2001-ųjų gruodį Detroito policija uždarė seną Hailand Parko nuovadą. Pastatas buvo apleistas su visais jame buvusiais daiktais - baldais, uniformomis, spausdinimo mašinėlėmis, bylomis ir netgi didžiule areštinėje apsilankiusių nusikaltėlių nuotraukų galerija. Tarp nuolaužų, kurias ten 2005-aisiais rado fotografai Y.Marchand'as ir R.Meffre'as, buvo ir išsibarsčiusios kartoninės kortelės su moterų vardais.
Policininkai buvo sukatalogavę 11 moterų. Drėgname nuovados rūsyje du fotografai rado ir vardą vyro, kuris buvo siejamas su visų šių moterų mirtimis. Benjaminas Atkinsas buvo liūdnai pagarsėjęs Detroito serijinis žudikas. 1991-1992 metais jis paliko savo aukų kūnus įvairiuose apleistuose miesto pastatuose.
Nuotraukoje „Kriminalinio tyrimo ataskaita, Hailand Parko policijos nuovada“ įamžintas vienas iš daugybės kvapą gniaužiančių vaizdų, sudėtų į knygą „Detroito griuvėsiai“ („The Ruins of Detroit“). Nuotraukas Y.Marchand'as ir R.Meffre'as darė savo septynių savaičių trukmės apsilankymų Detroite 2005-2009-aisiais metu.
Albumas pasakoja daugybę keistų ir liūdnų istorijų apie XX a. antros pusės Amerikos didmiesčio gyvenimą bei iliustruoja ne tik didelio JAV miesto nuosmukį, bet ir pačios amerikietiškosios svajonės išsisklaidymą. Daugelis nuotraukų primena poapokaliptinius vaizdus, tarsi Detroito centrą būtų nusiaubusi staigi katastrofa, privertusi gyventojus skubiai apleisti savo namus bei darbovietes ir bėgti iš miesto.
Nuotraukos atskleidžia didybę ir griaunamąją galią, kuria pasižymi amerikietiškasis kapitalizmas – kažkada klestėjęs metropolis galingiausioje pasaulio valstybėje virto miestu vaiduokliu su griūvančiais pastatais ir apleistomis gatvėmis.
Šie vaizdai turi ir savotiško grožio, primenančio Roberto Polidori nuotraukas iš uragano nusiaubto Naujojo Orleano.
„Atrodo, kad Detroitas buvo paprasčiausiai paliktas numirti, - sako Y.Marchand'as. - Dažnai mes įeidavome į milžiniškus art deco pastatus su kažkada spindėjusiais sietynais, puošniomis kolonomis ir neįtikėtinomis freskomis – viskas būdavo subyrėję ir padengta dulkių sluoksniu, o jausmas, kad patekai į dingusį pasaulį, beveik užimdavo kvapą. Detroitas išties yra dingęs pasaulis – arba bent jau dingęs miestas, kuriame visur matyti jo praeities didybė“.
Šis praradimo jausmas matomas kiekvienoje nuotraukoje, kurioje Y.Marchand'as ir R.Meffre'as fiksuoja tai plačias miesto panoramas, kuriose kiekvieno daugiabučio bokšto langai užkalti kartonu, tai nusiaubtus interjerus, kuriuose barokiškas mūras, dažnai iš Europos atgabento marmuro, lėtai trupa ir griūna.
Fotografai įamžino kažkada didingus viešbučius, pastatytus nerūpestingai kryžminant gotikos, art deco, maurų ir viduramžių stilius, bei nesuskaičiuojamus barokiškus teatrus, kino teatrus ir pokylių sales – „Vanity“, kur ketvirtajame dešimtmetyje grojo Duke'as Ellingtonas, Tommy Dorsey ir kiti džiazo milžinai; Istauno teatras, kuriame septintajame dešimtmetyje karaliavo tokie sunkiojo roko pionieriai kaip Iggy and the Stooges ar MC5.
Jie įamžino ir griūvančius interjerus, kurie kažkada priklausė miesto visuomeninio gyvenimo infrastruktūrai: teismo sales, bažnyčias, mokyklas, odontologijos kabinetus, policijos nuovadas, kalėjimus, viešąsias bibliotekas ir baseinus, dar išlaikiusius beveik visą savo apdailą ir įrangą.
„Mes, kaip europiečiai, žiūrėjome pašaliečių akimis, dėl ko Detroito centras atrodo dar keistesnis ir dramatiškesnis, - sako R.Meffre'as. - Mes nepratę, kad tušti pastatai stovėtų nepaliesti. Europoje iškart prisistato perpardavinėtojai ir pasiima viską, ką gali parduoti kaip antikvarinius daiktus. Čia jie pasiėmė tik vamzdžius, kad parduotų metalo laužui. Vien „Vanity“ salėje matėme keturis milžiniškus art deco sietynus, gražius objektus, kurių kiekvienas yra unikalus. Buvo beveik neįtikėtina, kad jie vis dar ten. Tarsi Amerikoje niekas nejaučia savo pačių architektūros istorijos ir kultūros“.
29 metų Y.Marchand'as ir 23 metų R.Meffre'as bendradarbiauja nuo tada, kai pirmą kartą susitiko 2002-aisiais. Abu jie yra Paryžiaus priemiesčių “banlieue” vaikai. Save jie apibūdina kaip „savamokslius, kuriuos sieja manija griuvėsiams“. Šie, R.Meffre'o žodžiais, „leidžia įsivaizduoti, kad įžengi į kitą pasaulį, į dingusį pasaulį, ir raportuoji iš jo“.
Nufotografavę senus pastatus - „daugiausia nebenaudojamus teatrus“ - Paryžiuje, jie atsitiktinai aptiko Mičigano centrinės stoties Detroite nuotrauką internete, ieškodami apleistų pastatų. „Ji buvo tokia didinga ir tokia dramatiška, kad mes iškart nusprendėme, jog privalome ten nuvažiuoti, - sako R.Meffre'as. - Bet buvome naivūs. Net neįsivaizdavome, kokių mastų tai projektas, koks neaprėpiamas Detroito centras ir jo griuvėsiai. Europoje nėra nieko panašaus.“
Eseistas Edmundas Wilsonas apie Detroitą ketvirtajame dešimtmetyje rašė: „Čia gali pamatyti – ko neįmanoma padaryti įvairesniame ir sudėtingesniame mieste – visą industrinės visuomenės struktūrą“.
Anuomet Detroitas buvo pasaulinis automobilių pramonės centras. Būtent čia 1913-aisiais Henry Fordas pastatė pirmąją masinės gamybos konvejerio liniją ir įdarbino 90 tūkst. darbininkų, kad pagamintų pakankamai “Ford T“ - patenkinti augančiai vidaus rinkai. Miesto architektūra atspindėjo jo turtą ir ambicijas – Mičigano centrinė stotis suprojektuota pagal milžiniškų Romos pirčių pavyzdžius, pokylių salės puoštos ekstravagantišku baroko stiliumi ir nenusileidžia Niujorko.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mieste gyveno beveik 2 mln. gyventojų, o daugiausia vienaaukščiais namais apstatyti priemiesčiai užėmė daugiau nei 300 kvadratinių kilometrų. Vis dėlto dramatiškas Detroito nuosmukis prasidėjo visai netrukus ir tie patys priemiesčiai prisidėjo prie krizės.
Automobilių pramonės griuvimas prasidėjo šeštajame dešimtmetyje ir aukščiausią tašką pasiekė septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, išaugus paklausai pigesnėms užsienietiškoms mašinoms iš Japonijos bei ėmus kilti naftos kainoms. XX a. istoriko Thomo Sugrue žodžiais, tuo metu Detroitas virto „vienu labiausiai rasiškai poliarizuotų miestų Amerikoje – dėl gilaus priešiškumo tarp baltųjų ir afroamerikiečių miesto gyventojų“.
Šeštajame dešimtmetyje prasidėjo vadinamasis „baltasis bėgimas“ iš miesto centro ir netrukus, teigia T.Sugrue, „vis juodesnis miestas buvo apsuptas vien baltaodžių bendruomenių žiedo“. Ši „baltųjų kilpa“, kaip ją pavadino vienas amžininkas, padėjo prismaugti miesto centrą – tiek ekonomiškai, tiek socialiai – ir pavertė jį didelių getų, perkirstų greitkelio, rinkiniu. Neramumai pasiekė kulminaciją 1967-aisiais, kai savaitę trukusių riaušių metu žuvo 43 žmonės, o centrinės miesto gatvės virto karo zona. Nuo tada miesto centras buvo praktiškai paliktas likimo valiai – jį apleido politikai, infrastruktūros planuotojai, investuotojai ir verslininkai. Visi, išskyrus juodaodę miesto varguomenę.
„Iš miesto dingo net maisto parduotuvės ir prekybos centrai, - rašo T.Sugrue. - Prasidėjus XXI a. stebėtojai Detroitą vadino „maisto dykuma“ - vieta, kur nėra nė vienos padoriai aprūpintos parduotuvės.“
Septintojo dešimtmečio įtampos sutapo su laikotarpiu, kai Detroitas virto Amerikos populiariosios muzikos sostine.
„Stooges“ ir MC5 kūrė proto-punk muziką, kurios įtaka jaučiama iki šiol, o „Motown“ įrašų studija, įkurta prodiuserio Berry Gordy, leido hitą po hito tokių atlikėjų kaip Marvinas Gaye, Stevie Wonderis, „The Supremes“ ar „The Temptations“. Bet ir B.Gordy apleido miestą 1972-aisiais, perkėlęs „Motown“ biurą į Los Andželą.
Vis dėlto net ir sunkiais laikais Detroitas išliko pionieriškos muzikos centru ir iki šiol laikomas devintojo dešimtmečio techno stiliaus gimtine.
Šiandienos Detroitas – ypač Aštuntosios Mylios kelio atkarpa, skirianti miestą nuo šiaurinių jo priemiesčių – yra neatskiriamas nuo aštrios reperio Eminemo, garsiausio šio miesto sūnaus, muzikos, atspindinčios šios vietos atšiaurumą ir gaujų kultūrą.
Pastaruoju metu kuriami planai atgaivinti kai kuriuos istorinius Detroito pastatus ir netgi ambicingesni užmojai apželdinti daugelį atvirų erdvių, kurias tarp daugiabučių ir apleistų automobilių fabrikų apaugo piktžolės, medžiai ir prerijų žolė. Detroitas gali ir vėl suklestėti, tačiau tam reikia galingos politinės valios ir milžiniškų investicijų.
Įžanginiame nuotraukų albumo „Detroito griuvėsiai“ straipsnyje istorikas T.Sugrue rašo: „Apleistos gamyklos, klaikios tuščios mokyklos, pūvantys namai ir nusiaubti dangoraižiai, kuriuos užfiksavo Yves'as Marchand'as ir Romainas Meffre'as, yra artefaktai, atskleidžiantys kvapą gniaužiantį Detroito kaip pasaulio kapitalizmo sostinės iškilimą ir dar labiau neįtikėtiną jo smukimą bei virtimą griuvėsiais – tai vieta, kur jaudinančiai ir skausmingai matyti ribos tarp amerikinės svajonės ir amerikinio košmaro, tarp klestėjimo ir skurdo, tarp amžino ir vienadienio. Jokia kita vieta taip neįkūnija kūrybinių ir griaunančių modernybės jėgų kaip Detroitas, anksčiau ir dabar.“