Gausiai lyg į atlaidus paminklo atidengimo
iškilmėse susirinkusių žmonių mylėtą ir tebemylimą dvasininką nuo šiol
primins apie tris tonas sveriantis granitinis lauko riedulys,
inkrustuotas metalo žolynais, ir atminimo lenta su K. Vasiliausko
gyvenimo ir darbo šv. Rapolo bažnyčioje1975-1989 metais datomis.
Paminklo atidengimo iškilmes pagerbusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė
vylėsi, kad Monsinjoras bus mylimas tol, kol mes čia gyvensim. "Tai
žmogus, su kuriuo visada buvo gera - kada buvo sunku, kada buvo linksma,
tai buvo žmogus, kuris visada suprato, kuris niekada nebuvo piktas.
Žmogus, kuris visada girdėjo, norėjo girdėti kitą ir padėti savo
patarimais, savo mintim ir savo išmintim. (...) Mums šiandien itin
stinga to artumo, žmogiškos bendrystės, pajutimo, gero žodžio, kurio
nestigo šviesaus atminimo Monsinjoras K. Vasiliauskas", - sakė I.
Degutienė.
Monsinjoro K. Vasiliausko paramos fondo pirmininkas
poetas Justinas Marcinkevičius pažymėjo: "Išpildome paskutinį Monsinjoro
žodį, nedrąsiai pareikštą norą ir valią paskutiniame interviu, kaip jis
norėtų įsivaizduoti savo gyvenimo kapą - jis norėjo matyti prie savo
kapo paprastą laukų riedulį, akmenį. Šį norą įvykdom, deja, praėjus
beveik dešimtmečiui nuo Monsinjoro mirties, galbūt ne toje vietoje, kur
jis galvojo...
Tačiau akmuo yra, tas akmuo, apie kurį tada
Monsinjoras išsitarė: akmuo - sunkus ir pilkas mano gyvenimas... Manau,
kad pati didžioji Monsinjoro valia, noras, tikėjimas, kvietimas prie
didžiųjų, kaip jis sakydavo, dvasios vertybių - štai čia yra vietos
gyvenimui mūsų, darbams, mūsų pastangoms ir įkvėpimui. Mes dar turime
padaryti tiek daug, kad ir meilė, ir broliškumas, ir ištikimybė, ir
visos kitos didžiosios vertybės, kurias taip gerbė, kurių laikėsi,
skleidė pats Monsinjoras, - reikia susitelkti prie šitų vertybių, norint
įgyvendinti paskutinę Monsinjoro valią", - kalbėjo J. Marcinkevičius,
prie paminklinio akmens taręs netekties ir meilės žodžius iš savo
"Meilės elegijų" ciklo.
Monsinjoro atminimo akmenį sukūrė
skulptorius Jonas Gencevičius, skverą vienoje iš judriausių sostinės
vietų netoli Žaliojo tilto suprojektavo architektas Tauras Budzys.
Monsinjoras K. Vasiliauskas (1922-2001), politinis kalinys ir
tremtinys, ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus
šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas, Vilniaus miesto garbės pilietis, šv.
Rapolo bažnyčioje vikaru adjutoriumi dirbo nuo 1975 iki 1989 metų,
gyveno kukliame kambarėlyje šios bažnyčios palėpėje.
Paminklas
Monsinjorui, pasak iniciatorių, pastatytas išimtinai privačiomis žmonių
ir įmonių lėšoms. Pasak idėjos autorės Ramunės Sakalauskaitės, projektas
valstybei nekainavo nė lito, bet iš žmonių aukų tikimasi surinkti dar
trūkstamus 5 tūkst. litų atsiskaityti su paminklo autoriumi.
Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondas kreipėsi į Vilniaus
savivaldybę, kad skveras prie šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir viena iš
sostinės gatvių būtų pavadinta Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko vardu.