Rasti naujuosius namus nebuvo lengva. Lohmeyeriai daugybę mėnesių savaitgaliais važinėdavo po provinciją į rytus nuo Hamburgo, kuriame gyveno, bet dauguma namų, kuriuos apžiūrėjo, buvo neįperkami. Tada jie užtiko nebrangią raudonų plytų sodybą Jamelyje. Ji buvo šiek tiek nugyventa, tačiau apsupta liepų ir klevų, šalia ežero, o visai netoli ošė Baltijos jūra.
Lohmeyeriai žinojo, kad netoliese gyvena liūdnai pagarsėjęs neonacis Svenas Krügeris – samdomas griovimo darbų vykdytojas ir aukštas ultradešiniosios Nacionaldemokratų partijos (NPD) narys. Vis dėlto Lohmeyeriai net nenutuokė, kaip S.Krügeris terorizuoja savo kaimynus. Jis su savo bendrininkais buvo besuperkantis visą miestelį.
Jamelis yra puikus pavyzdys problemos, kuri jau seniai nuodija Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos žemę.
Šis kaimiškas regionas, anksčiau priklausęs komunistinei Rytų Vokietijai, turi prastą reputaciją – Trečiąjį Reichą garbinanti NPD nuo 2006-ųjų užima dalį vietų vietos parlamente, o neonacių nusikaltimai čia yra kasdienio gyvenimo dalis. Pastaraisiais mėnesiais žemę supurtė išpuoliai prieš demokratinių partijų politikus. Kartais nepraeina nė savaitė be išpuolių, kai dažais apmėtomas kokios nors partijos rinkimų štabas, išpaišomi nacistiniai šūkiai ar išdaužomi langai.
Socialdemokratų partijos (SPD) lyderis Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos parlamente Norbertas Nieszery tai vadina „ankstyva teroro forma“. Jo paties biuro langai buvo išdaužyti dukart.
Žemės vidaus reikalų ministras Lorenzas Caffieras, priklausantis Krikščionių demokratų partijai, pripažįsta, kad nacių smurtas pasiekė „naują lygį“. Vieno miestelio meras paprašė policijos apsaugos, kai sulaukė nacių grasinimų. Federalinis konstitucijos apsaugos biuras perspėja, kad NPD įtaka vietos savivaldoje nuolat auga, o neonaciai bando įsitvirtinti kasdieniame gyvenime.
Geriausiai jiems tai pavyko Jamelyje. Jei iš miestelio išvažiuotų visi naciai, jis liktų tuščias. Jamelis jau seniai nebėra vien vietinės reikšmės problema – dėl jo imama nerimauti jau ir Berlyne.
Bundestago vicepirmininkas, socialdemokratas Wolfgangas Thierse lankėsi Jamelyje prieš keletą mėnesių. Jis pusvalandį pasisvečiavo Lohmeyerių svetainėje ir prižadėjo paremti juos kovoje su neonaciais. Tačiau kol kas niekas nepasikeitė. Jamelis virto visiškos Vokietijos ultradešiniųjų ekstremistų savivalės simboliu.
Kai Lohmeyeriai čia atsikraustė 2004-aisiais, jie ėmė remontuoti savo namą ir bandė susipažinti su kaimynais – nors neonacio S.Krügerio duris aplenkė. Jie buvo tikri, kad Jamelyje gyvena ne vien neonaciai.
Tik po kurio laiko naujakuriai suprato, kur atsidūrė. Daugelis namų miestelyje stovi aptrupėjusiu tinku, o vieno stogas buvo visiškai įgriuvęs. Už autobuso stotelės mėtėsi alaus buteliai, mašinų padangos ir benzino kanistrai. Kai kuriuos kiemus juosė geležinės tvoros, o prie įėjimų lojo grandinėmis pririšti šunys. Niekas nesivargino netgi nuvalyti svastikos nuo miestelio ribą žyminčio ženklo.
Gatvėse vaikščiojo jaunuoliai skustomis galvomis ir kareiviškomis kelnėmis, o savaitgaliais už laukų girdėdavosi nacių rokas. Miške aidėdavo šūviai, kai neonaciai lavindavo savo taiklumą – policija vėliau grioviuose rado šovinių. Lohmeyeriams einant miestelio gatvėmis, vaikai juos pasitikdavo nacių pasveikinimu.
S.Krügeris užvaldė miestelį. Jis čia užaugo, jo tėvas buvo pagarsėjęs dešinysis radikalas, vertęs sūnų kiekvieną rytą pasitikti sniege. Jaunasis S.Krügeris mokykloje buvo atsiskyrėlis ir draugų susirado tik tada, kai prisijungė prie skustagalvių judėjimo. Anksti pateko į teisėsaugos akiratį, nes sukurstė kitus užpulti stovyklą ir kartą atsidūrė areštinėje dėl įtarimų vagyste. Vis dėlto labai ilgai Krügeriai buvo vieninteliai neonaciai miestelyje.
„O dabar, - sako Horstas Lohmeyeris, - Jamelį jie laiko tautiškai išlaisvinta zona“. Taip neonaciai vadina vietas, į kurias koją kelti bijo visi užsieniečiai ir svetimtaučiai. Ekstremistai užkariavo miestelį vos per keletą metų. Dabar jiems priklauso septyni iš dešimties namų, o visi žmonės, nepajėgę gyventi jų kaimynystėje, išvažiavo kitur. Jie laužė duris, daužė langus, pjaustė padangas, kėlė imperinės Vokietijos karo vėliavą ir švęsdavo A.Hitlerio gimtadienį.
Dešimtajame XX a. dešimtmetyje jie apkaišė vienos šeimos tvorą negyvomis vištomis ir paliko įspėjimą: „Mes jus išrūkysime.“
Miestelis ištuštėjo, o S.Krügeris ragino savo ultradešiniųjų pažiūrų draugus nusipirkti paliktus namus. Nauji gyventojai į Jamelį nedrįso kraustytis. Vieną porą, kuri norėjo čia įsikurti, neonaciai pasveikino žodžiais „varykit lauk“, o jos namas prieš įsikraustant netikėtai sudegė. Kitas naujas namo savininkas į savo valdas drįso atvykti tik lydimas policijos.
Lohmeyeriai pasiryžo neleisti neonaciams jų išvaryti iš Jamelio. Kasmet lauke už savo namo jie rengia roko festivalį. Nuo 2009-ųjų jį globoja socialdemokratas, Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos ministras pirmininkas Erwinas Selleringas. Renginio vietą policija apjuosia tvoromis ir saugo įėjimus, todėl iki šiol viskas vykdavo palyginti ramiai.
Tačiau šią vasarą neonaciai perlipo tvorą ir ėmė užgaulioti bei puldinėti koncerto dalyvius. Policija tramdė riaušininkus. Tačiau policininkai negali nuolat saugoti Lohmeyerių – artimiausia nuovada yra už 12 kilometrų.
Horstas Lohmeyeris žemėlapyje parodo kelius iki kitų miestų – Gresovo, Naujojo Degtovo, Grėvesmiuleno. Iki artimiausios policijos nuovados – penkiolika minučių kelio. Kai šią vasarą S.Krügeris šventė savo vestuves, miestelį užplūdo keli šimtai ekstremistų iš Vokietijos, Nyderlandų ir Šveicarijos.
Jamelis virto savotiška dešiniųjų piligrimystės vieta – jie keliauja iš visos Europos, kad pamatytų neonacių valdomą miestelį. S.Krügerio vestuves jie šventė iki paryčių, griaudint rokui ir fejerverkams. Lohmeyeriai visą naktį lovoje gulėjo atmerktomis akimis ir sukaustyti baimės.
Meras Uwe Wandelis prarado viltį suvaldyti neonacius. Kalbant apie Jamelį jo balse girdėti apmaudas: „Nei policija, nei valdžia, nei kas nors kitas nedrįsta įsikišti, naciai juokiasi mums į akis.“ U.Wandelis sako daugybę kartų prašęs žemės valdžios pagalbos. Kartą čia netgi apsilankė vidaus reikalų ministras ir landtago delegacija: „Jie pabuvo 20 minučių, išreiškė susirūpinimą – ir tada vėl išėjo.“
Meras skundžiasi, kad Jamelis virto vieta be įstatymų, o valdžia nesiima ryžtingų veiksmų prieš dešiniųjų ekstremistus. Pasak jo, S.Krügeris gali nebaudžiamas miestelyje versti nuolaužas ir deginti šiukšles. Gretimo Grėvesmiuleno viešosios tvarkos skyriaus vadovas sako, kad į tokią problemą turėtų atkreipti dėmesį aukštesnio lygio pareigūnai. Šie savo ruožtu tvirtina, kad už Jamelį yra atsakinga vietos valdžia.
S.Krügeris turi daug didesnių planų. Jis nusipirko dalį betono fabriko Grėvesmiulene, kur įkurdino savo NPD biurą ir griovimo darbų bendrovę. Bendrovės logotipe vaizduojama daužoma Dovydo žvaigždė, o šūkis skelbia: „Mes atliekame purviną darbą.“
Įmonės teritorija aptverta spygliuota viela ir saugoma šunų. Virš įėjimo kabo ženklas: „Geriau miręs nei vergas.“ S.Krügeris atsisako komentuoti jam pateikiamus kaltinimus. Jis tik sako: „Viskas, kas apie mane rašoma, yra netiesa. Aš neturiu jokių šansų prieš sistemą.“
Neseniai S.Krügeris pasamdė naujų darbuotojų. Meras U.Wandelis sako esantis pasibaisėjęs, kaip toli dabar siekia NPD struktūros: „Aš bijau, kad atsiras antras, trečias, ketvirtas Jamelis.“
Neonaciai prie įvažiavimo į miestelį atrideno akmenį. Prie jo pritvirtinta lentelė su užrašu: „Jamelio miestelis – laisvas, socialinis, tautinis.“ Šalia stovintis ženklas nurodo kryptį į A.Hitlerio gimtinę („Braunau prie Ino 855 km“) ir anksčiau Vokietijai priklausiusius miestus – Breslau (Vroclavas Lenkijoje) ir Kionigsbergą (dabar Kaliningradas Rusijoje). Niekas nenurideno akmens. „Mes pasidavėme dėl Jamelio“, - sako U.Wandelis.
Kovoti liko tik Lohmeyeriai.