudą, mokyklų tinklo plėtimą, SS legiono boikotą ir Vietinės rinktinės fiasco. Visa tai bylojo apie mūsų vitalinių galimybių realizavimą. Tik, deja, toji dvasia nepajėgė sutelkti visų vitalinių mūsų jėgų. Mitas nugalėjo tikrovę.
Rusams bėgant iš Lietuvos, niekas negalvojo, kad po ketverių metų jie grįš atgal, bet šįkart jau su amerikoniškais tankais, sunkvežimiais ir apranga. Kad turėsime realiai skaitytis su rusų sugrįžimu, aiškiai skelbė karo eiga. Jau 1942 m. lapkričio mėn. rusai laimėjo Stalingrado mūšį, kuris baigėsi Pauliaus armijos sunaikinimu. Nors Stalingradas dar nereiškė lietuvių tautai, kad rusai grįš, bet jis buvo rimtas įspėjimas, kad karas krypsta visai kita linkme, negu skelbia Goebbelsas. Keistas sutapimas, kad, vykstant Stalingrado ofenzyvai, vokiečiai suėmė ir išvežė tris mūsų politikus – J. Alseiką, K. Grinių ir M. Krupavičių, kurie privačiai pasisakydavo už santūrumą rusų atžvilgiu. Jie nujautė, kuo kvepia vokiečių pergalės Rytuose, nors ir klydo tikėdamiesi sulaukti pagalbos iš Vakarų. Tačiau rusų sugrįžimu jau niekas neturėjo abejoti po Kursko mūšio, kurį vokiečiai pralaimėjo taip triuškinamai, kad po jo nebepajėgė surengti jokios didesnės ofenzyvos.
To mūšio istorija tokia. Nepavykus vokiečiams Charkove atsiteisti už „Stalingradą“, Hitleris nutarė Kursko fronto lanke sunaikinti keturias rusų armijas ir tuo vėl nustebinti pasaulį. Bet išėjo kitaip. 1943 m. liepos mėn. 5 d. vokiečiai pradėjo ofenzyvą, o rugpjūčio mėn. 5 d. Stalinas jau sveikino Raudonąją armiją su Kursko pergale. Laimėję šį mūšį, rusai žinojo, kad iš tikrųjų laimėjo karą. Šiandien su tuo sutinka ir vokiečių istorikai. Ar Lietuvoje ta rusų pergalė buvo tinkamai suprasta? Man atrodo, ji liko net nepastebėta. Mitais gyvenanti tauta nemėgsta faktų, kurie primena gąsdinančią ar varganą tikrovę.
Po Kursko mūšio lietuvių tauta atsidūrė tarp artėjančios mirties ir stiprėjančio mito. Stalino grįžimas reiškė mums fizinę, politinę, tautinę ir religinę mirtį. Bet kuo sparčiau ši mirtis artėjo, tuo labiau didėjo mitas, kad vokiečiai jokiu būdu neleis rusams priartėti prie savo sienų ir kad mes būsime stebuklingai išgelbėti. Didelė tautos dalis iki paskutinio momento abejojo, kad rusai sugrįš, o ilgesnės okupacijos nepranašavo net didžiausi pesimistai.
1944 m. graži saulėta vasara prieštaravo tragiškai įvykių baigčiai. Liepos 12 ir 13 dienomis rusai užėmė Vilnių, o po keleto dienų visa Lietuva, išskyrus Žemaitiją, pateko į jų rankas. Net ir tada nenubudome, kūrėme mitus toliau. Iš tų dienų man įstrigo į atmintį toks įvykis. Vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį kai kurie politikai, besiskubinantys į Vokietiją, ir Vanagų vadai suvažiavo į Kaltinėnų kleboniją. Suvažiavimo tikslas – nustatyti tolesnio veikimo gaires. Partizanų vadai nematė jokios alternatyvos, kaip tik likti krašte ir kovoti su okupantu, kol alijantai įsakys jiems nešdintis iš mūsų žemės.
Vienas iš dalyvių buvo toks optimistas, kad išdėstė savo viziją apie pokarinę Lietuvą su penkiolika milijonų gyventojų. Pasakodamas apie šį suvažiavimą, Kaltinėnų klebonas pridūrė: „Mane gąsdina ne tai, kad rusai vėl užims Lietuvą. Tai jau įvykęs faktas. Mane apima šiurpas, kai pagalvoju, kad likome be vadų. Mes turime tik svajotojus.“ Vėliau sužinojau apie kitą partizanų suvažiavimą, kai rusai buvo jau vos už devynių kilometrų. Jame buvę prieita prie bendros nuomonės, kad, jei rusų okupacija užtruktų ilgiau negu metus, tai partizanams pasilikti būtų beprasmiška. Ilgesnės okupacijos niekas negalėjo nė įsivaizduoti.
Kad ir ką kas rašys ir teigs šiuo klausimu, viena aišku: antru pačiu kritiškiausiu mūsų tautai momentu mes nebeturėjome realiai galvojančių vadų. Dar blogiau – mes likome visai be vadų. Gal buvo vienas ar keli, svajoję apie pokarinę Lietuvą su penkiolika milijonų gyventojų, bet niekas nesiskaitė su sovietų okupacijos realumu. Noriu ypač pabrėžti, kad šis galvojimas nebuvo tik momento klaida, tai buvo tvirtas įsitikinimas.
Tai buvo didysis tautos mitas. Joks kitas mitas nekainavo mūsų tautai taip brangiai, kaip mitas apie sovietų okupacijos laikinumą. Turiu mintyje partizanus. Kodėl mūsų vyrai išėjo kovoti su šimtą kartų galingesniu priešu? Todėl, kad jie kartu su visa tauta tikėjo, kad sovietų okupacija bus laikina. O kai rusai pergalingai nužygiavo iki Berlyno, partizanai tęsė kovą, nes tikėjo trečiuoju pasauliniu karu. Vieną mitą jie pakeitė kitu. Mes skundžiamės, kad buvome vienui vieni šiame kare. Bet daugelis tautų buvo vienui vienos. Vis dėlto turime sutikti, kad mūsų partizanai tikrai buvo vienų vieni, nes liko be vadų. Tie, kurie 1944 m. balandžio mėn. 29 d. VLIK’o pareiškime skelbė apie „mūsų teises pasilikti Lietuvoje Tėvynės prisikėlimui“, jau seniai buvo Vokietijoje.
Nors mūsų partizanai kartu su „Iliados“ herojais galėtų sakyti: „Net dienose, kurios ateis, mes būsime daina žmonėms, kurie tik bus“, vis dėlto lieka atviras klausimas, ar tauta galėjo leisti sau paaukoti tūkstančius sūnų ir dukterų už idealą, kurio realizavimo galimybė rėmėsi iliuzine tikrovės interpretacija? Ar tai nėra istorijos ironija? Kol lietuviai buvo laisvi, jie savo laisvės negynė, bet išėjo už ją kovoti, kai atsidūrė nelaisvėje.
Kai tautinė atsakomybė ragino priešintis ginklu, jie liko pasyvūs, o kai politinės aplinkybės kreipė verčiau likti pasyviems, jie griebėsi ginklo. Lietuviai išėjo kovoti už savo kraštą, kai jis tapo mūšio lauku, kuriame du jų priešai pliekėsi vienas su kitu, ir kai jau nebuvo jokio politinio išskaičiavimo, nes ginkluotas pasipriešinimas vienam okupantui pasaulio akyse reiškė kito okupanto palaikymą. Be to, lietuvių vadai beveik in corpore bėgo nuo mirties. Tautos himnas liepia mums semtis stiprybės iš praeities. Ar ne geriau būtų, jei jis ragintų mus mokytis iš istorijos? Žinote, kada tauta būna išmokusi istorijos pamokas? Kai ji žino, kada reikia gyventi, o kada mirti. Man atrodo, šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.
Šiandien visa tai jau praeitis. Ši praeitis kai kam yra žemės pėda, kai kam – ašaringi prisiminimai, kai kam – klaikus sapnas, o daugumai iš mūsų ir visam pasauliui – tai jau istorija. Istorija – kaip nebesugrąžinami įvykiai, istorija – kaip perspėjimas ateinančioms kartoms. Ši netolima praeitis rimtai perspėja mus, kad politika yra galimybių, o ne iliuzijų menas. Politika nemėgsta poezijos, nors politikai kartais ir rašo eiles. Politika nemėgsta mitų. Nieko nėra pavojingiau tautai kaip vadai, kurie mitus laiko tikrove. Politiką galima palyginti su šachmatais. Teisingai – politika yra žaidimas, kur žaidžiama istorinėmis figūromis, o politiniai ėjimai yra istoriniai ėjimai. Jeigu kas politikoje žaidžia iliuzinėmis figūromis, tai ir jo ėjimai iliuziniai, ir visa jo politika yra tik iliuzija.
***
1. Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis, New York, 1966, p. 220.