„Prieš dvidešimt metų tapome didelės tragedijos, brutalaus ir
ciniško nusikaltimo, o kartu - didžio pasiaukojimo, tikrojo
didvyriškumo liudininkais. 1991-ųjų Sausio 13-ąją Lietuva dar
kartą patvirtino sau ir pasauliui, kad galutinai ir neatšaukiamai
pasirinko tiesą, laisvę ir orumą, kad yra pasirengusi šias
vertybes ginti iki paskutinio kraujo lašo“, - laiške rašo
I.Degutienė.
Seimo pirmininkė pabrėžia, kad tuomet kraujo lašas buvo ne tik
simbolis - jis virto realybe, kai įniršę žudymo profesionalai
puolė žudyti beginklių Lietuvos žmonių.
„Puolė, bet turėjo pripažinti savo bejėgiškumą - mūsų
šalis jau buvo pasikeitusi: tai buvo ne marionetinė imperijos
kolonija, o Valstybė. Su savo tiesa ir istorija, su tautine ir
valstybine atmintimi, su savo piliečiais, iš visų šalies miestų
ir
kaimų tomis dienomis skubėjusių į Vilnių ginti savo
laisvės“, - teigia I.Degutienė.
Parlamento vadovės įsitikinimu, tauta nenugalima, kai tautos
dvasioje ir atmintyje iškyla visų laikų jos laisvės gynėjai nuo
Pilėnų iki Žalgirio, nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios
savanorių iki pokario partizanų, kai pavienio žmogaus
gyvenimas ir tikėjimas sutampa su esančių šalia gyvenimu ir
tikėjimu.
„Galima užimti vieną ar kitą pastatą, galima gąsdinti ir
žudyti jos žmones, o nužudytus ir sužeistus dar ir šmeižti,
tačiau tai - tik laikinos apgailėtinos agresorių konvulsijos,
kurias matėme prieš dvidešimt metų“, - laiške Laisvės gynėjams
rašo Seimo pirmininkė.
1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems
daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir
televizijos pastatą žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip 1000 beginklių
žmonių. Sovietų kariai tada neišdrįso pulti Aukščiausiosios
Tarybos, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė apie atkurtą
Lietuvos nepriklausomybę.