„Be politikų valios karininkai jėgos nebūtų naudoję. Jėgos
panaudojimas be politikų žinios vadinama maištu“, - BNS sakė į
Sausio 13-osios 20-mečio renginius Vilniuje atvykęs buvęs majoras,
iš kariuomenės atleistas už „garbingo sovietų karininko vardo
diskreditavimą“.
Jo teigimu, buvęs tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas
Gorbačiovas meluoja, sakydamas, kad nieko nežinojo apie šaudymą į
beginklius žmones.
„Garbingą vardą“ M.Pustobajevas prarado 1991 metų pradžioje,
kai išreiškė savo priešišką poziciją dėl karinės jėgos
naudojimo Vilniuje.
Trečiadienį Seime bus pristatyta jo į lietuvių kalbą
išversta knyga „Agresijos kronika“.
Paklaustas, kodėl būdamas karininkas perėjo į kitą barikadų
pusę, M.Pustobajevas tvirtino nekeitęs barikadų - tiesiog likęs
ištikimas 1975 metais duotai kario priesaikai.
„Joje buvo parašyta, kad kariuomenė turi ginti savo liaudį.
Jeigu aš nukreipsiu ginklą prieš ją, mane žiauriai nubaus. Kada
Lietuvoje prasidėjo Sausio įvykiai, niekas nesakė, kad tai nėra ne
tarybinė liaudis, kurią taip pat turėjau ginti, - tvirtino buvęs
karininkas. - Kilo kolizija dėl nusikalstamo įsakymo - duotas
įsakymas buvo nukreiptas prieš liaudį. Tu privalai jį vykdyti
besąlygiškai, bet kaip paskui žiūrėti į aukas, jų artimuosius?“
Kita vertus, M.Pustobajevas pripažino, kad nedaugeliui
tuometinių jo kolegų ši kolizija kilo.
„Stipriai veikė propaganda, taip pat - kvailinimas, spaudimas
buvo neįmanomas ir šeimoje, ir darbe. Daugelis pamatė, kuo man tai
baigėsi, nutarė neiti tuo keliu“, - sakė svečias.
Po pučo Maskvoje 1991 metų vasarą dirbęs tyrimo komisijoje ir
susipažinęs su Sausio įvykius lėmusiais dokumentas M.Pustobajevas
teigė, kad sovietų kariams pulti Aukščiausiosios Tarybos rūmų
greičiausiai nebeužteko jėgų.
„Viskas turėjo vykti etapais, kaip Leninas nurodė - bankas,
paštas, telegrafas. Tai yra Spaudos rūmai, TV bokštas, televizija
ir tik tuomet valdžios įstaigos. Bet ten operacija pirmomis dienomis
prasidėjo ne taip sėkmingai, kaip planuota“, - sakė M.Pustobajevas.
Anot jo, Televizijos bokštą bei Radiją ir televiziją pavyko
užimti, nes ten buvo mažiau žmonių nei prie parlamento rūmų. Be
to, dalis kareivių privalėjo likti saugoti jau užimtų pastatų.
„Tos trys kolonos įstrigo kituose objektuose. Pritrūko jėgų,
nutekėjo informacija, generolai ėmė slapstytis. (...) Jie
nesugebėjo sukontroliuoti padėties, nors užėmė Televizijos
bokštą, Lietuvos radiją ir televiziją, transliuoti pradėjo
Kaunas“, - pasakojo pašnekovas.
Jo manymu, nuo šturmo atbaidė ir prie Aukščiausiosios Tarybos
budėjusių žmonių susitelkimas, ryžtas.
Pskove tarnavęs M.Pustobajevas Lietuvą pirmą kartą aplankė
1991 metų pavasarį. Po Vilniaus įvykių tuometinis majoras karinei
vadovybei grąžino per tarnybos metus gautus apdovanojimus ir
pareikalavo, kad maršalas Dmitrijus Jazovas atsistatydintų, kad į
Konstituciją būtų įrašytas straipsnis, draudžiantis naudoti
armiją prieš civilius gyventojus.
Į savo knygą „Agresijos kronika“ autorius surinko dokumentus,
susijusius su Lietuvos kova už laisvę. Joje yra ir 1939, 1940, ir
1990-1991 metų dokumentai.
M.Pustobajevas teigia rašęs ne Lietuvos istoriją, o norėjęs
parodyti, kaip į Lietuvą atėjo ir kaip iš jos išėjo svetima
jėga.
Dabar Rusijoje M.Pustobajevas yra visuomeninio judėjimo „Prieš
korupciją“ dalyvis, žmogaus teisių gynėjas.
1991 metų sausį sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą
Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies
nepriklausomybę nuo SSRS.
Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant
Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą,
žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos
radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių
žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo
Seimo pastato.