Apie demokratijos iššūkį komunizmui SSRS provincijoje perestrojkos metais

Istorinės praeities atminimas ir įvertinimas visada subjektyvus. Todėl manau, jog pačioje teksto pradžioje būtina supažindinti gerbiamuosius skaitytojus su tuo, kaip aš apskritai žiūriu į 1987–1992 m. įvykius, kaip vertinu jų turinį ir rezultatus. Tai padės jums geriau suprasti mane ir mano santykį su konkrečiais įvykiais tuometinėje provincialioje Samaroje.

Mano manymu, tai, kas „perestrojkos epochoje“ (1987–1992) vyko Rusijoje (taip pat Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane) iš principo ir kokybiškai skyrėsi nuo to, kas tuo pačiu laikotarpiu vyko Rytų Europos ir Baltijos šalyse. Europos tautos (įskaitant lietuvius) išsivadavo iš politinio režimo, primesto joms iš šalies, primesto tiesiogine ginkluota prievarta (arba aiškia ir neišvengiama tokios prievartos panaudojimo grėsme), ir pajudėjo – vienur sparčiau ir sėkmingiau, kitur lėtai ir skausmingai – liberalios teisinės demokratinės visuomenės kryptimi.

Rusijoje (ir į ją panašiose buvusiose SSRS respublikose) įvyko visiškai kitoniškas dalykas. Rusija nepažengė į priekį, demokratijos ir laisvės link, bet ir negrįžo „atgal“, į XX a. pradžioje Rusijos imperijoje egzistavusio tipo luominę ir feodalinę monarchiją. Rusijoje įvyko 1917 m. spalį prasidėjusio didžiulio perversmo PABAIGA. Gorbačiovo–Jelcino „perestrojka“ – tai galutinis taškas, baigiamasis akordas, logiška užbaiga to, ką 1917 m. faktiškai pradėjo Leninas, Trockis ir Stalinas (nors tokio rezultato jie veikiausiai nei laukė, nei norėjo).

Pirmame etape 1917–1933 m. buvo fiziškai išnaikintas (arba ištremtas iš šalies) ankstesnis elitas, konfiskuota šalies gyventojų (SSRS nebebuvo piliečių, buvo tik valdiniai) privati nuosavybė, visa nuosavybė sutelkta totalitarinės valstybės rankose. Antrame etape nuo ketvirto dešimtmečio vidurio iki devinto dešimtmečio ši valstybinė nuosavybė, sutelkta „į vieną kumštį“, milžiniško šalies darbo išteklių pertempimo kaina buvo daugeriopai padidinta; kartu susiklostęs naujas elitas SSKP nomenklatūros pavidalu pasisavino nekontroliuojamo, nuo visuomenės ir liaudies nepriklausomo „kolektyvinio valdytojo“ teises. Galiausiai trečiame baigiamajame etape, „perestrojkos“ epochoje, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: jauni ir energingi partinės nomenklatūros atstovai suplėšė į gabalus visos valstybės nuosavybę ir jos „gardžiausius kąsnelius“ pavertė savo asmenine, visiška, privačia nuosavybe.

Tai, kas devinto ir dešimto dešimtmečio sandūroje įvyko Rusijoje, dažnai vadinama „nomenklatūrine revoliucija“ arba „kriminaline revoliucija“. Mano nuomone, abu šie terminai gana adekvačiai išreiškia tikrus įvykius. Įvyko milžiniški pokyčiai, įskaitant ir nuosavybės santykius, ir politiką, ideologiją, visuomenės moralę, tad „revoliucijos“ terminas čia visiškai tinkamas. Revoliucija buvo nomenklatūrinė ta prasme, kad ją (revoliuciją) pradėjo SSKP aukštesnioji nomenklatūra, ir būtent partinės nomenklatūros (taip pat ją aptarnaujančios valstybinės, gamybinės, propagandinės biurokratijos) atstovai pasinaudojo jos vaisiais. Be abejo, ši revoliucija buvo kriminalinė, nes bendroji valstybinė nuosavybė buvo grobstoma grubiausiai pažeidinėjant ir senuosius sovietų, ir naujuosius „perestrojkos“ įstatymus, o ir pats valstybės turtas būdavo dalijamas ir perdalijamas neretai naudojant ginkluotą prievartą.

Būtent taip aš regiu „perestrojkos epochos“ įvykius. Iš to, kas pasakyta, išeina, jog dažnai Vakaruose užduodamas klausimas „O kodėl gi plačiosios liaudies masės Rusijoje neparėmė kilnių Gorbačiovo siekių?“ yra visiškai beprasmiškas. Būtų buvę labai keista, jeigu vadinamosios masės būtų veikliai parėmusios procesą, per kurį joms teks virsti nuskurdusiais savo šalies liumpenais.

Apsibrėžę svarbius principinius klausimus, dabar jau eikime tiesiai prie temos. Pirmiausia man derėtų papasakoti jums, kas toks buvo Kuibyševo miestas „perestrojkos“ išvakarėse.

Samaros tvirtovė, Volgos ir Samaros upių santakoje įsteigta daugiau kaip prieš 400 metų, XX a. pradžioje buvo nedidelis (Rusijos mastu) miestas su 100 000 gyventojų ir vienvardės Samaros gubernijos centras. 1918 m. vasarą tyki provinciali Samara keletą mėnesių buvo tapusi Rusijos „sostine“, mūsų mieste įsikūrus Steigiamojo susirinkimo narių komitetui (КОМУЧ, Комитет членов Учредительного собрания). Kaip žinia, 1918 m. sausį bolševikai išvaikė visos liaudies rinktą Rusijos Steigiamąjį susirinkimą; nuolankiai paklusti prievartai atsisakiusių deputatų grupė sudarė savotišką „pasiskelbusiąją vyriausybę“ KOMUČ. Čekų legiono (čekų tautybės Austrijos-Vengrijos belaisvių ginkluotos formuotės) padedamas KOMUČ užėmė Samarą, ėmė kurti (iš valstiečių) vadinamąją „liaudies armiją“ ir net užgrobė Rusijos imperijos aukso atsargas Kazanėje.

1941 m. spalį Samara (tada jau pervadinta Kuibyševu pagal vieno iš bolševikų lyderių pavardę) antrą kartą tapo šalies „sostine“. Vokiečiams priartėjus prie Maskvos, svarbiausios SSRS vyriausybės įstaigos ir diplomatinis korpusas buvo evakuoti į Kuibyševą. Beveik dvejus metus Kuibyševas išbuvo „atsargine sostine“. Į jį buvo evakuotas ir Kominterno Vykdomasis komitetas, negana to, galbūt kaip tik Kuibyševe (aiškaus atsakymo į šį klausimą aš neradau) 1943 m. pavasarį įvyko ir paskutinis Vykdomojo komiteto posėdis, įforminęs nutarimą likviduoti Kominterną.

Valstybės „sostine“ Samara (Kuibyševas) išbuvo labai neilgai, tačiau neoficialų „SSRS aviacijos ir kosmoso sostinės“ statusą išlaikė keletą dešimtmečių. Karui prasidėjus 1941 m. rudenį į Kuibyševą evakuotos 2 iš 4 stambiausių SSRS aviacijos gamyklų (Nr. 1 iš Maskvos ir Nr. 18 iš Voronežo) bei viena iš trijų stambiausių aviacijos variklių gamyklų (Nr. 24 iš Maskvos). Taip atsirado didžiulis aviacijos pramonės centras, o aplink jį išdygo dar keletas stambių aviacijos profilio gamyklų. Vėliau, septintame dešimtmetyje, Kuibyševe pastatyta ir stambiausia Europoje aliuminio valcavimo gamykla, irgi skirta lėktuvų bei raketų gamybos reikmėms. Kaip tik Kuibyševe sukonstruota ir raketa nešėja, ir kosminis aparatas, kuriuo aplink Žemę apskrido pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas. Nuo tada iki šiol visi pilotuojamieji skrydžiai (įskaitant tarptautines įgulas) atliekami Kuibyševe (Samaroje) pagamintomis raketomis.

Strateginiai tolimieji bombonešiai Tu-95 (Bear pagal NATO klasifikaciją), iki šiol provokuojamai skraidantys Kanados ir JAV pasienyje, taip pat pagaminti Kuibyševo gamyklose.

Čia dar reikia pridurti, kad, be milžiniško aviacijos raketų komplekso, mieste atsirado dvi guolių gamyklos, staklių gamykla, stambi radioelektronikos gamykla, keletas didžiulių grynai karinio profilio įmonių (nesiimsiu jų vardyti nė šiandien). Kuibyševo gyventojų skaičius pasiekė 1 milijoną. Manau, jog kas antras suaugęs gyventojas dirbo vienaip arba kitaip su karine gamyba susijusiose gamyklose, tyrimo centruose ir konstravimo biuruose. Iš to kilo mažiausiai trys praktiniai padariniai. Pirma, Kuibyševo gyventojai pasižymėjo aukšto lygio išsilavinimu, pirmiausia techniniu, mieste buvo sutelkti dešimtys tūkstančių inžinierių, konstruktorių, mokslininkų. Antra, miestas laikytas „uždaru“ (t. y. be specialaus leidimo jame drausta lankytis užsieniečiams, įskaitant žurnalistus ir diplomatus). Trečia, pusė miesto gyventojų buvo sutikę pasirašyti draudimus susitikinėti ir bendrauti su užsieniečiais. Miesto centre ant didžiulio stiebo kyšojo slopintuvo, trikdžiais negyvai užgožiančio „priešų balsus“ („Laisvės“ ir „Amerikos balso“ radijo stočių laidas), antena.

Dar viena svarbi ir savita ypatybė buvo Kuibyševo daugiatautiškumas. Samaros miestas atsirado nuo pat pradžių tiurkų ir ugrų-finų tautų apgyventose žemėse. Vėliau, XIX a., Samaros gubernijoje atsirado aibė ukrainiečių ir lenkų (iki šiandien Samaros centrą puošia katalikų bažnyčios gotikinis pastatas). Tačiau svarbiausiu miesto gyventojų formavimosi įvykiu tapo 1941–1942 m. evakuacija, per kurią į miestą atvažiavo šimtai tūkstančių žmonių iš Sovietų Sąjungos vakarų regionų. Rusai (slavai) visada sudarė absoliučią Kuibyševo gyventojų daugumą, o įvairiausių tautų atstovų mišrių santuokų daugis, bendras gyvenimas ir darbas pasirodė esą gana patikimi „skiepai“ nuo nacionalistinio ekstremizmo. Devinto dešimtmečio pabaigoje Maskvoje prasidėjusių dalykų (spartaus rusų nacionalistinių organizacijų augimo) Kuibyševe išvis nebuvo.

Devinto dešimtmečio viduryje šio aukštųjų technologijų miesto gyventojų praktinė buitis buvo tokia. Valstybinėse parduotuvėse mėsos nebūdavo visiškai. Nė kiek. Kadangi maisto parduotuvėse atitinkamų skyrių nebereikėjo, jie netgi būdavo naikinami. Dešrelės ir sardelės būdavo pardavinėjamos rinkimų dienomis, taip pat įmonėse per profsąjungų organizacijas prieš šventes (Gegužės 1-ąją, Lapkričio 7-ąją, Naujuosius metus). Vadinamojo „sviesto“ pagal talonus būdavo parduodama vienam žmogui po 200 g per mėnesį; jis būdavo baisios kokybės ir trupėdavo it kreida. Sūrio nebūdavo išvis, grikių kruopų, citrinų, normalių arbatžolių (Indijos arba Ceilono) reikėdavo važiuoti į Maskvą, konservuoti žalieji žirniai (Vengrijos arba Bulgarijos gamybos) laikyti skanėstu, o tirpioji kava būdavo visiškai egzotiškas produktas, apie kurį sklisdavo miglotos legendos.

Miesto vaistinėse nebūdavo 95% tų vaistų, kurių šiandien yra bet kokiame vaistų kioske. Apie vienkartinių moters higienos priemonių ir vienkartinių Pampers buvimą apskritai niekas nežinojo ir nenutuokė, jog tokių dalykų būna. Tualetinis popierius būdavo neįtikėtina retenybė (jį atstodavo laikraštis Правда). Didelė laimė būdavo nusipirkti vatos (nesant minėtųjų vienkartinių higienos priemonių, vata būdavo ypač paklausi). Aš dar pamenu, kaip vatos nebuvimas būdavo aiškinamas… karu Vietname, kuriam neva visa vata ir sueidavusi. 1975 m. karas baigėsi komunistinio Vietnamo pergale, bet vata Kuibyševe taip ir nepasirodė. Paskui buvo paskleistas gandas, esą visa Sovietų Uzbekistano medvilnė sunaudojama… raketų variklių kurui! Nuostabu, kad tuo tikėjo ir daugelis Kuibyševo gyventojų, apie raketas ir raketų kurą, atrodo, turėjusių nutuokti ne iš nuogirdų.

Svarbiausia, kad tai, kas labiausiai galėjo būti laikoma viso šio skurdumo kompensacija, t. y. nemokamas valstybinių butų dalijimas gyventojams (visiškai tikras ir masiškas septintame aštuntame dešimtmetyje), praktiškai buvo nutrauktas (nors teoriškai „eilė butui gauti“ egzistavo iki pat SSRS galo). Bent jau iš mano bendrakursių, su kuriais aš 1981 m. baigiau mokslus Kuibyševo aviacijos instituto Lėktuvų gamybos fakultete, nemokamai valstybinį butą, kiek man žinoma, gavo tik du žmonės, abu po instituto nuėję „tarnauti į komjaunimą“ ir išsitarnavę VLKJS srities komiteto valdininkų pareigybes. Kitiems „eilė butui gauti“ taip niekada ir neatėjo.

Kodėl aš visa tai pasakoju? Todėl, kad pačioje pradžioje mano paminėtas nomenklatūros siekis išsidalyti tarpusavyje valstybinę nuosavybę buvo svarbiausia, bet ne vienintelė (!!!) priežastis, dėl kurios atsirado Gorbačiovas ir „perestrojka“. Nemažiau reikšminga priežastis buvo ir tai, kad SSRS egzistavęs ekonomikos modelis nebepajėgė palaikyti net to gana kuklaus gyventojų materialinės gerovės lygio, kuris buvo pasiektas septintame dešimtmetyje ir žmonių psichologijoje laikytas būtinu. Tolesnių ginklavimosi varžybų su JAV sovietinė ekonomika nebegalėjo išlaikyti; tiksliau sakant, galėjo jas išlaikyti tik pervedus gyventojus į GULAGo kalinių gyvenimo lygį, bet nomenklatūra bijojo tam ryžtis.

Kas gi jai liko veikti? Pereiti prie ketvirto penkto dešimtmečio „mobilizacinės ekonomikos“ nomenklatūra bijojo, nes be masinių represijų nebuvo įmanoma to atlikti, o represijos, nesutvirtintos mesijinės idėjos apie ko nors nuostabaus (pvz., komunizmo) sukūrimą, galėjo pražudyti pačią nomenklatūrą. Prisipažinti pralaimėjus Šaltąjį karą ir pasitraukti iš skurdinančių ginklavimosi varžybų? Kuo gi paskui grįsti SSKP vadovybės pretenzijas į politinį lyderiavimą? Vėl tik represijomis? Tačiau, kaip žinia, „durtuvais galima pasiekti valdžią, bet negalima metų metus ant durtuvų sėdėti“. Ideali išeitis iš padėties pasirodė esanti перестройка, демократизация и гласность, t. y. senos komunistinės ideologijos atsisakymas. Tik išmetę pamazgų duobėn komunizmo dogmas, Gorbačiovas ir Ko sugebėjo triuškinamą SSRS pralaimėjimą „šaltajame kare“ pavaizduoti kaip „naujojo mąstymo“ ir „bendražmogiškųjų vertybių“ pergalę.

Lengva pasakyti: „Atsisakyti komunistinės ideologijos…“ Dar laukė didelis darbas su gyventojais, kurių smegenis reikėjo išversti į kitą pusę. Ši didžiulį darbą nomenklatūrai ir vietoj jos atliko (dargi visiškai nemokamai!!!) 1987–1990 m. demokratinis sąjūdis.

Kuibyševe valdžios nesankcionuoto visuomeninio veiklumo pliūpsniai prasidėjo 1987 ir 1988 m. sandūroje, t. y. metus pusantrų pavėlavę, palyginti su Maskva arba Leningradu. Pirma „permainų kregždute“ tapo Tėvynės istorijos mylėtojų klubas (rusų kalboje šių keturių žodžių Клуб любителей истории отечества pirmos raidės sudaro abreviatūrą Клио – istorijos deivės vardą). 1987 m. įkurtas klubas pirmiausia ėmėsi Samaros pervadinimo Kuibyševu istorijos. 1987 m. gruodį vietos laikraštyje Волжская заря buvo paskelbtas kreipimasis su daugiau kaip 600 pavardžių, siūlantis grąžinti miestui istorinį Samaros pavadinimą. Suprantama, sovietinės provincijos visuomenės sąlygomis toks pasiūlymas (atsisakyti šlovingojo revoliucininko, Lenino ir Stalino bendražygio, vardo) atrodė kaip iššūkis ir „valdžiai į akis tėkšta pirštinė“. Pažeisdamas dėstymo chronologiją, pažymėsiu, jog trejus metus trukusi kampanija (parašų rinkimas, viešos diskusijos, straipsniai vietos spaudoje) baigėsi istorinio pavadinimo grąžinimu miestui. Tai įvyko 1991 m. sausio 25 d., t. y. dar iki 1991 m. rugpjūčio, tebevaldant SSKP…

1988 m. vasario 8 d. apskrities bibliotekos pastate „Klio“ surengė disputą, kuriame siūlyta aptarti ano meto literatūros naujieną – Šatrovo pjesę Toliau… Toliau… Toliau! (apie puikų gerą Leniną, kurio kilnius sumanymus pagadino prasti bendražygiai). Šis demokratinės šalies mastu visiškai neužgaulus ir gana „vegetariškas“ renginys faktiškai virto audringu mitingu, kuriame dalyvavo šimtai žmonių.

1988 m. gegužės 18 d. Kultūros instituto paskaitų salėje įvyko paskaita „Kodėl biurokratija pradėjo perestrojką?“ (pranešėjas – jūsų nuolankus tarnas). Tokios skandalingos temos svarstymas sutraukė kelis šimtus žmonių ir vyko labai audringai. Vos pasibaigus disputui, įaudrintų inteligentų minia susirinko ant suoliukų miesto skvere ir ten pat įsteigė visuomenės politikos klubą „Perspektyva“.

Tuo pačiu metu, 1988 m. balandį–gegužę, atsirado ir pirmi „žaliųjų“ (ekologų) klubai. Aviacijos institute (valdžiai tai sukėlė ypač didelį nerimą) atsirado tokia „perestrojkos rėmimo iniciatyvinė grupė“. Gegužės pabaigoje „žalieji“ surengė pirmą (manyčiau, pirmą po 1918 m.) valdžios nesankcionuotą mitingą miesto centrinėje aikštėje. Žmonių mitinge buvo nedaug (kelios dešimtys), valdžia niekaip į tai nereagavo, ir savo drąsos (bei nebaudžiamumo!) nustebinti dalyviai sėkmingai išsivaikščiojo po namus.

Po to atsitiko įvykis, iki šiandien nepaliaujantis mane stebinti.

1988 m. pavasarį keliuose Rusijos sričių centruose visuomenės spaudimu (dar prieš metus tokios formuluotės nebuvo įmanoma įsivaizduoti) buvo pakeisti SSKP sričių komitetų pirmieji sekretoriai – faktiškieji „sričių šeimininkai“. Kaip žinia, pavyzdys būna užkrečiamas. Ką nors panašaus surengti Kuibyševe nusprendėme ir mes, „Perspektyvos“ klubas, „aviacijos gamyklos iniciatyvinė grupė“, keletas „nepriklausomųjų“ aktyvistų (šiandiene kalba tariant). Asmeniškai manęs Kuibyševo srities komiteto pirmasis sekretorius draugas Muravjovas nė kiek nedomino; tada maniau (kaip manau ir dabar), jog jis buvo ne geresnis ir ne blogesnis už bet kokį kitą aukšto rango partinį valdininką. Mes su bičiuliais iš „Perspektyvos“ mitingu siekėme tik sukurti precedentą, valdžios nesankcionuoto mitingo su aštriu konfrontaciniu šūkiu precedentą. Žinoma, suprantu, jog 2010 m. Europos mastu toks „protestas dėl protesto“ atrodo juokingas ir paikas, bet prašau nepamiršti, jog mes gyvenome ne Europoje, kalendorius rodė 1988 metus, o „Berlyno siena“ tebestovėjo visiškai tvirtai…

Parengėme 30 plakatų, skelbiančių mitingą su šūkiu „Perestrojkai – TAIP, Muravjovui – NE“ (sąžiningai pasakysiu, jog ir dabar jaučiuosi kiek nejaukiai, užrašydamas šį primityvų demagoginį šūkį), ir iškabinėjome juos po visą miestą. „Aviacijos gamyklos iniciatyvinė grupė“ šiek tiek paagitavo žodžiu, juoba kad gamykla buvo didžiulė, joje dirbo apie 30 000 žmonių. Tikėjomės, jog geriausiu atveju, jei valdžia veikliai nepasipriešins, (t. y., paprasčiau sakant, neareštuos organizatorių), aikštėn ateis 1–2 tūkst. žmonių. Geriausiu atveju.

Paskutinę naktį prieš mitingą mes su bičiuliais nenakvojome namie (ir teisingai pasielgėme, nes milicija buvo atėjusi ir pas mane, ir pas kitus aktyvistus, tačiau elgėsi labai neryžtingai ir stebėtinai santūriai!). Dar tik artinantis prie aikštės, į akis krito miesto centran važiuojantys tramvajai, perpildyti „kekėmis“ ant laiptelių kabančių žmonių. Prisigrūdusi buvo visa aikštė (iki šiandien ji vadinasi Kuibyševo aikštė), ten buvo susirinkę ne mažiau kaip 30 000 žmonių, t. y. po vieną tūkstantį pagal kiekvieną ranka rašytą mitingo skelbimą! Liaudis buvo tokia susijaudinusi, kad niekas nieko negirdėjo; laimei, miniai pademonstravus nuostabų gebėjimą organizuotis, apsieita be spūsties ir nukentėjusiųjų.

Kitą dieną visas miestas tik apie mitingą ir kalbėjo. Valdžia sutriko ir padarė aiškią klaidą, leisdama lygiai po mėnesio organizuoti naują mitingą, kuriame draugas Muravjovas turėjo viešai polemizuoti su savo kritikais. Tąsyk susirinko ne mažiau kaip 40 000 žmonių – gausesnių mitingų Rusijos provincijoje nebuvo per visą „perestrojkos“ laiką! SSKP srities komiteto parengti oratoriai buvo nušvilpti ir išjuokti. Kelioms dienoms praėjus po antro mitingo, Muravjovas atsistatydino.

Aš ir šiandien nesuprantu, kas tai buvo. Pasak sveikos logikos, mažytė niekam mieste nežinomų aktyvistų grupė negalėjo surinkti 30 000 žmonių į nesankcionuotą mitingą, ir dar SSRS po 70 metų komunistų režimo patirties. Galimos dvi įvykio versijos. Pagal pirmąją liaudyje susikaupė neįsisąmonintas nepasitenkinimas, galintis prasiveržti išorėn pirmai progai pasitaikius, o mes faktiškai atsitiktinai aptikome idealiai atitinkantį situaciją šūkį. Eidamas į mitingą su šūkiu „Perestrojkai – TAIP“, sovietinis žmogus nesijautė politiniu nusikaltėliu (išgarsėjusi „perestrojka“ buvo paskelbta oficialiu „partijos kursu“); kita vertus, nepasitenkinimas valdžia Rusijoje visada suasmeninamas, ir šūkio antra dalis „Muravjovui – NE“ visiškai atitiko minios nuotaikas. Tai vienas iš galimų paaiškinimų, bet aš juo netikiu.

Daug tikėtinesnė man atrodo kita versija, jog mes buvome tiesiog „aklai išnaudoti“. SSKP srities komitete, aišku, buvo žmonių, nepatenkintų Muravjovu ir norinčių užimti vietas, kurios atsilaisvintų išvarius Muravjovą ir jo „komandą“. Tie žmonės, aukšti partijos valdininkai, negalėjo neturėti „savų žmonių“ KGB ir MVD vietos valdybose. Toliau – viskas paprasta. Gavę operatyvios informacijos, jog „aktyvistai“ rengia mitingą prieš Muravjovą, jie suteikė mums carte blanche, t. y. užblokavo prieš mitingo organizatorius nukreiptų represijų veiksmus, ir per savo gausią agentūrą (o „uždarame mieste“ karinės įmonės buvo kimšte prikimštos KGB slaptųjų bendradarbių ir informatorių) užtikrino dešimčių tūkstančių žmonių dalyvavimą.

Šiaip ar taip, po „antimuravjoviškųjų“ mitingų visuomenės gyvenimas ėmė vis labiau politizuotis. Vienas po kito ėjo įvykiai, nusipelnę apibūdinimų „pirmas“, „pirmąkart“… Pirmos publikacijos miesto ir srities laikraščiuose, pirmas „tiesioginis eteris“ televizijoje su visuomenės politikos klubų aktyvistais, pirmas Hyde Park (pas mus jis atsirado miesto centriniame parke, kurio didelėje pievelėje žmonės ėmė reguliariai rinktis į politines diskusijas), pirma protopartinė struktūra (Socialdemokratų klubas). Svarbiausia demokratinio sąjūdžio tribūna tapo srities jaunimo laikraštis Волжский комсомолец (jos tuometinis redaktorius Dmitrijus Muratovas dabar vadovauja laikraščiui Новая газета, matyt, paskutiniam Rusijoje išlikusiam „popieriniam“ opozicijos laikraščiui). Man tada pavyko Волжский комсомолец išspausdinti keletą didelių straipsnių istorijos temomis: apie Molotovo–Ribbentropo paktą, Lenkijos padalijimą 1939 m. ir pan.

Pažymėsiu, kad vienas tų straipsnių vadinosi Как это было. Заметки о некоторых обстоятельствах вхождения Литвы в СССР2. Kai kurios „aplinkybės“, t. y. Molotovo–Ribbentropo pakto slaptasis protokolas ir sovietų 1940 m. birželio 15 d. ultimatumas, man tapo žinomos iš Jurijaus Felštinskio versto ir Vilniuje „Mokslo“ leidyklos išleisto garsiojo dokumentų rinkinio Nazi–Soviet Relations3. Šią knygutę minkštais viršeliais aš saugau iki šiandien. Laikraščio iškarpa su straipsniu taip pat pas mane išlikusi. Straipsnis baigėsi šiais žodžiais:

“Per dešimt metų – nuo 1940 iki 1950 m. – lietuvių skaičius Lietuvoje sumažėjo trečdaliu. Būsimose Lietuvos ir SSRS derybose nustatant tarpusavio pretenzijų dydį teisinga būtų atsižvelgti ir į šiuos nuostolius.”

„Lietuvos ir SSRS“ – tuometinių nuotaikų supratimui labai įdomi frazė: net tokie „ekstremistai“ kaip aš tolesnę demokratinės revoliucijos plėtrą įsivaizdavo kaip SSRS išlaikymą, žinoma, atsiskyrus nuo jos Pabaltijui, Gruzijai, Armėnijai, tačiau išlikus šalies centriniam „branduoliui“ (Rusijai, Ukrainai, Baltarusijai, Kazachstanui) kaip atnaujintai konfederacinei valstybei…

1988 m. rudenį („Perspektyvos“ ir kitų aktyvistų grupių pagrindu) buvo sudarytas vadinamasis Liaudies fronto organizacinis komitetas, kuriam pavadinimą aiškiai buvo atnešusios naujienos iš Pabaltijo. Sovietinės konstitucijos dieną (minimą spalio 5 d.) buvo suplanuotas mitingas. Šį kartą valdžia reagavo šiurkščiai: mitingo organizatoriai suimti ir įkalinti 10 parų, į mitingą susirinkę miestiečiai išvaikyti milicijos. Taip naujas SSKP srities komiteto pirmasis sekretorius nusprendė paaiškinti nenorįs, kad jo likimas būtų toks kaip Muravjovo. Tačiau paskui valdžia kažko išsigando. Nesiimu paaiškinti, ko būtent. Man rodos, kad labiausiai ji nerimavo dėl „aviacijos gamyklos iniciatyvinės grupės“ veiklos. Kaip žinia, SSKP vadino save „darbininkų klasės partija“. Vaikyti ir kalinti inteligentus ji (partija) buvo pratusi, tačiau darbininkų streiko karinėje gamykloje šmėkla kėlė jai iracionalią panišką baimę.

Galiausiai SSKP srities komitetas atšlijo atgal ir net leido paskelbti miesto laikraštyje mūsų programinį dokumentą „Liaudies fronto manifestas“ (Волжская заря, 1988-11-04). Kiek žinau, iki nuverčiant SSKP valdžią tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis, kai demokratinio sąjūdžio programinis dokumentas paskelbtas Rusijos provincijos oficialiojoje spaudoje.

Atrodytų, įvykių vis labiau gausėjo, ir, sprendžiant iš to, kas Kuibyševe įvyko turiningais 1988 metais, demokratinės revoliucijos šmėkla Rusijoje ėmė įgauti materialų pavidalą. Deja, tai buvo tik iliuzija.

Pirmas aliarmo „skambutis“ suskambo per rinkimų kampaniją 1989 m. pradžioje. Pagal 1988 m. gruodžio 1 d. priimtą Rinkimų įstatymą tapo įmanoma per rinkėjų susirinkimus gyvenamosiose vietose iškelti nepriklausomus kandidatus. Tiesa, Gorbačiovui nepamiršus „apsidrausti“, susirinkimo iškeltąjį kandidatą galėdavo užblokuoti vadinamasis „apygardos rinkimų susirinkimas“, kurio sušaukimo ir veikimo mechanizmą (juoba provincijoje) visiškai valdė nomenklatūra. Tai štai 500 žmonių, reikalingų kandidatui iškelti gyvenamosios vietos rinkėjų susirinkime, mes neįstengėme surinkti. Man tai sukėlė šoką. Niekaip negalėjau suprasti, kaip tai įmanoma: 1988 m. birželį į mūsų šaukimą atsiliepė 30 000 žmonių, o į visiškai legalų, valdžios leistą renginį šiltoje ir komfortiškoje Kultūros namų salėje neįstengėme surinkti 500 žmonių? Štai tada man pirmąsyk ir kilo abejonių dėl to, kas gi iš tiesų surinko aikštėje 30 000 žmonių: mes ar KGB?

Prireikė dar pusmečio, kad paaiškėtų, jog „pirmas naujagimio šauksmas“, deja, pasirodė esąs paskutinis. Toliau aš tiesiog pacituosiu savo tekstą – keletą nuotrupų iš 1989 m. gegužę rašyto straipsnio:

“Šiandien, 1989 m. pavasarį, turime dvi dešimtis Rusijos miestų, kurių kiekviename tupi po mažą grupelę „demokratų“. Bendru skaičiumi visi Rusijos „frontininkai“ prilygsta mūšiuose gerokai aplamdytam šaulių batalionui. Keliuose stambiuose miestuose šios grupės šiek tiek įtakingos ir žinomos, rengia kokius nors disputus, paskaitas, mitingus ir tikrai gali sakyti turinčios du tris tūkstančius pritariančiųjų. Ir tai praktiškai viskas. Masinio sąjūdžio sukurti nepavyko… Tai, ką 1988 m. pavasarį mes palaikėme PRADŽIA, pasirodė esąs tik eilinis grynai rusiškas gaivališkas maištas „prieš savanaudžius vaivadas“. Plykstelėjusi masinio sąjūdžio ugnelė čia pat ir užgeso. Ir tai įvyko ne atsitiktinai. Kaip rodo istorija, Liaudies fronto pobūdžio sąjūdis negali susiformuoti aplink kovą dėl Ivanovo stogo remonto, Petrovo sugrąžinimo į darbą arba sukčiaus sekretoriaus Sidorovo pašalinimo. Išties masiškas Liaudies frontas gali susidaryti tik aplink nacionalinės reikšmės šūkį: „Karui ne!“, „Šalin diktatūrą!“ ir pan.

Karo pas mus, ačiū Dievui, nėra. Nacionalinio atgimimo šūkiai (sąlygoję Pabaltijo „frontų“ gyvybingumą) RSFSR su jos daugiataučiais ir asimiliuotais gyventojais neveikia. Na, o demokratijos laimėjimas kaip savo šeimos, savo darbo kolektyvo problemų sprendimo ir savo vaikų ateities laidavimo būdas daugeliui sovietinių žmonių atrodo esąs grynas inteligento kliedesys. „Mums muilo reikia pagal talonus gauti, o ne jūsų politika domėtis“, – taip kalba ir mąsto daugelis...”

Kas dalyvavo sąjūdyje? Provincijos inteligentija ir „perestrojka“

Žinomas toks istorinis anekdotas. Šv. Petro ir Pauliaus tvirtovės komendantas nepasitiko imperatoriaus Mikalojaus I pagal ceremonialą priderama artilerijos salve. Įtūžęs imperatorius pareikalavo pasiaiškinti.

“– Susimilkite, Jūsų Didenybe, – suvapėjo persigandęs komendantas, – aš nieko blogo nenorėdamas… Pirma, mums baigėsi parakas, antra… – Gana, – pertraukė jį Mikalojus, – po šitokio „pirma“ jau nebereikia nė „antra“.”

Suprantama, jokie mažyčių demokratiškai nusiteikusių aktyvistų grupių veiksmai negalėjo pakeisti devinto dešimtmečio pabaigoje šalyje susiklosčiusio socialinių ir politinių jėgų santykio. Partinė nomenklatūra valdė visas jėgos struktūras, visą ekonomiką, visą didžiulį gyventojų masinio kvailinimo mechanizmą (radiją, televiziją, laikraščius, kiną). Tai konstatavus, nebėra ko stebėtis, kad „perestrojka“ vykdyta nomenklatūros naudai, ir ieškoti kokių nors sudėtingų bei paslaptingų jos pergalę lėmusių mechanizmų. Po šitokio „pirma“ jau nebereikia nė „antra“.

Kategoriškai netvirtinsiu, bet „perestrojkos“ rezultatas galbūt būtų buvęs kitoks, jei nomenklatūra būtų uždelsusi ją pradėti penketą septynetą metų. „Išvystyto socializmo“ ekonomika braškėjo iš pamatų, ir po kokių penkerių septynerių metų pagrindinės gyventojų masės nuskurdimas galėjo peržengti kantrybės ribas. Štai tada nomenklatūrai būtų tekę turėti reikalą ne su saujele diskutuojančių inteligentų, o su įniršusia alkana minia… Pamenu, kaip devinto dešimtmečio pradžioje atsirado častuška apie laukiamą degtinės brangimą. Baigėsi ji anaiptol ne tradiciškai:

“Если будет больше – сделаем как в Польше.”

Tačiau istorijai nežinomas tariamosios nuosakos žodis „jeigu“, ir Gorbačiovas su Jelcinu pasirodė labai laiku.

Nugalėti mes negalėjome. Ir ne ieškodamas demokratinio sąjūdžio pralaimėjimo priežasčių, o tik siekdamas išstudijuoti istorinę patirtį aš siūlau išnagrinėti klausimą, kas tie „MES“. Kas dalyvavo sąjūdyje? Ir kas, o įdomiausia – kodėl pasiliko nuošaliai nuo jo?

Lengviausia atsakyti dėl skaičiaus. Visose Kuibyševo politinių aktyvistų grupėse iš viso buvo ne daugiau kaip 100–150 žmonių. Patikėkite, tai didžiausias galimas įvertis. Aktyvistų renginiuose (mitinguose, piketuose, demonstracijose, viešuose disputuose, parašų rinkime, „savilaidos“ platinime) dalyvaudavo daugių daugiausiai 500–1000 žmonių. Ir tai per visą milijoninį miestą. Tiesa, dar buvo 1991 m. rugpjūtis. Rugpjūčio 20 d. vakare į protestą dėl GKČP prisirinko, mano manymu, apie 5–7 tūkst. žmonių. Turint omenyje, kad buvo įvesta ypatingoji padėtis, tai anaiptol ne mažai, net, sakyčiau, daug. Tačiau 1991 m. rugpjūtis – tai jau kita (palyginti su 1988–1989 m.) epocha. Iki 1991 m. rugpjūčio jau buvo atsiradę ne atskirų individų, bet socialinių gupių, turinčių ką prarasti ir tikrai besitikinčių kai ko gauti (o tas „kai kas“ ne visada būdavo susijęs su tokiomis kategorijomis kaip „demokratija“, „teisėtumas“, „garbinga konkurencija“).

Tokie buvo kiekybės reikalai. Dabar imkimės įvertinti Samaros demokratinio sąjūdžio aktyvistų „kokybę“, t. y. socialinį statusą. Rankose laikau „Liaudies fronto manifestą“. Pasirašiusio Organizacinio komiteto sudėtis tokia: darbininkas, inžinierius, darbininkas, darbininkas, gydytojas, inžinierius, inžinierius, darbininkas, darbininkas, gaisrininkų skyriaus vadas. Tiesa, čia dar reikia patikslinti, kad tarp minėtųjų „darbininkų“ buvo kiemsargiu dirbęs Kuibyševo universiteto Fizikos fakulteto auklėtinis ir tuo metu anglies katilinės kūriku dirbęs jūsų nuolankus tarnas.

Šis sąrašas gana vaizdžiai atspindi 1988–1989 m. Kuibyševo demokratinio sąjūdžio visumą: darbininkai, eiliniai gamybos inžinieriai, mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai. Fizinio arba protinio darbo proletarai. Socialinis statusas toks, už kurį žemesnio nebebūna. Nė vieno universiteto profesūros atstovo, nė vieno mieste žinomo „kultūros ir meno veikėjo“, nė vieno žurnalisto arba laikraščio redaktoriaus, aktoriaus arba rašytojo, juo labiau – jokio net žemiausios grandies valstybės, profsąjungų, komjaunimo arba partijos aparato atstovo. Kitaip sakant, į sąjūdį atėjo praktiškai neturintieji ko prarasti (profesinės karjeros ir socialinio statuso požiūriu).

„Pavėlavusi“ dvejus metus 1990 m. rugpjūtį Kuibyševe atsirado ir labai kairi darbininkų organizacija būdingu pavadinimu „Proletariato diktatūros partija – marksistinė darbininkų partija“. Ši „partija“, faktiškai – pusiau pogrindinė 20–30 žmonių grupė, atsirado vėliausiai ir išgyveno ilgiausiai, iki 1993 m. 1992–1993 m. jie buvo gana veiklūs, rengė mitingus ir piketus su šūkiu „Visi viršininkai – pašlemėkai“. Proletariato diktatūros partijos organizatorius ir ideologas buvo vienas iš nedaugelio Kuibyševo „atsėdentų“ (disidentų, sovietų epochoje gavusių visavertę lagerio bausmę), labai išsilavinęs inteligentas su nepajudinamomis marksistinėmis pažiūromis. Septynerius metus kalėti jis buvo nuteistas už „antitarybinę agitaciją“ (RSFSR BK 70 str.); šią agitaciją sudarė platinamas mašinraščio tekstas, dėl neatitikimo Marxo–Lenino mokymui „iš kairės“ kritikavęs SSRS egzistavusią santvarką.

Grįžęs į devinto dešimtmečio pabaigos Kuibyševą, primygtinai pažymėčiau, jog visiškai nebūta to, kas praėjusios epochos kalba vadinosi „skilimas partijoje“ (t. y. SSKP). Ne, eilinių komunistų mūsų gretose buvo, ir jie sudarė ne mažiau kaip ketvirtį visų aktyvistų. Turiu omenyje tai, kad jokios organizuotos opozicijos nebuvo partinių struktūrų viduje. Tik 1989 m. pabaigoje Kuibyševe atsirado vadinamasis „partklubas“, ir jo nariai (30–40 žmonių) dalyvavo sąjunginės „Demokratinės platformos SSKP“ formavime. Kaip žinia, ši struktūra pasirodė negyvagimė; na, o mūsų, Kuibyševo, „demokratinių komunistų“ „partklubo“ vadovai labai greitai, jau 1990 m. balandį–gegužę, buvo išmesti iš partijos. Žinoma, organizuoti ir „skaldytojų veikla pasipiktinusių partijos veteranų“ pasirodymai. Viena nusipelniusi komunistė į Волжский комсомолец redakciją atsiuntė ištisą eilėraštį, skirtą „partklubo“ (o iki jo, 1987 m., – „Klio“) organizatoriui Aleksandrui Zavalnui. Deja, išverstas šis kūrinys5 praranda didžiumą savo žavesio, tačiau trejetą ketureilių turiu jums pacituoti:

“Na ir kas tas toks Zavalnas Reiktų „organams“ žiūrėt – Kas, iš kurgi atsiranda Toks piratiškas žvėris

Užsimojo jis kišenėj Mūsų partijos naršyt Bet kas davė jam leidimą Mūsų pinigus skaityt?

Moku trisdešimt aš metų Bet ne tau, Zavalnai toks, O partiniam aparatui Mūsų partijos gimtos!”

Dabar pereikime prie sudėtingiausio klausimo: kodėl „statusinė inteligentija“ Rusijos provincijoje (Kuibyševas šiuo atžvilgiu tik vienas iš daugelio) neprisijungė prie 1988–1990 m. demokratinio sąjūdžio? Kodėl dešimtys tūkstančių labai išsilavinusių žmonių lindėjo savo virtuvėse? Šis klausimas gana sudėtingas ir vertas išsamaus aptarimo. Atsižvelgdamas į ankštus savo teksto rėmus, glausčiausiai ir neišvengiamai supaprastintai galėčiau pasakyti taip.

Pirmas ir svarbiausias dalykas tas, kad tai buvo ne inteligentija (ta prasme, kuri susiformavo Rusijoje XIX ir XX a. paribyje), o „sovietinė inteligentija“. Giliai sovietinė. „Mokytuomenė“ (образованщина), pasak Aleksandro Solženicyno. Vadinamasis „sovietinis inteligentas humanitaras“, be to, dar ir provincijoje, tai mažaraštis kolūkio piemens sūnus, atvažiavęs į miestą vildamasis išsiveržti iš sovietinio kaimo skurdo ir vargo. Į Istorijos fakultetą jaunuoliai būdavo priimami labai noromis, nes sovietinėse mokyklose nepaprastai trūkdavo vyrų mokytojų, ir pedagogai, dažnai įskaitant net direktorius, visi aliai vieno būdavo moterys.

Mokytasi stiliumi, kuris puikiai aprašytas Moliиre’o pjesėje „Miestelėnas bajoras“. Išmokęs kalbėti proza, t. y. atmintinai iškalęs SSKP istorijos vadovėlį, anas jaunuolis beprasmiškų komunistinės propagandos štampų rinkinį suaugęs paversdavo kandidato disertacija maždaug tokia tema: „Leniniški komjaunimo vadovavimo metodai Siuvimo fabriko Nr. 17 partinės organizacijos darbe devinto penkmečio metais“. Paskui, po kokių dešimt metų, būdavo parašoma disertacija „Leniniški komjaunimo vadovavimo metodai Siuvimo fabriko Nr. 17 partinės organizacijos darbe dešimto penkmečio metais“, ir sovietinis „istorijos mokslas“ pasipildydavo nauju garbingu mokslininku.

Sovietinių „humanitarų“ nemokšiškumo laipsnį sunku apibūdinti, bet dar sunkiau juo patikėti. Pertrūkis kultūros tradicijoje, „laikų sąryšyje“ buvo kuo giliausias, „sovietiniai inteligentai“ ne tik nebuvo susipažinę su XIX ir XX a. visuomeninės minties pasiekimais, įskaitant XX a. pradžios rusų mąstytojų ir amžiaus vidurio rusų emigracijos veikalus, bet nė nenutuokė apie jų buvimą. Marksizmo dogmos, be to, dar ir prasčiausiu, Stalino modifikuotu pavidalu, buvo tapusios vieninteliu „dvasios penu“. Idant mano samprotavimai nepasirodytų visiškai nepagrįsti, leiskite pacituoti tokį tekstą. Tai vienas iš daugelio „komunistų laiškų“, 1988 m. vasarą kovojant su „ideologine diversija“ paskelbtų Kuibyševo laikraščiuose:

„Spaudos laisvės“ reikalavimo nepagrįstumą patvirtina pati tikrovė. Jei savo puslapius laikraščiai skirs vadinamųjų „neformaliųjų organizacijų“ lyderiams, kurstantiems totalų kriticizmą, tai šitai gali pakenkti mūsų bendram reikalui – socialistinės santvarkos tobulinimui. Argi spauda gali būti neklasinė, nepartinė? Atsakymas vienas, leniniškas: ne! Mūsų visuomenėje nėra antagonistinių klasių, todėl nebūtini ir bet kokių grupuočių interesus atspindintys leidiniai. Kas reikalauja spaudos laisvės, tas tik nuduoda perestrojkos šalininką, o faktiškai jai kenkia.”

Šį niūrų pataikūnišką kliedesį pasirašė profesorius, Kuibyševo kultūros instituto rektorius. Kultūros instituto!

Aišku, ne visi sovietiniai „mokytuoliai“ būdavo šitiek apnuodyti komunistine propaganda, daugelis jų devintame dešimtmetyje jau niekuo nebetikėdavo, bet čia pasireikšdavo kitas, daug galingesnis nedalyvavimą demokratiniame sąjūdyje lėmęs veiksnys – baimė. Provincijos rašytojai ir poetai, režisieriai ir redaktoriai, aktoriai ir kompozitoriai negalėdavo nesuprasti, kad „rašytojais“ ir „režisieriais“ jie tapo ne skaitytojų ir žiūrovų valia, o atitinkamo partinio komiteto sprendimu. Partija paskirdavo juos „kultūros veikėjais“, ji bet kada galėdavo juos ir nusviesti į socialinį dugną; norintieji užimti jų „šiltas vietas“ visą laiką grūsdavosi jiems už nugaros. Šitaip priklausomas nuo menkiausio valdančiųjų kaprizo, o dar provincijoje, o dar „uždarame mieste“, „sovietinis inteligentas“ bijodavo net pagalvoti apie kokį nors dalyvavimą opozicinėje veikloje.

Kiek sudėtingiau suprasti ir paaiškinti, kodėl demokratiniame sąjūdyje nedalyvavo pagrindinė mokslo ir technikos specialistų masė; dar kartą priminsiu, jog Kuibyševe, stambiausiame aviacijos ir kosmoso pramonės centre, jie būdavo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Abejoti jų aukštu intelektiniu potencialu neišeina, nes raketos bei lėktuvai skraidė, aviaciniai varikliai veikė gerai, o daugelis Kuibyševo inžinierių septinto aštunto dešimtmečio konstrukcijų iki šiandien skrieja dangumi ir kosmoso platybėmis.

Tačiau, pasak Kozmos Prutkovo, „kiekvienas specialistas panašus į dantenų pūlinį – jo pilnatvė vienpusiška“. Su aukštu (kartais net aukščiausiu) inžinerinės kvalifikacijos lygiu visiškai gali derėti nesidomėjimas humanitarine žinija ir visuomenės gyvenimu, kaip matyti ir demokratinių Vakarų visiškos gerovės šalyse. Sovietų Sąjungoje šis paradoksas reiškėsi nepalyginti ryškiau. Tai lėmė daugelis priežasčių:

“– žemas (jei ne nulinis) humanitarinio išsilavinimo lygis aukštosiose technikos mokyklose (nebent prie „humanitarinio išsilavinimo“ priskirtume mokymo programoms privalomą „mokslinio komunizmo“ kursą); – faktiškas užsienio kalbų nemokėjimas, o ir kam jas mokėti žmogui, jau studijų suole raštu pasižadėjusiam „nebendrauti su užsieniečiais? – gyvenimas „uždaruose miestuose“, darbas slaptose laboratorijose, prikimštose KGB informatorių, neskatinantis mąstyti ir diskutuoti visuomenės ir politikos temomis.”

Paskutinę priežasčių virtinėje aš paminėsiu svarbiausią – protą. Kvailam sunku tapti aviacijos konstruktoriumi, o protingas žmogus SSRS sąlygomis puikiai suvokė: „Mažiau žinosi, kiečiau miegosi“. Susidomėjimas politiniais apmąstymais sovietinio žmogaus gyvenime nesukurdavo nieko, išskyrus problemas, kartais – mirtinas. Inžinieriaus mąstysenai ir veiksenai visiškai natūralus siekis minimizuoti riziką ir mažinti beprasmiškas energijos sąnaudas. „Perestrojkos“ epochoje būtent tai – asmeninės rizikos mažinimas, o ne visuomeninis veiklumas – ir rūpėjo technikos specialistams tiek pas mus Kuibyševe, tiek visuose kituose karo pramonės centruose. O ta rizika – ne juokas: už dalyvavimą demokratiniame sąjūdyje bibliotekininką arba mokytoją galima tiesiog atleisti iš menkai apmokamo darbo, o karinės gamyklos konstruktoriui nesunku sufabrikuoti bylą dėl „šnipinėjimo“, už kurį teoriškai pagal atitinkamą BK straipsnį įmanoma ir sušaudyti…

Tačiau be reikiamo pagrindo nedramatizuosiu situacijos. Kiek žinau, niekas nebuvo sušaudytas, niekas ir negalvojo apie sušaudymą. Svarbiau kas kita, būtent kad „auksiniame“ septintame dešimtmetyje buvo susiformavusi tam tikra sovietinių žmonių „socialinė ir psichologinė erdvė“, kurioje technikos specialistai jautėsi pakankamai komfortiškai: įdomus kūrybinis darbas, aukštas prestižas visuomenėje (šiandien sunku tuo patikėti, bet apie branduolio fizikus ir raketų konstruktorius būdavo rašomi romanai ir sukami filmai), sovietinio žmogaus mastu priimtinas materialinio aprūpinimo lygis ir net, kad ir kaip keista, tam tikra valdžios leidžiama intelektinė laisvė.

Paradoksalu, tačiau būtent techninės inteligentijos aplinkoje valdžia leisdavo veikti literatūros būreliams, dainų saviveiklos klubams, saviveikliniams teatrams ir kt. Matyt, net partijos viršininkai suprato, jog kūrybinių profesijų žmonėms būtinas ne tik materialinis, bet ir dvasinis „penas“, o jų sėkminga kūryba, t. y. milžiniškais kalnais gaminami naujausi ginklai, valdžia buvo nepaprastai suinteresuota. Tas jaukus ir sandarus pasaulėlis, kuriame gyveno sovietiniai inžinieriai, devinto dešimtmečio pradžioje jau braškėjo iš pat pamatų ir visomis kryptimis. Jis braškėjo, bet dar nebuvo sugriuvęs. Aš pasirengęs dar kartą pakartoti: nomenklatūra pradėjo „perestrojką“ LABAI laiku.

Pakartosiu ir tai, apie ką jau kalbėjau pirma: apie Kuibyševo centre kyšojusią dideliausią „slopintuvo“ anteną, apie rašytinį pasižadėjimą „neišvažiuoti, nepagarsinti, nebendrauti“, apie visišką kultūrinės ir socialinės tradicijos pertrūkį. Sovietinis inžinierius galėjo suprojektuoti kosminį aparatą, sugebantį švelniai nutūpti kitoje Mėnulio pusėje, bet apie tai, kaip civilizuotoji žmonijos dalis gyvena XX a. antroje pusėje, jis žinojo daug mažiau, negu apie gyvybę Marse. Šia prasme padėtis Rusijos provincijoje buvo visiškai kitokia, negu Pabaltijyje; pavyzdžiui, Taline gyveno žmonės, asmeniškai atmenantys gyvenimą „buržuazinėje Estijoje“ ir be ypatingų problemų galintys kasdien klausytis Suomijos radijo bei žiūrėti jos televizijos laidas.

Tuo tarpu Rusijoje komunistinė propaganda nuo ryto iki nakties ir nuo vaikų darželio iki pensininkų klubo gąsdino sovietinį žmogų „buržuazinio išnaudojimo baisenybėmis“. Liaudis lyg ir nelabai tuo tikėjo (bent aštunto devinto dešimtmečio epochoje), tačiau griauti nuo vaikystės priprastą „socialistinę gyvenseną“ irgi bijojo. Žmonės, įskaitant pagrindinę masę vadinamosios „inteligentijos“, nesuvokė, jog demokratinės revoliucijos pergalės alternatyva bus anaiptol ne senos ir įprastos gyvensenos išsaugojimas, o totalus šalies sugriovimas ir išgrobstymas nomenklatūros naudai. O kai jie tai suvokė, jau buvo per vėlu.

MARKas SOLONINas (g. 1958) – istorikas, visuomenininkas, plačiau apie jį žr. NŽ-A, 2010, nr. 3–4, p. 88. Straipsnis parengtas konferencijoje „Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose“ (Vilnius, 2010-09-14–15), organizuotoje Naujojo Židinio-Aidų, VU Istorijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, skaityto pranešimo pagrindu. Tekstą iš rusų kalbos vertė Petras Kimbrys.