Garsaus romano „Šimtas metų vienatvės” autorius G.Garcia Marquezas garbinguoju apdovanojimu džiaugėsi prieš 28 metus – 1982-aisiais. Būtent tiek metų Nobelio literatūros premijos nėra gavęs joks kitas Lotynų Amerikos rašytojas.
83 metų G.Garcia Marquezas ir 74-erių M.Vargasas Llosa prieš daugybę metų buvo geri draugai, kūrę Lotynų Amerikos atgimimo literatūrą.
Bet kas atsitiko, kad jau kelintą dešimtmetį M.Vargasas Llosa, klausiamas apie santykius su G.Garcia Marquezu, nukerta tarsi kirviu: „Aš nekalbu apie G.Garcia Marquezą.”
Kas sukėlė konfliktą?
Jau keletą dešimtmečių tarp buvusių bičiulių tvyro nesantaika, kuriai būdingi visi klasikiniai literatūros elementai: kaltinimai išdavyste, pavydu ir svetimavimu.
Vieni kalba, kad nesantaikos priežastis – išsiskyrusios politinės pažiūros. G.Garcia Marquezas visą gyvenimą buvo kairysis, nevengęs bičiulystės su Kubos diktatoriumi Fideliu Castro.
Tuo tarpu M.Vargasas Llosa prieš daugelį metų pasuko į dešinę ir iki šiol aršiai kritikuoja bet kokią diktatūros žiežirbą Lotynų Amerikoje.
Kiti G.Garcios Marquezo ir M.Vargaso Llosos konflikto aiškintojai teigia, kad kalta moteris – pirmoji M.Vargaso Llosos žmona, apie kurią G.Garcia Marquezas esą rėžė sparną.
Žurnalas „La Jornada” ir dienraštis „The New York Times” prieš trejetą metų paskelbė, kad rašytojų nesantaika 1976 metais buvo įgavusi ir brutalų pavidalą.
Nors apie tai buvo kalbama seniai, bet vis trūko įrodymų.
Viskas pasikeitė, kai žurnale „La Jornada” buvo paskelbti du G.Garcios Marquezo portretai, nufotografuoti 1976 m. Valentino dieną. Juose rašytojas – su mėlyne paakyje.
Tokį G.Garcią Marquezą nufotografavo Rodrigo Moya praėjus dviem dienoms po M.Vargaso Llosos smūgio „Šimto metų vienatvės” autoriui į veidą. Sakoma, kad nuo tos akimirkos rašytojai vienas kitam nėra pratarę nė žodžio.
Priminė senus įvykius
R.Moya sako, kad jo draugas G.Garcia Marquezas pats prašė nufotografuoti jį sumušta akimi.
„Nors šios nuotraukos kelis dešimtmečius nebuvo skelbiamos, vis dėlto pasklido kalbos, kad jos egzistuoja, – kalbėjo R.Moya. – Man paskambino iš žurnalo „La Jornada”, kuriame esu dirbęs. Nutarau jas paskelbti, nes buvo praėję pakankamai daug laiko po to įvykio.”
Šių fotografijų pasirodymas atnaujino susidomėjimą įvykiais, susijusiais su garsiosiomis muštynėmis.
Kartu su nuotrauka „La Jornada” paskelbė ir R.Moyos prisiminimus apie įvykį, apie kurį visi buvo girdėję, bet niekas nežinojo detalių.
Fotografas straipsnyje prisiminė, kad garsioji scena įvyko Meksiko kino teatre, pilname žmonių, atėjusių į premjerinį filmą apie lėktuvo katastrofą Anduose, per kurią išsigelbėję žmonės virsta kanibalais.
Staiga M.Vargasas Llosa prišoko prie G.Garcios Marquezo. Šis bandė nekaltai jį apkabinti. Tačiau M.Vargasas Llosa smogė bičiuliui ir jam iš paakio pliūptelėjo kraujas.
Kai kas spėjo, kad muštynės kilo dėl politikos, nes G.Garcia Marquezas visada buvo kairysis, o M.Vargasas Llosa tuo metu suko į dešinę.
„Su G.Garcia Marquezu buvome draugai. Barselonoje porą metų gyvenome kaimynystėje.
Vėliau mūsų keliai išsiskyrė tiek dėl asmeninių, tiek dėl politinių priežasčių. Vis dėlto daugiau lėmė asmeninės priežastys”, – taip konflikto priežastis M.Vargasas Llosa aiškino žurnalui „Paris Review”.
Reikia dalyvauti politikoje
Kad ir kaip būtų, šis ilgus metus trunkantis konfliktas puikiausiai atspindi G.Garcios Marquezo ir M.Vargaso Llosos skirtinas politines ir kūrybines pažiūras.
Kai G.Garcia Marquezas su F.Castro Kuboje draugiškai gerdavo kavą, M.Vargasas Llosa ir savo plunksna, ir kalbomis draskydavo Lotynų Amerikos politines žaizdas.
1990 metais M.Vargasas Llosa net pabandė tapti Peru prezidentu, bet pralaimėjo Alberto Fujimori, kuris vėliau dėl žmogaus teisių pažeidimų atsidūrė kalėjime.
„Manau, kad rašytojai, kaip ir kiti piliečiai, turi spręsti visuomenės problemas. Kitaip jie neturi teisės kad ir protestuoti!
Jei rašytojas tiki demokratija, o demokratija yra dalyvavimas politikoje, kodėl jis, kaip ir bet kuris kitas menininkas ar intelektualas, turėtų nusimesti moralinę teisę dalyvauti politikoje”, – prieš savaitę interneto portalui nobelprize.org apie savo aktyvią politinę poziciją kalbėjo M.Vargasas Llosa.
Bet M.Vargasas Llosa visada teigė, kad politika jam nėra svarbiausia. „Iš tiesų niekada nedariau politinės karjeros. Aš dalyvavau politikoje dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių.
Visada sakiau, kad, nepaisant to, laimėsiu ar pralaimėsiu rinkimus, vis tiek grįšiu prie literatūros, intelektualaus darbo, o ne politikos”, – yra sakęs M.Vargasas Llosa.
Lotynų Amerikos Balzacas
M.Vargaso Llosos ir G.Garcios Marquezo kūrybiniai principai irgi skiriasi kaip diena ir naktis. G.Garcia Marquezas visą gyvenimą yra ištikimas magiškojo realizmo puoselėtojas, o M.Vargasą Llosą teisingiau būtų vadinti Lotynų Amerikos Balzacu.
Nuo vaikystės rašytoju svajojusiam tapti M.Vargasui Llosai nesvetimi jokie literatūros žanrai ir temos. Jis rašo istorinius, erotinius, kriminalinius romanus, lengvabūdiškas komedijas ir akademines esė.
Honore de Balzacas jam esą irgi padarė įtaką – ypač kalbant apie požiūrį į romano rašymą. M.Vargasas Llosa, prieš rašydamas romaną, atlieka tiriamąjį darbą – lyg žurnalistas kantriai renka medžiagą.
Rašytojo vaizduotę tam tikra linkme kreipia tiek asmeninė patirtis, tiek realiai egzistavusių žmonių istorijos, tiek socialinės visuomenės problemos.
Nepaisant M.Vargaso Llosos kūrybos įvairovės, pasak kritikų, pagrindinės jos temos – žmogaus laisvės (politinės, socialinės, kūrybinės) siekis ir laisvę suteikiantis menas bei vaizduotė.
„Aš rašau, nes esu nelaimingas. Rašymas padeda tai įveikti”, – yra sakęs M.Vargasas Llosa. Be to, jis įsitikinęs, kad literatūra – išties galinga jėga.
„Didžioji literatūra yra ne kas kita kaip pasipriešinimas tokiam pasauliui, koks jis yra, – kalbėjo M.Vargasas Llosa. – Lotynų Amerikoje inkvizicija 300 metų buvo uždraudusi romaną.
Manyčiau, ji gerai suprato, kokį didelį maištą literatūra gali sukelti žmogaus dvasioje.”
Save vadina pasaulio piliečiu
M.Vargasas Llosa 1936 m. gimė Peru, tačiau po tėvų skyrybų su motina ir seneliu apsigyveno Bolivijoje. 1946 metais šeimai grįžus į Peru, iš pradžių lankė karo mokyklą, o vėliau studijavo teisę ir literatūrą Limoje ir Madride.
Dirbo žurnalistu ir 1959 m. persikėlė į Prancūziją, kur mokė kalbų ir dirbo naujienų agentūroje AFP, taip pat Prancūzijos televizijoje. Rašytojas save vadina kosmopolitu. Jis turi namus ne tik Limoje, bet ir Paryžiuje, Madride, Londone.
Pirmasis jo romanas „Miestas ir šunys” pasirodė 1963 m. Knygos siužetas pagrįstas asmenine rašytojo patirtimi – jaunystės įspūdžiais iš griežta drausme garsėjusios šalies karinį elitą formavusios Kadetų akademijos. Šis romanas sulaukė prieštaringų vertinimų gimtinėje, o Kadetų akademijos karininkai viešai sudegino tūkstančius knygos egzempliorių.
1967 m. paskelbus apysaką „Šunyčiai”, kurioje smurtas vaizduojamas kaip socialinės gyvenimo sanklodos Lotynų Amerikoje elementas, M.Vargasą Llosą kritikai ėmė vadinti E.Hemingway įpėdiniu.
Pirmosios didesnės sėkmės sulaukė jo romanas „Žali namai”, 1966 m. jis buvo išleistas anglų kalba. Vieni garsiausių M.Vargaso Llosos kūrinių – „Pokalbis katedroje” ir „Pasaulio pabaigos karas”.
Lietuvių kalba išleisti romanai„Tetulė Chulija ir rašeiva” (2007), „Bjaurios mergiotės išdaigos” (2008), „Miestas ir šunys” (1969), „Žali namai” (1973).