Knygoje „Apkaltinta: Wiera Gran“ cituojama pagrindinė knygos herojė - 2007 metais mirusi prieškario ir pokario kabareto lenkų dainininkė Wiera Gran. Ji teigė, kad W.Szpilmanas „buvo subūręs gaują“, kuri mėgino ją nužudyti.
W.Gran taip pat kaltina pianistą kolaboravimu su Gestapu, kai jie abu su tūkstančiais kitų žydų buvo sulaikyti ir suvaryti į Varšuvos getą.
Apie tą laikotarpį W.Szpilmanas papasakojo autobiografijoje „Pianistas“. Jis atskleidė, kad geto košmarą jam pavyko išgyventi iš dalies dėl muziką mylėjusio vokiečių karininko. 2002 metais režisierius Romanas Polanski pagal šią autobiografiją pastatė filmą „Pianistas“.
„Iš karto po karo mano tėvas publikavo dienoraščius „Miesto mirtis“, ir nė vienas išgyvenęs getą nekritikavo jo įvykių versijos, - vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ teigė pianisto sūnus Andrzejus Szpilmanas. - Mano tėvas buvo nacių auka, o ne kolaborantas.“
Žurnalistės Agatos Tuszynskos knygą „Apkaltinta: Wiera Gran“ lenkų spauda apibūdina kaip bandymą reabilituoti dainininkę. Jos leidėjai reklamavo knygą kaip „kita Wladyslawo Szpilmano istorijos pusė“.
A.Tuszynska cituoja privačius W.Gran užrašus, kuriuose tvirtinama, kad W.Szpilmanas buvo „Gestapo žmogus“. Ten taip pat teigiama, kad pianistas dalyvavo žydų perkėlimo operacijoje kaip žydų policininkas. Viename ranka darytame užraše sakoma, kad W.Szpilmanas su keliais kitais geto gyventojais „subūrė gaują mane nužudyti“.
W.Szpilmano sūnus apkaltino A.Tuszynską, kad tokiu būdu ji mėgina išpopuliarinti knygą apie W.Gran, kuri dabar Lenkijoje mažai žinoma.
Varšuvos geto istoriją tyrinėję mokslininkai teigia, kad priešiškumas tarp W.Szpilmano, W.Gran ir kitų menininkų atsirado jiems gyvenant gete, iš kurio dainininkei pavyko pabėgti. Dėl kolaboravimo su nacių policija keli kabareto atlikėjai vietos pogrindinio pasipriešinimo atstovų buvo nubausti mirties bausme.
W.Gran taip pat 1947 metais stojo prieš teismą, apkaltinta kolaboravimu su naciais. Tačiau byla buvo nutraukta, nes neužteko įrodymų. Po emigracijos į Izraelį W.Gran vėl buvo apkaltinta kolaboravimu, todėl turėjo išvykti gyventi į Prancūziją.
W.Szpilmanas savo autobiografijoje pamini W.Gran kaip „ponią K“. Ji vaizduojama kaip fiziškai patraukli, bet abejotinos moralės moteris.
Kai kurie garsūs getą išgyvenę veikėjai, asmeniškai pažinoję pianistą, pavyzdžiui, buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Wladyslawas Bartoszewski, atmetė kaltinimus, vadindami juos „be pagrindo ir gėdingais“.