Pagrindinė lapkričio numerio tema – “Sovietinė psichiatrija ir disidentai”, kuri supažindina, kaip sovietų režimas išnaudojo psichiatriją kovai su disidentais. Lrytas.lt skaitytojams siūlome mėnraštyje publikuojamą dviejų garsių disidentų tekstą “Psichiatrijos vadovas disidentams”. Jis buvo parašytas V.Bukovskiui kalint Vladimiro kalėjime, S.Gluzmanui – Permės politlageryje 1974 m.
Įvadas
Dabar jau daugeliui žinoma gausybė atvejų, kai disidentai SSRS buvo pripažinti psichikos ligoniais, ir esama rimto pagrindo būgštauti, kad šis metodas bus taikomas dar plačiau. Tokį reiškinį paaiškinti nesunku. Viena vertus, šis metodas labai patogus [sovietų] valdžiai: taip galima neribotai ilgam atimti laisvę, griežtai izoliuoti, taikyti psichofarmakologines priemones „perauklėjimui“. Kartu taip pasunkėja kova už tokių asmenų teismo viešumą, už išlaisvinimą, mat net pačiam objektyviausiam, bet asmeniškai tokio ligonio nepažįstančiam žmogui visada liks abejonių dėl jo psichinio visavertiškumo. Taip pat tai atima iš šiuo metodu persekiojamų aukų net ir tas menkas teises, kurias turi suimtieji, įgalina diskredituoti disidentų idėjas ir poelgius ir t. t. ir pan.
Tačiau esama ir kitos, ne mažiau svarbios pusės. Paprastai būdamas gana gerai „pasikaustęs“ teisiškai, idant išvengtų klaidų per tardymą ir teismą, disidentas, susidūręs su kvalifikuotu psichiatru, nusistačiusiu jį pripažinti nepakaltinamu, pasirodo visiškai bejėgis. Tai negalėjo nepažadinti tarp disidentų naujų baimių ir sutrikimo, dėl ko paskutiniu metu radosi netikėtų „atgailavimų“ ir išsižadėjimų. Taigi persekiojimų baimė, išsklaidyta įstatymo išmanymo ir mokėjimo jį taikyti, vėl atgijo teismų psichiatrijos pavidalu. Paplito pasmerkties, neįmanomybės kovoti su tokiu persekiojimo metodu nuotaikos.
Dėl viso to būtina vienoje vietoje apibendrinti žinomą daugybės psichiatrinių ekspertizių patirtį ir pagrindinius psichiatrijos teorijos teiginius, – kiek to reikia teisingam elgesiui, kuris sukeltų kuo mažiau pretekstų ekspertuojamąjį pripažinti nepakaltinamu. Šio darbo autoriai, buvęs „psichikos ligonis“ ir buvęs psichiatras, tikisi, kad apjungus patyrimą su profesionaliu dalyko išmanymu, jiems pavyks savo darbo vaisių padaryti naudingu nurodytam tikslui pasiekti.
Šis vadovas anaiptol nepretenduoja pateikti išsamią psichiatrijos mokslo analizę, kai kurie dalykai sąmoningai supaprastinti, kadangi čia orientuojamasi į plačiausią skaitytojų ratą.
Teisinė dalis (schematiškai)
Jums gali tekti susitikti su psichiatru nedavus tam sutikimo tokiais trimis atvejais.
1. Prievartinė apžiūra arba hospitalizacija medicininių normų rėmuose
Jūsų įsitikinimai, išsakoma visuomeninė pozicija, poelgiai ar pažintys sąlygojo KGB operatyvinės grupės kryptingą domėjimąsi jumis. Dėl kokių nors objektyvių priežasčių pradėti baudžiamąją bylą prieš jus pasirodė nepageidautina. Tokiu atveju KGB (dažnai ne tiesiogiai, o panaudodami miliciją, prokuratūrą, „tarybų“ instancijas, patikėtinius ir t. t. ir pan.) praneša apie jus medicinos įstaigoms kaip, jų spėjimu, psichikos ligonį, kartu nurodydama susidomėjimo jumis pagrindus.
Poliklinikos, dispanserio, ligoninės ar miesto greitosios pagalbos stoties psichiatras tokiu atveju turi jus apžiūrėti ir, jei manys esant reikalinga, hospitalizuoti bendrojo tipo psichiatrijos ligoninėje.
Tokia psichiatrinė apžiūra gali būti atlikta namuose, darbo arba „įvykio“ vietoje, išankstinio sulaikymo kameroje, tam skirtoje vietoje ar kur kitur.
Psichiatrui nustačius, kad jumyse jau pasireiškiantys ligos požymiai nereikalauja stacionaraus psichiatrinio stebėjimo ir gydymo, tai jus įtrauks į psichiatrinio dispanserio ar poliklinikos psichiatrijos kabineto įskaitą. Į bendrojo tipo psichiatrijos ligoninę jus gali paguldyti dėl tokių rodiklių: 1) psichikos pakrikimas, lydimas pavojaus sau pačiam; 2) psichikos pakrikimas, lydimas pavojaus aplinkiniams; 3) psichikos pakrikimas, kurį kvalifikuotai įvertinti galima tik po stacionaraus patik¬rinimo; 4) aiškus psichikos pakrikimas, kurio sėkmingai gydyti neįmanoma ambulatorinėmis sąlygomis; 5) „ūmios psichozės“ būsena (t. y. tai, kas paprastų žmonių vadinama pamišimu).
Išbraukimas iš ambulatorinės psichiatrinės įskaitos arba išrašymas iš stacionarios priežiūros formaliai priklauso tik nuo medicininių rodiklių (t. y. nuo gydytojo psichiatro). Jei gydytojas nustatė, kad jūsų sveikatos būklė yra sutrikusi, tai (psichiatrijos stacionaro atveju) jūsų skundų, pareiškimų, prašymų ir laiškų siuntimas ir svarstymas visiškai (taigi pagal įstatymą) priklauso nuo gydytojo profesinio raštingumo ir sąžinės. Giminaičiai, pažįstami ir kiti suinteresuoti asmenys gali prašymus ir pretenzijas dėl jūsų siųsti į medicinos įstaigas (SSRS, respublikos, srities, krašto, miesto, rajono vyr. psichiatrui).
Psichiatrijos praktikoje, kaip ir bet kurioje kitoje žmogaus veikloje, neįmanoma išvengti klaidų; įstatymas nenumato gydytojo baudžiamumo už profesinę klaidą. Šį faktą valdžia gali panaudoti paaiškinti prievartinei hospitalizacijai, kuri po to paaiškėjo buvusi nepagrįsta. Dėl tos pačios priežasties menkos kompetencijos ar moraliai netvirtas psichiatras gali padaryti neteisingą išvadą apie jūsų psichikos būklę niekaip nepakenkdamas savo ateičiai.
2. Teismo psichiatrijos ekspertizė po baudžiamosios bylos iškėlimo
Pasirinkę, kokias kardomąsias priemones jums taikys (paprastai – areštą), tardymo organai arba prokuratūra gali paskirti jums teismo psichiatrijos ekspertizę. Tam tikslui parengiamas dokumentas, kuriame išdėstomi jūsų pasisakymai ir poelgiai, sukėlę abejonių dėl jūsų psichikos sveikatos.
Paprastai tardytojas (arba prokuroras) tokių abejonių nepaviešina ir atitinkamų dokumentų [kaltinamajam] nerodo. Nepraneša jis ir apie patį būsimos ekspertizės faktą, nei apie jos laiką ir vietą. Teismo psichiatrijos ekspertizę atlieka gydytojų psichiatrų komisija (ne mažiau trijų asmenų). Jus gali nukreipti arba į ambulatorinę, arba į stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę.
Ambulatorinė ekspertizė paprastai atliekama medicinos įstaigoje arba tardymo izoliatoriaus patalpose; ji trunka nuo kelių minučių iki keleto valandų. Stacionari ekspertizė vyksta psichiatrinio gydymo įstaigose (Prof. Serbskio teismo psichiatrijos institute Maskvoje, bendrojo tipo psichiatrijos ligoninės ekspertizės ar pan. „ūmiame“ padalinyje, kalėjimo ligoninės psichiat¬rijos skyriuje). Stacionarios ekspertizės trukmės įstatymas nenustato, parastai ji trunka keletą savaičių ar mėnesių.¬
Jei būsite pripažintas nepakaltinamu, tai ekspertų komisijos sprendimo jums veikiausiai nepraneš. Nuo to momento su jūsų byla leidžiama susipažinti advokatui, o jus, tikėtina, nušalins nuo dalyvavimo tyrimo procese.
Įstatymas leidžia atlikti pakartotiną ar papildomą ekspertizę; jų skaičius neribojamas. Jei kelių ekspertų komisijų nuomonės išsiskiria, tai tardytojas (arba prokuroras) turi pasirinkti, kuri išvada bus laikoma vienintele teisinga.
Paprastai nepakaltinamojo į teismo salę nekviečia ir teismo nuosprendžio jo byloje jam nepraneša.
Kartais ekspertizė atliekama teisme. Iš esmės ji niekuo nesiskiria nuo įprastos ambulatorinės ekspertizės. Teismo sprendimu teismo procesas gali būti pristabdytas dėl nutarimo paskirti teisiamajam stacionarią ekspertizę. Teismas nustato ir ligoninės, į kurią siunčiamas nepakaltinamasis, tipą (bendrasis arba specialioji MVD psichiatrijos ligoninė). Deja, mažai tikėtina, kad teismas paskirs tokį variantą kaip psichiatro priežiūra pagal gyvenamąją vietą be priverstinės izoliacijos.
3. Jeigu jūs esate liudytojas kieno nors byloje,
tai irgi galite tapti priverstinės ambulatorinės ekspertizės objektu. Tokiu atveju formalus pretekstas gali būti tardytojui (prokurorui, teismui) kilusi abejonė dėl jūsų sugebėjimo adekvačiai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Stacionari ekspertizė šiuo atveju įmanoma tik su jūsų sutikimu (viliamės, kad jo neduosite).
Notarinė teisė suteikia jums galimybę įrodymų teikimo tvarka iš anksto pasirūpinti objektyviomis psichiat¬rų išvadomis apie jūsų psichikos būklę. Remdamasis jūsų rašytiniu prašymu notaras patvirtins nutartį dėl ekspertizės paskyrimo, nurodant tipą ir atlikimo vietą. Jums teliks viena – apmokėti šią notarinės pagalbos formą ir padaryti viską, kad arešto ir mėginimų pripažinti jus psichikos ligoniu atveju ši psichiatrinė išvada apie jus taptų visuotinai žinoma (žr. Nutarimą dėl RSFSR valstybinio notariato, str. 66, 67 ir „Instrukciją dėl notarinių veiksmų atlikimo tvarkos ir RSFSR valstybinių notarinių kontorų“, punktai 139–146).
Bendros žinios apie psichiatriją
„Kai mums pritrūksta sąvokų, jų vieton laiku ateina žodžiai“ (Goethe, Faustas). Žmogaus smegenų veiklos principai iki šiol nėra aiškūs. Neurofiziologija ir kiti konkretūs mokslai kol kas neįstengia perprasti psichikos patologijos „psichinio“ pasireiškimo. Ne mažiau mįslingos ir į griežtus mokslo sistemos rėmus sunkiai įspraudžiamos sveikatos ir ligos sampratos. Medicinai apskritai būdingas sąvokų išskydimas, ypač tai ryšku psichiatrijoje. Pamišimas aiškinamas ir kaip biologinė, ir kaip socialinė (istorinė, filosofinė, teisinė) problema.
Šiuolaikinės psichiatrijos taikoma kategorijų sistema, netgi psichikos ligų klasifikacija, iš viso neturi apčiuopiamo pagrindo. Antai diagnostinio simpoziumo Leningrade metu dvidešimt autoritetingų šalies psichiatrų vienam ligoniui nustatė dvylika diagnozių.
Visus psichikos sutrikimus galima skirti į dvi grupes: 1) menamai nustatytuosius, sąlygiškai išskirtus į atskiras formas iš chaotiškų, per šimtmečius sukauptų gausių faktų; 2) tikruosius, kurių priežastys mokslui žinomos ir kurie pasižymi savita dinamika. Jei pirmųjų modelis – grynai retorinis, tai antrieji pagrįsti konkrečiais moksliniais atradimais, tad jų modeliai – „demonstraciniai“.
Pagrindiniu psichiatrinio klinikinio tyrimo metodu iki šių laikų išlieka tikrinamojo, jo elgesio, kalbos, atminties ir pan. subjektyvus stebėjimas. Greta to naudojami vėlgi subjektyvūs duomenys apie tikrinamąjį, gauti iš jo artimųjų, pažįstamų, giminaičių, oficialūs dokumentai ir kita. Kitų metodų (laboratorinė analizė, elektroencefalografiniai tyrimai) reikšmė tėra pagalbinė.¬
Psichikos ligos ribų amorfiškumas ne itin jaudina gydytojus praktikus, kadangi gydymą dažniausiai lemia ne diagnozė, o paskiros ligos apraiškos. Psichiatrijos teorija neturi pripažintų „sveikatos“ ir „ligos“ etalonų. Esama daugybės abstrakčių koncepcijų, pradedant filosofinėmis... ir baigiant kibernetinėmis, visiškai netinkamomis psichiatrijos praktikai. Vis dėlto kasdienis gydytojo darbas neįmanomas netaikant bent sąlygiško sveikatos etalono. Todėl praktinėje psichiatrijoje ir pasitelkiamas sąlyginis psichikos sveikatos etalonas, – patogus, paprastas ir suprantamas vadinamasis „kuponus karpančio rentininko“ etalonas. „Rentininkas“ – tai neaukšto intelekto, savitų manierų buržua; jis veikiau civilizuotas nei kultūringas, nemėgsta rizikuoti, pasitenkina neaukšta, bet stabilia visuomenine padėtimi („iš aukščiau skaudžiau kristi“), nepasižymi entuziazmu, negabus jokiai kūrybai. Jis yra bet kokios valdžios patikima atrama, jo gyvenimo kelrodė žvaigždė – savisaugos instinktas. Pats jo gyvenimas monotoniškas, užtat ramus: savo gyvenseną jis laiko vienintele teisinga, išmintingiausia ir saugia mūsų egzistencijos negandų, įtrūkių ir kataklizmų okeane.
„Rentininko“ koncepcija nėra mokslinė, sovietinėje psichiatrijos literatūroje jos apskirtai niekas nemini. Tačiau gydytojai praktikai, kad ir ne visada sąmoningai, laikosi jos savo kasdienėje veikloje; žinoma, ne kaip griežto, vieną kartą visiems laikams nustatyto etalono. (Toliau paaiškės, kodėl „rentininko“ koncepcija tokia artima „vidutiniam psichiatrui“.)
Disidentystė kaip psichiatrijos problema
Kiekvieno mūsų kaip asmenybės laisvę riboja visuomenės interesai. Tokius apribojimus įkūnija įstatymas ir moralė. Įstatymų nepažeidžiančio psichikos ligonio elgesys – „kvailas“, „keistas“ ir pan. – visuomenei nepageidaujamas. Piliečių gynimu nuo tokio elgesio ir užsiima psichiatrija. Prievartinės psichiatrinės hospitalizacijos egzistavimas pateisinamas ne tik mediciniškai, bet ir socialiai. Tad jei „sveikata“ – „pageidaujamas elgesys“, o „liga“ – „nepageidaujamas“, tai psichiatrijos socialinis tikslas yra nepageidaujamą elgesį paversti pageidaujamu. Šitaip prievarta prieš psichiškai nesveiką individą pateisinama nauda visuomenei. Toks „blogio panaudojimo gėriui“ motyvas tapo „antipsichiatrinės“ krypties nusigręžimo nuo klasikinės Vakarų psichiatrijos priežastimi.
„Antipsichiatrai“ teigia: „Psichiatrijos mokslo turinį sudaro revoliucinės pasąmonės nuslopinimas valstybės vardu; psichiatrijos istorija yra istorija metodų, kuriais visuomenė pasiekdavo, jog išnyktų psichinio pasipriešinimo viešpataujančioms gyvenimo sąlygoms formos“. Sutikite, kai kategorijos tokios amorfiškos, o „psichiat¬rijos mokslo mokyklų“ esama daugybės, tai visiškai įmanoma, jog neteisėtai išsiplėstų psichiatrijos kompetencija. Juoba kad vienos ar kitos valstybės totalitarinio režimo praktikuojamo „socialinio užsakymo“ sąlygomis psichiatrijos normos ribas nustato veikiau momentinė, nei mokslinė ar istorinė būtinybė (palyginkite su „antipsichiatrais“: psichiatrija, vykdydama klasinės visuomenės užsakymą, revoliucionierius visada paversdavo psichopatais).
SSRS psichiatrija kaip baudžiamoji priemonė naudojama kaip tik todėl, kad kitamintystė (žinoma disidentijos prasme) sąmoningai traktuojama kaip psichiatrinė problema. Savo monografijoje Teismo psichiatrijos ekspertizės teorija ir praktika prof. D. R. Luncas tvirtina, kad bet koks teisei prieštaraujantis veiksmas vien dėl to, kad prieštarauja teisei, turi būti psichiatriškai ištirtas (kuo ne „rentininko“ koncepcija?), remiantis tuo, kad socializmo sąlygomis nesama socialinių priežasčių nusikalstamai elgtis. Kapitalizme nusikalstamumo reiškinį Luncas išveda iš jo socialinės disharmonijos.
Ekskulpacija, t. y. kitaminčių, viena ar kita forma išreiškiančių savo nepritarimą paskiriems sovietinės vyriausybės vidaus ar užsienio politikos momentams, pripažinimas nepakaltinamais, vykdoma tikslingai. Psichiatrija paprastai čia pasitelkia schizofrenijos latentinės formos ir paranojinės asmenybės raidos diag¬nozes. Kitos diagnozės beveik netaikomos, nes prie jų disidentystę sunku net teoriškai pritempti (jūsų laimei, nes antraip su psichiatrija tektų susipažinti kur kas išsamiau).
Latentinė schizofrenija
Cituojame patyrusį ekspertą profesorių Timofejevą: „Daugiau sunkumų dignostikai sukelia lengvų ir išskydusių schizofrenijos formų (t. y. latentinės schizofrenijos, – V. B. ir S. G.) tyrimas. Šie klausimai ligi šiol lieka diskusiniai, nes kai kurie psichiatrai nepripažįsta minėtųjų ligos formų, o kiti kalba apie santykinį jų savarankiškumą“. Kitame veikale Timofejevas tvirtina: „Disidentystė gali būti sąlygota smegenų ligos, kai patologinis procesas vystosi labai lėtai, lengvai (latentinė schizofrenijos forma, – S. G.), o kiti jo požymiai iki tam tikro laiko (kartais – iki kriminalinio nusižengimo) lieka nepastebimi“. Taigi prof. Timofejevas pripažįsta latentinės schizofrenijos egzistavimą: „Kadangi būtent šiame amžiuje (20–29 metai, – V. B. ir S. G.) būdingas padidėjęs konfliktiškumas, siekis įsitvirtinti, tradicijų, nuomonių, normų atmetimas ir pan., tai susidaro prielaidos sukurti mitui, jog kai kurie jauni žmonės, iš tiesų sergantys schizofrenija, be reikalo uždaromi psichiatrijos ligoninėse, neva jie ten laikomi tik todėl, kad mąsto kitaip nei visi“.
Latentine laikoma tokia schizofrenija, kurios atveju visi ligos požymiai pasireiškia „menkai“, „šiek tiek“. O aiškūs simptomai, kaip antai haliucinacijos, nepasireiškia visai. Štai būdingiausi tokios schizofrenijos formos simptomai (pagal vadovėlį medicinos institutų studentams): uždarumas, vangumas, sumažėjęs domėjimasis gyvenimu, tam tikros pesimizmo ir melancholijos apraiškos, susitelkimas į vidinius išgyvenimus, neadekvačios mintys ir poelgiai, įsitikinimų inertiškumas ir nelankstumas, įtarumas ir pan. O jei jūs – uždaras žmogus, linkęs į savianalizę, nekomunikabilus, jei nemėgstate keisti savo įsitikinimų, t. y. nelaikote jų „nepamatuotais“, jei objektyvus jūsų sekimas ir telefoninių pokalbių pasiklausymas traktuojamas kaip „įtarumas“, o gal ir „persekiojimo manija“, – išvada aiški... Neišgelbės jūsų ir tai, kad jūs puikiai atliekate tarnybines pareigas, sėkmingai kuriate, domitės kūryba ir netgi profesiškai tobulėjate. Nors formaliai psichiatrinė patologija automatiškai nereiškia nepakaltinamumo, tačiau jūsų ekskulpacija bus nulemta.
Prof. Serbskio vardo teismo psichiatrijos instituto duomenimis maždaug pusė sergančiųjų latentine schizofrenija pripažįstami veiksniais. Tačiau mums nežinomi atvejai, kad schizofrenikas būtų pripažintas pakaltinamu. Patyręs ekspertas prof. Luncas laiko esant tikslinga įtraukti į civilinę teisę „riboto“ arba „dalinio“ veiksnumo sąvokas ir sąmoningai užsiima sveikų žmonių nusikalstama ekskulpacija, kadangi „kiekviena klasė, kiekviena profesija turi savo moralinę etiką“. (Pastaba: skirti veiksnumą ir pakaltinamumą iš tiesų būtina, tokios įstatymų nuostatos įtvirtintos visų kultūringų valstybių teisėje.)
Paranojinė asmenybės raida
Ši diagnozė ir abejotina, ir nekonkreti. Idant suprastume, ką pridengia ši terminologinė kepurė, turime žinoti tris dalykus.
1. Psichiatrijoje skiriami trys idėjų tipai: a) dominuojanti idėja – stebima, kai sveiki žmonės yra apimti kokio nors troškimo ir yra tiesiog paskendę savo brandinamoje mintyje; b) pervertinta įdėja (patologinė) – paprastai racionalaus turinio, bet nepagrįstai pervertintos reikšmės įžvalga. Objektyvi tokios idėjos reikšmė menka palyginti su tuo, kaip ją subjektyviai vertina individas; c) kliedėjimo idėja (patologinė) – klaidingas įsitikinimas, neturintis realaus pagrindo, jo neįmanoma perkalbėti. Kliedėjimo idėjų visuma vadinama manija.
2. Tarp kelių manijos rūšių mus domina dvi: a) reformavimo manija – gyvenimo sąlygų pagerinimas galįs būti pasiektas tik susiklosčiusių požiūrių perkeitimo keliu; tai susiję su tikrovės pertvarkymo idėja; b) bylinėjimosi manija – tikrovės neatitinkantis žmogaus įsitikinimas, kad jo asmeninės teisės esti pažeidžiamos, paminamos; motyvai tampa „suprantami“, rašoma daug skundų ir pareiškimų, reikalaujant atkurti „teisingumą“.
3. Psichopatija vadinama patologinė charakterio raida. Greta egzistuoja ir kraštutiniai normalaus charakterio variantai; ribos tarp jų ir psichopatijos – neapibrėžtos, išskydusios. Psichopatijos dinamikoje skiriami kompensacijų (socialine prasme) ir dekompensacijų periodai.
Iš visų psichopatijos grupių mus tedomina paranojinė psichopatija. Jai esąs būdingas įtarumas, nepasitikėjimas, lengvas leidimasis į pervertintų ir kliedėjimo idėjų kūrimą; rigidiškas, vienaplanis, sunkiai pajudinamas (?) mąstymas; ilgalaikis įstrigimas pergyvenimuose dėl nereikšmingo nutikimo. Iškilus konfliktinei situacijai, paranojiškam psichopatui kyla paranojiškos reakcijos. Dėl jų ilgainiui asmenybė ima formuotis paranojiškai, taigi susiklosto nuosekli manijos sistema, mūsų atveju – bylinėjimosi ar reformavimo.
Schema tokia: randasi dominuojanti idėja, kuri pakeičiama pervertintos, vėliau – kliedėjimo idėjos; susiklosto nuosekli (t. y. išoriškai įtikinama, bet absurdiška) kliedėjimų sistema, po to išsivysto visa apimanti persekiojimo manija, dažnai lydima savo asmenybės pervertinimo tendencijos (visi aiškinimai čia pateikiami remiantis psichiatrijos kursu SSRS medicinos institutų studentams). Kaip matote, tokio tipo psichikos patologijos įtikinamumas – gana sąlygiškas.
Ir atvirkščiai: pamėginkite įrodyti, kad jūsų samprotavimai apie Čekoslovakijos okupaciją arba apie tai, kad SSRS nėra demokratinių laisvių nėra klaidingi įsitikinimai, neturintys realaus pagrindo... Ir kad tai, jog jūs ir jūsų artimieji yra sekami, nėra „persekiojimo manija“. Ir kad jūsų subjektyvus SSRS vidaus politinio gyvenimo vertinimas anaiptol nėra niekinis, palyginti su tikrais faktais... Ir kad jūsų „atlaisvinimas“ nuo užimamų pareigų po to, kai kartu su kitais pasirašėte „protesto pareiškimą“, yra jūsų teisių pamynimas... Teismo psichiatrijos instituto ekspertai medicinos daktarai Pečernikova ir Kosačiovas sako aiškiai: „Kovos už tiesą ir teisingumą idėjos dažniausiai kyla paranojinės struktūros asmenybėms“, arba „paranojinio bylinėjimosi būsena susiklosto dėl psichiką traumuojančių aplinkybių, pažeidžiančių tikrinamųjų interesus, ir yra paženklinta asmenybės teisinio statuso pažeistumo antspaudu“, arba „būdingas šių (pervertintų – V. B. ir S. G.) idėjinių konstrukcijų požymis yra įsitikinimas savo teisumu, pasiryžimas ginti „pamintąsias teises“, „pergyvenimų reikšmingumas ligonio asmenybei“, arba „Teismo posėdį jie panaudoja kaip tribūną kalboms ir kreipimamsis“. Tačiau kaip psichiatrai turėtų vertinti psichinę Georgijaus Dmitrovo būklę, kai šis sakė kalbą teisme?.. Ir daugelio kitų visuomenės veikėjų, persmelktų tikėjimo idealu ir atsisakiusių asmeninio gyvenimo?.. Būti atsargiam, ne itin protingam, „pasilaikyti sau mintis“, – reiškia būti sveikam. O dėl proto – vien vargas. Belieka oficialiai įtraukti į psichiatriją naują psichikos patologijos tipą, pavadintą Čackio kompleksu.
Ir paskutinis dalykas. Paranojinės psichopatijos ir paranojinės raidos diagnozė savaime nereiškia ekskulpacijos būtinybės. Antai pagal oficialią Teismo medicinos instituto statistiką 95,5% pripažįstami pakaltinamais. Tačiau tai – teorijoje. Disidentų atveju – statistika kita, ji neskelbiama. Pečernikova ir Kosačiovas, itin smulkiai aprašę paranojinio bylinėjimosi raidos „paveikslą“, „pamiršo“ paskelbti nepakaltinamais paskelbtų „bylinėjimosi paranojikų“ procentus.
Psichiatro psichologija
XX a. mums iškilo komunikabilumo problema. Šiandien jau sunkiai vieni kitus supranta skirtingų profesijų atstovai, kalbantys ta pačia kalba. Psichiatro kabinete nuo jūsų komunikabilumo priklausys pernelyg daug. Pasistenkite, kad ekspertas suprastų jus taip, kaip jums būtina: padarykite viską, kas įmanoma, jog eksperto „nusistatymas“ dėl jūsų nepakaltinamumo, jei jis tokį turės, neišaugtų į argumentuotą išvadą. Prisiminkite: psichiatras – paprastas žmogus, nepasižymintis antgamtiniais gebėjimais. Tam tikruose sluoksniuose paplitusi nuomonė, kad psichiatras galįs „žvilgsniu prasiskverbti į sielą, skaityti mintis ar priversti sakyti tiesą“, – absurdiška. Nėra tokių terapinio, hipnotinio farmakologinio poveikio priemonių, kurios atskleistų jūsų užslėptas mintis, priverstų jus kalbėti, jei jūs to nenorite. Ne visa atitinka tiesą ir įsivaizdavimas apie itin aukštą psichiatro intelektą, jo gilų žmogaus psichikos (buitine prasme) išmanymą. Štai būdingiausieji gydytojo psichiatro tipai.
Pradedantis psichiatras: nuoširdžiai mėgsta psichiat¬riją, laiko ją visaverte moksline disciplina. Dėl gyvenimo ir profesinės patirties stokos ir menko žinių bagažo įžiūrės psichikos patologiją ten, kur jos tikrai nėra. Jis nesupranta psichiatrinių koncepcijų dirbtinumo. Todėl dirbdamas jis lengvai pasiduoda poveikiui, gali nuoširdžiai „atskleisti“ jūsų psichikos patologiją. Teismo psichiatrų ekspertų komisijoje jis nedalyvauja, nėra pavojingas, nes jūsų likimo nenulems.
Patyrusių ekspertų tipus verta aptarti išsamiau. Būtent jie lems jūsų ateitį.
Mokslininkas: išsaugojęs „jaunatvišką“ aistrą psichiatrijai, laiko ją savo pašaukimu. Jam psichiatrija – mokslinė disciplina, kad ir su išlygomis. Paprastai disidentystę jis priskiria psichiatrinei kompetencijai. Nemėgsta dalyvauti nepakaltinamumo ekspertizėje: „Aš gydytojas, ne tardytojas“... Pakankamai blaiviai mąsto ir supranta konjunktūrą, bet pasistengs „nesusitepti“: padėkite jam, laikydamiesi teisingos taktikos.
Disertantas: pagrindinė jo savybė – nesąmoningai išplečia ligos, kurią nagrinėja disertacijoje, ribas. Įtikinkite jį savo elgesiu, kad kaip „medžiaga“ jam netinkate.¬
Volterininkas: protingas, patyręs žmogus ir psichiat¬ras. Seniai nusivylęs psichiatrija kaip mokslu, jo intelektas aukštas, mėgsta meną, literatūrą, gali daug apie tai kalbėtis. Socialiai inertiškas, nes netiki jokių socia¬linių pertvarkų sėkme (Koheleto išmintis); neatmestina, kad jo išorinė visuomeninė pozicija sutampa su „kursu“. Bailokas, ciniškas. Puikiai suvokia konjunktūrą, tačiau netgi spaudžiamas pripažins jus psichiškai sveiku, ir netgi dėl savo bailumo padarys tai taip įtikinamai, kad neleistų net kilti įtarimui dėl savo „simpatijų“, – „kad nė šuo nesulotų“.
Miesčionis: intelektas ir specialybės žinios neviršija vidurkio. Laiko save protingu ir patyrusiu gydytoju, o savo gyvenimo stilių – sektinu pavyzdžiu kitiems. „Bendrojo kurso“ požiūriu socialiai aktyvus, gerai įgudęs prisitaikyti prie išorinių sąlygų („socialinė mimik¬rija“). Nesupranta tokių reiškinių kaip siurrealistinė dailė („argi žirgai skraido?“), šiuolaikinė poezija („o kurgi ritmas?“) ir pan. Jūsų socialinę poziciją nuoširdžiai laiko nenormalia, pagrindiniai argumentai – „juk buvo butas, šeima, darbas. Kam gi jūs šitaip?“ Su tokiu šiuolaikiniu „rentininku“ nepatartina diskutuoti abstrakčiomis temomis, apie filosofiją, fizikos teorijas ir pan., apie šiuolaikinį meną, – pasistenkite išlikti jo lygyje. Jis pavojingas, gali atskleisti psichikos patologiją, lengvai pasiduoda spaudimui iš viršaus, visuomet save pateisina (savo akyse) pasiremdamas autoritetais, psichiatrijos „mokyklomis“.
Profesionalus budelis: sąmoningai užsiima psichiškai sveikų žmonių ekskulpacija. Paprastai – išsilavinęs specialistas. Tad vienintelė jūsų galimybė – „neduoti“ jam nė vieno „simptomo“. Tokiu atveju dėl savitos profesinės savigarbos jis gali nepanorėti teptis „aiškia klastote“.
Praktinės rekomendacijos Jūsų taktikai
Baudžiamosios instancijos prieš disidentus turi vieną svarbų pranašumą: jos aktyviai amoralios. Valstybė pritaiko principą „tikslas pateisina priemones“ piliečiams, kurie supanašėja su berniuku iš žinomos Anderseno pasakos apie nuogą karalių. Moksliškai įpavidalinti teiginiai apie klasinę moralę leidžia būti atvirai amoraliems su „tarybinės liaudies ir socialistinės santvarkos priešais“. O ką sako moralė? Morali tiesa, o ne melas, moralus nuoširdumas, morali atjauta ir pan. Disidentai paprastai laikosi būtent tokios, „neklasinės“ moralės.
Štai ką tai reiškia parengtinio tardymo, teismo, psichiatrijos ekspertizės sąlygomis: 1) visais KGB arba teismą dominančiais klausimais duoti teisingus parodymus, iš anksto pražūtingus sau kaip ekspertizės objektui; 2) „užvesti“ KGB ir teismą ant jiems nežinomų aplinkybių ir motyvų, parūpinti ekspertui taip reikalingą „simptomatiką“; 3) leisti sau neleistiną silpnumą tardytojo akivaizdoje, kuriam „nepaprastai svarbu sėkmingai atlikti tyrimą“, liudytojo, išsigandusio „dėl baimės prarasti tarnybą“ ir pan.
Deja, tokie yra faktai. Meluoti – niekinga, bet įsiminkite: nuo jūsų noro ir mokėjimo būti amoraliems atžvilgiu tų asmenų ir organizacijų, kurios laikosi hotentotų moralės, priklauso jūsų likimas. Iš šimtų draugų ir savosios patirties mes tvirtai žinome: abstraktus moralumas, lemiantis tardomojo, teisiamojo ir ekspertuojamojo elgesį, prieštarauja jo gyvybiniams interesams. Jūsų teisingas elgesys psichiatrinio tyrimo (tardymo, teismo) metu implikuoja ne tik būtinas elementarias psichiatrijos teorijos ir praktikos žinias, bet ir „įžemintą moralumą“. Visos mūsų rekomendacijos skirtos numanomam „vidutiniam disidentui“. Žinoma, mes negalime atsižvelgti į visą aplinkybių, interesų, likimų įvairovę. Visiškai nėra būtina laikytis kurios nors konk¬rečios rekomendacijos, jei ji objektyviai prieštarauja tikrovei. Maža to, tai būtų kenksminga. Antai beprasmiška neigti patirtą galvos smegenų traumą, jeigu apie tai išlikusios žymos dokumentuose; mikčiojimą, jei jūs mikčiojate ir pan. Pageidautina, kad jūsų potencialūs liudytojai pajėgtų duoti tokius pat teisingus ir „švarius“ parodymus apie jūsų psichinį portretą. Duomenys, kuriuos jūs pranešate gydytojui, nebūtinai turi sutapti su tyrimo bylos medžiaga. Pirma, įstatymas nedraudžia įtariamajam ar kaltinamajam duoti žinomai neteisingus parodymus; antra, duomenys, kuriais disponuoja ekspertai, nebūdami paslaptis KGB (sovietinėje teisėje „medicininė paslaptis“ tėra grynai formali kategorija), negali būti panaudoti tardymo ir teisminio nagrinėjimo medžiagoje. Vis dėlto derėtų gerai prisiminti, jog pateikiant ekspertui kokią nors informaciją apie konkrečias KGB dominančias aplinkybes, reikia būti atsargiam, t. y. laikui bėgant toji informacija gali būti „operatyviškai apdorota“.
Bendra informacija apie jūsų gyvenimą
Nėštumas ir gimdymas vyko normaliai. Gimėte sveikas vaikas, sėdėti, vaikščioti, kalbėti išmokote laiku. Vaikystėje rodėte dėmesį bendraamžiams, noriai su jais bendraudavote. Neturėjote polinkio žaisti vienas pats, leistis į perdėtas fantazijas, nuolat meluoti, spyriotis; visi jūsų įpročiai, poelgiai, sprendimai atitikdavo amžių ir lytį. Jūsų polinkis į skaitymą buvo nuosaikus ar kiek didesnis už įprastą, mieliau rinkdavotės knygas pagal amžių. Nepatyrėte naktinių košmarų, lunatizmo, miego sutrikimų, mikčiojimo, sustiprėjusios tamsos, gyvūnų, aukščio ar pan. baimės. Nebūdavo permainingų nuotaikų, silpnavališkumo, perdėto įsižeidinėjimo, staigių agresijos proveržių, pabėgimų iš mokyklos ir namų. Užsiėmimuose suspėdavote su kitais, „antriems metams“ nebuvote palikti, domėjotės klasės, mokyklos, kiemo gyvenimu, nesišalinote jo, buvote draugų mėgstamas (bet nebuvote pernelyg „pavyzdinis“, be iniciatyvos), jūsų draugai visados būdavo jūsų bendraamžiai. Paauglystėje neturėjote elgesio „ypatumų“ ar „sunkumų“. Nesėkmes pergyvendavote ramiai, bet ne abejingai; neturėjote polinkio vienas sau kuo ramiai užsiimti, bjaurėtis sportu, dideliais žmonių sambūriais, masiniais renginiais. Domėjotės tuo, kas būdinga jūsų amžiui ir aplinkai: mėgote kiną, knygas (bet ne vien „fantastiką“), žaidimus; su šeimos nariais jūsų santykiai buvo širdingi, jums buvo svarbūs šeimos reikalai, rūpesčiai, pergyvendavote dėl artimųjų, jų ligų, vargų, džiaugsmų; nebuvote uždaras, šeimoje pasipasakodavote apie savo reikalus ir naujienas. Polinkis priešingai lyčiai atsirado laiku; jums nebuvo vis vien, kokią profesiją pasirinkti; savo emocijas visuomet reikšdavote gyvai, atvirai ir adekvačiai, nuoširdžiai užjausdavote sau artimus žmones, kai juos užklupdavo skausmas ar nesėkmės.
Nesate ūmaus charakterio, bendraujate su žmonėmis ne „paviršutiniškai“; neapsiribojate „šeimos–tarnybos“ rato interesais. Jeigu ir esate uždarokas, tai todėl, kad varžotės, o ne kad nejaučiate polinkio bend¬rauti; profesinės pareigos jums nėra nei nesvarbios, nei pasidygėtinos; jeigu to nereikalauja jūsų veikla ar profesija, nereiškiate (nereiškėte) susidomėjimo filosofinėmis problemomis (mat yra toks terminas: „metafizinė intoksikacija“), psichiatrija, parapsichologija, matematika. Atsižvelgdami į jums jau pažįstamą psichiatro psichiką, nedemonstruokite domėjimosi „moderniuoju“ menu ir ypač jo supratimo. Laisvalaikį jūs skiriate ne vien autistiniams užsiėmimams – skaitymui, sodininkystei, mėgavimuisi gamta ir meno kūriniais. Jūs turite „hobį“, domitės sportu (bent kaip žiūrovas, sirgalius). Jei jūs vienišas, tai neaiškinkite šito nei polinkio priešingai lyčiai neturėjimu, nei bodėjimusi šeimyniniu gyvenimu, geriau raskite kokią kitą priežastį (neturite buto, mažas uždarbis, ruošiausi, bet sukliudė areštas...). Seksualiniu požiūriu visada buvote „padorumo“ ribose. Niekuomet nebuvote linkęs į „neginčijamus sprendimus“, supratote ir suprantate, kad „gyvenime kreiva linija dažnai trumpesnė už tiesią“, jums nebūdingi aplinkinių požiūriu nemotyvuoti poelgiai. Jeigu objektyviai žinoma apie kai kurias jūsų charakterio ypatybes, pavyzdžiui, „nutrūkimus nuo grandinės“, tai pademonstruokite savikritiškumą. Niekada neturėjote smegenų traumų, nepatyrėte konvulsijų, sąmonės netekimo, haliucinacijų, atminties sutrikimų, nervų sistemos (smegenų) susirgimų; alkoholiu nepiktnaudžiaujate, jei kada ir gėrėte, tai pirmenybę teikėte sausiems vynams. Jūsų socialinės pažiūros keitėsi su amžiumi, priklausomai nuo jus supančių žmonių, įvykių, knygų. Jūsų reakcija į patiriamą neteisybę nebūdavo aštri, audringa, ekspansyvi ir ilgalaikė. Disidentystė užgimė dėl knygų poveikio, represijų liudytojų ir aukų pasakojimų, auklėjimo šeimoje ir mokykloje (jei aplinkybės leidžia šitai teigti be skausmingų pasekmių) kaip blaivaus, objektyvaus tikrovės įsisąmoninimo rezultatas. Kad ir kaip tai būtų nemalonu, bet geriausia motyvacija siekiant pakaltinamumo dėl veiksmų yra tokia: „norėjau sublizgėti, tapti įžymus; nesupratau, kad pasekmės buvo rimtos, nepažiūrėjau į save iš šalies; nesupratau, kad nuėjau per toli“ ir pan. Apmaudu, bet būtent tokia (negraži) motyvacija bus teigiamai priimama ekspertizės metu. Mes primygtinai nesiūlome naudotis šiuo patarimu visiems ir visada, tačiau atminkite: kai kada aplinkybės gali pareikalauti ir tokios gynybos priemonės, juoba kad jūsų moralinė pozicija („neskandinti“ draugų, „nejuodinti“ savo praeities ir pan.) tokiu priverstiniu taktiniu ėjimu nebus pažeista.
Tardymo laikotarpiu,
disidentų bylų atveju, paprastai kaip kardomoji priemonė taikomas laisvės atėmimas. Neturėdamas galimybės bendrauti su artimaisiais, draugais, ištraukti iš sau įprastos aplinkos ir „gyvenimiškų stereotipų“, jūs tampate iš anksto pralaimėto susirėmimo su KGB dalyviu. Būtent tardymo laikotarpiu jūsų elgesys ir bylos aplinkybės nulems: būti ar nebūti jūsų nepakaltinamumui. Paprasčiausias būdas užsitikrinti apsaugą nuo nepakaltinamumo yra toks: suteikti KGB visus duomenis apie ją dominančius asmenis; negailėti nei artimųjų, nei draugų, nei prašalaičių; atsiriboti nuo savo „nusikalstamos praeities“ ir t. t. ir pan. Tai paprastai duoda garantiją, kad neatsidursite psichiatrinėje ligoninėje, net jeigu jūs esate psichopatas ar chroniškas alkoholikas. Tokių pavyzdžių esama. Laimei, tokią objektyviai ir subjektyviai amoralią savo interesų gynybą renkasi mažai kas. Tikimės, kad šis elementariai paprastas būdas nepriimtinas ir jums.
Tardymo metu jums darys poveikį keletas faktorių: 1) visiška izoliacija nuo išorinio pasaulio; 2) baiminimasis dėl ateities; 3) tardytojo psichologinis spaudimas; 4) beveik neišvengiama kameros kaimynystė – „nasedka“, tiesiogiai darysianti jums psichologinį poveikį. „Nasedka“ – specialiai į jūsų kamerą pasodintas žmogus, turintis bet kokiomis priemonėmis palenkti jus KGB norima linkme. Tarp jo metodų – įkalbinėjimas duoti parodymus, nuoširdžiai atgailauti ir taip užsitarnauti atleidimą; šiuo atveju jis remiasi savo asmeniniu ar draugų pavyzdžiu. Kartais jis „atsitiktinai“ aptinka jūsų bendrus pažįstamus iš praeities ir, remdamasis jų žodžiais, praneša jam žinomą tiesą apie, pavyzdžiui, jūsų sutuoktinės ar sužadėtinės „neištikimybę“. „Nasedka“ išžvejoja iš jūsų tardymui reikiamą informaciją, sukuria kameroje visiškai nepakeliamą psichopatinę atmosferą, trukdo jums miegoti, valgyti, skaityti ir t. t. Kaip įsitikinsite pats, tardytojas savo veiksmais tiesiog organiškai neįstengia laikytis įstatymo: jis jus įkalbinės, gąsdins, šantažuos, pažeidinės procesines normas apiformindamas tardymo dokumentaciją ir pan.
Samizdato skaitytojui plačiai žinoma Aleksandro Volpino atmintinė apie tai, kaip elgtis tardymo metu, kaip paaiškėjo, turi vieną esminį trūkumą: Volpino siūloma „teisinė pozicija“ (reikalaujant iš tardytojo laikytis įstatymo raidės, aiškiai žinant ir ginant savo įstatymines teises) trukdo tardytojui „švariai“ spręsti jūsų bylą, per akistatas gąsdinti jūsų liudytojus, pritempinėti parodymus prie reikiamų apklausų protokoluose ir pan. Tai sekina tardytoją ir verčia jį ieškoti jūsų psichikos trūkumų, rekomenduoti atlikti jums psichiatrinę ekspertizę. Ypač „ekspertogeniškas“ jums bus atsisakymas apskritai duoti parodymus (įstatymo nedraudžiamas). Todėl rekomenduojame aukščiau įvardyto elgesio per savo tardymą imtis tik kraštutiniais atvejais.
Jeigu aplinkybės leidžia, nesileiskite su tardytoju į pokalbius jums emocijas sukeliančiomis temomis; dažnai tardytojas specialiai pasuka pokalbį į jums jautrią temą, tikėdamasis šitaip iššaukti jūsų emocingą reakciją. Šitaip, pavyzdžiui, „rengė“ ekspertizei Leonidą Pliuščių, siekdami dokumentiškai įforminti jo „fantazijas“.
Būkite iš anksto pasirengę melagingiems tardytojo pareiškimams apie turimus prieš jus „įkalčius“, „jus demaskuojančius parodymus“. Atminkite: jūs negalite įrodyti tardytojui (kaip ir teismui), kad jus sekė, rengė prieš jus provokacijas ir pan., – būtent todėl, kad tai (visiems) akivaizdu. Todėl neapeliuokite į tokius dalykus, jei tik leidžia bylos aplinkybės. Stenkitės argumentuoti savo požiūrį remdamasis ne asmenine patirtimi ar tikrovės analize, o nuorodomis į tekstinius šaltinius, autoritetų tvirtinimus ir pan. (Antraip ekspertinėje išvadoje atsiras išvada apie „jūsų pateikiamų duomenų pervertinimą“.) Nesivaržykite atverti savo nerimo dėl savo šeimos, artimųjų, draugų. Tai būtina, argumentuojant jūsų „emocinio stabilumo“ naudai.
Badavimą kaip protesto priemonę pageidautina taikyti tik kai tai visiškai neišvengiama, mat prireikus atsisakymą vartoti maistą galima interpretuoti kaip psichikos patologiją (taip ir nutiko su Piotru Grigorjevičiumi Grigorenko).
Nieku gyvu nevalia užsiminti apie nusivylimą gyvenimu, nenorą toliau gyventi, planus nusižudyti. Tai nedelsiant sukels įtarimą dėl psichikos ligos ir taps svariu argumentu ekskulpacijos naudai. Apie mintis, planus nusižudyti nevalia net kalbėti.
Nesibaiminkite, kad jus paveiks farmakologinės medžiagos, įmaišomos į vandenį ir maistą; neatsisakykite gydymo, jei sergate – mat tokio poveikio faktai paprastai nepasitvirtina. Mūsų manymu, tokie poveikio metodai apskritai netaikomi, pirmiausia dėl čia iškylančių grynai techninių keblumų ir dėl iš tiesų menko efektyvumo.
Jokie „moksliniai“ metodai negali priversti jus elgtis prieš savo valią ir sąžinę. Tas pats galioja ir hipnotiniam poveikiui, kuris tokiose situacijose apskritai neefektyvus.
Psichiatrinio tyrimo ir pačios ekspertizės tarpsnį,
kurį čia aptariame per tipinio atvejo pavyzdį, laikome sudėtingiausiu.
Konvojumi atgabentas į psichiatrijos įstaigos priimamąjį, jau nuo pirmųjų minučių esate stebimas medicinos personalo. Čia tikrinamajam atliekamos sanitarinės-higieninės procedūros ir vyksta pirmas pokalbis su gydytoju. Neatsisakykite nuo higienos procedūrų, pokalbio ir terapinių manipuliacių, nes tai gali būti palaikyta „psichiniu negatyvizmu“. Palatoje (arba kameroje) jūs susitiksite su kitais tikrinamaisiais. Tarp jų gali būti ir psichikos ligonių, prie kurių jums teks priprasti. Nebijokite jų, netgi agresyvūs ligoniai ne tokie pavojingi, kaip šnekama, juoba ligoninės, psichiatrijos stacionaro sąlygomis, kai taikomi „įbauginimo“ metodai. Atminkite, kad ir čia galite susidurti su „nasedka“. Pap¬rastai kiekvienoje palatoje nuolat būna sanitaras arba felčeris, turintis be pertrūkių stebėti padėtį ir prireikus (pasitelkdamas medikamentų ar visokiausių „fiksacijų“ injekcijas) neutralizuoti agresijos, padidėjusio dirglumo ir pan. apraiškas.
Psichiatrijos įstaigose viduriniosios grandies medicinos personalas pildo stebėjimų žurnalą, kur preciziškai fiksuojamos visų ligonių ir tikrinamųjų elgesio ypatybės, jų pasisakymai, prašymai ir pan. Todėl kontroliuokite kiekvieną savo poelgį, žodį, – viskas bus pranešta už jus atsakingam gydytojui (vadinamajam „referuojančiam gydytojui“, pristatančiam jus ekspertų komisijai). Pokalbiai su šiuo gydytoju didele dalimi lemia komisijos išvadas. Taigi būkite su juo pakankamai mandagus (kad ir kaip į jį žiūrėtumėte); pagal galimybes atsakykite į visus klausimus; kai kurie jų jums gali pasirodyti „kvaili“ („kokia šiandien data? savaitės diena? metai? Kiek gausime iš šimto atėmę trylika? Kokia priežodžio „nesėsk ne į savo roges“ prasmė?). Jūs turėsite galimybę nustatyti psichiatro intelektinį lygį, įvertinti jo kalbėjimo manierą, jūsų uždavinys – kalbėti su juo „viena kalba, tame pačiame konceptualiniame lygmenyje“.
Daugelis patarimų dėl taktikos per pokalbį su psichiatru ir jo turinio jau išdėstyti anksčiau, kituose šio teksto poskyriuose. Stenkitės nevartoti posakių, kurie gali būti traktuojami kaip „simbolinės asociacijos“ (pavyzdžiui, iš Grigorenko (?) patirties : jis buvo paklaustas apie savo „antisocialinės veiklos“ „motyvus“. Grigorenko atsakė: „Nebuvo kuo kvėpuoti“).
Kategoriškai netvirtinkite, kad buvote sekamas, apie persekiojimus, pasiklausymus, provokacijas ir pan. (Pe-černikova ir Kosačiovas: „Vystantis ir plečiantis paranojinėms reakcijoms ir patologiškai vystantis asmenybei pagrindinės patologinės struktūros ilgainiui apau¬ga persekiojimo, patiriamo elgesio, „interpretacijos“ manijos idėjomis“.)
Bado streiką galima skelbti tik kraštutiniais atvejais, nes tai bus išaiškinta kaip „psichologinio negatyvizmo“ apraiška. Jūs neįstengsite įtikinti psichiatro savo įsitikinimų objektyvumu ir socialiniu sąlygotumu (būtent todėl, kad ir pats tai supranta); todėl nerekomenduojame leistis į diskusijas socialinėmis ir politinėmis temomis, antraip gali būti konstatuotas „savo pozicijos pervertinimas“. (Pečernikova ir Kosačiovas: „pervertintus vaizdinius pakeičia interpretacinis kliedėjimas, įgaunantis nekoreguojamumo, užtikrintumo, paralogiškumo požymių, pasireiškia savo požiūrio pervertinimas“.) Gali būti pastebėta ir „mąstymo situatyvumas“ (kaip nutiko su Grigorenko).
Žinoma, jei psichiatras užsidegė mintimi atskleisti jūsų patologiją, tai atitinkamai įvertintas gali būti bet koks jūsų atsakymas ir poelgis. Antai Žoresui Med¬vedevui buvo nustatytas „asmenybės suskilimas“ remiantis tuo, kad jis pagal profesiją biologas, bet rašo eilėraščius...
Turite elgtis kuo natūraliau, neslėpkite savo susirūpinimo dėl ateities, šeimos, artimųjų, draugų, idant jumyse neaptiktų „emocinės niveliacijos“ arba „šaltumo“. Neprisipažinkite, kad esate susipažinęs su psichiatrų darbu, neišsiduokite, kad kada nors domėjotės psichiat¬rija, parapsichologija, filosofija ar religija (jeigu tik tai įmanoma pagal objektyvias aplinkybes). Prisiminkite, kad sovietinis gydytojas negali jums garantuoti profesinės paslapties išsaugojimo. Nepateikite jam „operatyvinės“ informacijos, kuri gali būti panaudota prieš jus arba jūsų pažįstamus.
Praėjus tam tikram laikui „referuojantis“ gydytojas pristatys jus komisijai, praneš jai apie savo stebėjimo rezultatus, pokalbių su jumis pobūdį ir turinį, pateiks pirminę analizę ir preliminarią išvadą dėl jūsų pakaltinamumo ar nepakaltinamumo.
Ir paskutinis dalykas: gandai apie „farmakologines“ apklausas psichiatrijos įstaigose nėra nepamatuoti. Egzistuoja vadinamojo „amitalinio interviu“ metodas, kai tikrinamajam suleidžiama natrio amitalio. Akimirksniu (po kelių sekundžių) jis apimamas trumpalaikės apsvaigimo būsenos, panašios į apgirtimą, po to užeina gilus miegas. Principas gana banalus: „girtam atsiriša liežuvis“. Šis „atblokavimo“ (oficialus pavadinimas) metodas taikomas tais atvejais, kai norima atskleisti tikrinamojo ar ligonio slepiamą kliedėjimą, haliucinacijas ir pan. Kompetentingai pareiškiame: metodas mažai efektyvus, nebijokite jo, kontroliuokite savo būseną (tai įmanoma) ir jūsų liežuvio „atrišimo“ efekto nebus.
Elgesys psichiatrijos ligoninėje
Gali nutikti blogiausia: nors ir nuosekliai laikydamiesi mūsų rekomendacijų jūs būsite pripažintas nepakaltinamu ir teismo sprendimu atiduoti prievartiniam psichiatriniam gydymui.
Beteisė psichikos ligonio padėtis – nepavydėtina. Bet jūs negalite pulti į neviltį. Juk dešimtys jūsų draugų ilgus metus išbūna prievartinio gydymo vietose, nepatirdami reikšmingesnės žalos savo sveikatai. Nepaisant viso psichofarmakologinių priemonių arsenalo, šoko terapijos šiuolaikinis mokslas, laimei, kol kas nėra pajėgus negrįžtamai pakeisti žmogaus individualybės, nužudyti jame asmenį. Pagal įstatymą jums kas šešetą mėnesių turi atlikti eilinę psichiatrinę ekspertizę. Kas žino, galbūt viena tokių komisijų jus ir pripažins „išgydytu“. Nėra jokio pagrindo kliautis gydytojų sąžine; deja, mažai naudos duoda ir pasaulio viešosios nuomonės spaudimas dėl nusikalstamo psichiatrijos panaudojimo SSRS.
Kaip rodo praktika, norint susikurti daugiau ar mažiau pakenčiamas gyvenimo psichiatrijos ligoninėje sąlygas (ne taip slegiantis „priespaudos režimas“, leidimas skaityti knygas; švelnesnis gydymas su ilgesnėmis pertraukomis tarp atskirų kursų) būtina pranešti gydytojams apie „savo ankstesnių liguistų įsitikinimų pervertinimą“. Pripažindami Leonido Pliuščiaus, Dnep¬ropetrovsko specligoninėje sąmoningai atsisakančio naudoti bet kokius „taktinius triukus“, didvyriškumą, mes vis dėlto primygtinai rekomenduojame jais naudotis. Tik taip teįmanoma viltis išsigelbėti.
Pabaiga
Vieną iš šio teksto autorių ekspertavęs profesorius Ušakovas savo medicinos studentams skirtame vadovėlyje rašo: „Mokslininko sąmonėje dominuojančios mokslinės idėjos, tikinčiojo fanatiškos idėjos – visa tai yra (pervertintų, patologinių) idėjų pervertinimo variantai“.
Tad ar po viso to verta stebėtis disidentų ekskulpacijos praktikos paplitimu?
Elementarių psichiatrijos praktikos principų pažinimas, mokėjimas sąmoningai ir kvalifikuotai elgtis bend¬raujant su psichiatru – šiandien reikalingi daugeliui. Žinomos mūsų gyvenimo aplinkybės sutrukdė mums anksčiau raštu išdėstyti mūsų patirtį ir pateikti tai skaitytojams.
Mūsų darbas tinkamas ir tuo atveju, jei jums prireiktų liudyti tardymo metu. Tuomet nuo jūsų parodymų priklausys kitų žmonių likimas.
Tokia glausta teksto apimtis neleido pakankamai giliai ir rimtai nušviesti kai kurių psichiatrijos teorijos, teisės ir psichiatrijos santykio klausimų, todėl tiems, kurie nori pasigilinti į mūsų darbe paliestas problemas, rekomenduojame tokią literatūrą.
* * *
VLADIMIRAS BUKOVSKIJ (Владимир Буковский, g. 1942) – disidentas, neurofiziologas, rašytojas, apie jį plačiau žr. NŽ-A, 2010, nr. 3–4, p. 80.
SEMIONAS GLUZMANAS (Семён Глузман, g. 1946) – psichiatras, disidentas, žmogaus teisių gynėjas, rašytojas, Tarptautinio karo ir totalitarinių režimų aukų medicininės reabilitacijos centro direktorius.
Psichiatrijos vadovas disidentams (Пособие по психиатрии для инакомыслящих) buvo parašytas Bukovskiui kalint Vladimiro kalėjime, Gluzmanui – Permės politlageryje 1974 m. Tekstas be pataisų 1975 m. buvo paskelbtas JAV leidinyje Хроника защи¬ты прав в СССР. Iš rusų kalbos (Хроника защиты прав в СССР, вып. 13, январь-февраль, Нью-Йорк: Издательство „Хроника“, 1975, p. 36–61) vertė Nerijus Šepetys.