***
Dar visai neseniai į tokios svarbios datos minėjimą Lietuvoje būtų važiavęs Lenkijos prezidentas. Net į ne tokias svarbias iškilmes Vilniuje vykdavo visi Bronislawo Komorowskio pirmtakai. Dabar, panašu, kad nepaprastai svarbiame įvykyje Lietuvos sostinėje dalyvaus tik Seimo vicemaršalka.
Žiūrėkite reportažą.
Visa tai primena Lietuvos nubaudimą už lenkų tautinės mažumos traktavimą. Tai kaip simbolinis atsisveikinimas ne tik su strategine partneryste, kuri iki galo taip ir neišsirutuliojo, bet ir apskritai su gerais santykiais tarp kaimynų.
Nėra ko slėpti, lietuviai nusipelnė, kad jiems būtų pasakyta tiesiai: „Nežaisime jau žaidimo, kurį mums siūlote jau keliolika metų. Nežiūrėsime pro pirštus į tai, kaip grąžinama lenkams žemė Vilniuje ir apylinkėse, į kalades, metamas po kojomis lenkų švietimui, į kovą su lenkiškais užrašais. Jau neklausysime pažadų dėl lenkiškų pavardžių rašymo, nepriimsime su viltimi jūsų užtikrinimų, kad atitinkamas įstatymas bus parengtas po mėnesio ar dvejų.“
Buvo galima ir reikėjo tai toleruoti, kol Lietuvos likimas buvo neaiškus. Bet ši šalis jau 7 metus yra NATO ir ES, ji yra saugi, kaip niekad istorijoje iki šiol. Dar neseniai daugelis besąlygiškos draugystės su Lietuva šalininkų turėjo lyg lukštus ant akių. Ir aš juos turėjau. Tačiau jie triukšmingai nukrito. Dabar jau ir Lenkijos valdžia nežiūri į Lietuvą pro pirštus. Ir teisingai. Partnerystė, taip pat ir diplomatijoje reikalauja pasitikėjimo. O kaip pasitikėti ir bendradarbiauti su šalimi, pavyzdžiui, Rytų politikoje, kuria jau keliolika metų negalima pasitikėti dėl kelių raidžių rašymo?
Lietuva nusipelnė, kad tai jai būtų pasakyta tiesiai, tačiau nesu tikras, kad būtent tokia Sausio 13-osios dvidešimtųjų metinių proga. Nėra svarbesnės datos dabartinei Lietuvai. Ji žymi tikrąją, krauju atpirktą sovietų valdymo pabaigą – po tankų vikšrais Vilniuje žuvo keliolika žmonių. Tai kankinystės, bet kartu ir vilties diena.
Todėl gerai būtų, jeigu kuris nors iš aukštų pareigūnų pakeistų planus ir Sausio 13-ąją nuskristų į Vilnių. Lietuviai jau gavo žinią, kaip Varšuva vertina jų požiūri į lenkų mažumą. Dabar jie gautų įrodymą, kad dėl komunizmo žlugimo ir išsivadavimo iš sovietų valdžios tarp mūsų nėra skirtumų.
Lenkijos vadovų atsisakymą vykti į Vilnių sukritikavo ir kitas Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“.
„Tai, kad nei
prezidentas, nei premjeras nevažiuoja sausio 13-ąją į Vilnių, į
Laisvės gynėjų dienos minėjimą, yra klaida ir iš Lenkijos, ir
europinės perspektyvos žiūrint“, - rašo ir Jacekas Pawlickis iš
didžiausio Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“.
„Santykiai su Vilniumi
ir taip įtempti, tarp kitko ir dėl ginčo dėl lenkų mažumos
vardų bei pavardžių rašymo. Daug tame yra Lietuvos valdžios
kaltės, kuri jau keliolika metų šiuo klausimu apgaudinėja
įvairias Lenkijos vyriausybes. Tačiau Lenkijos vadovų
nedalyvavimas minėjime bus priimtas kaip įžeidimas. Be to, kaip
dar vienas įrodymas, kad didžioji Lenkija nutarė nubausti mažąją
Lietuvą už tai, kad ši nesutvarkė poros klausimų taip, kaip
tikėjosi Lenkija.
Rezultatas bus toks, kad
tarp Varšuvos ir Vilniaus bus dar šalčiau. Ar to reikia?
Šiais metais sukanka 20
metų, kai buvo ginamas nuo sovietų šturmo Lietuvos televizijos
bokštas. Lietuvių sąmonėje tas įvykis svarbus jų tautiniam
tapatumui įtvirtinti. Lenkijos valdžiai ir mums visiems turėtų
rūpėti, kad lietuvių tautinis tapatumas kuo greičiau sustiprėtų,
nes lenkiškumas nebus tada traktuojamas Lietuvoje kaip grėsmė.
Nešvęsdami kartu su lietuviais jų šventės tik duodame jiems dar
viena akstiną būti įtariems mūsų atžvilgiu.
Nedalyvavimas Sausio
13-osios iškilmėse meta šešėlį ant taip kruopščiai kuriamos
Lenkijos, kaip regioninės galingos valstybės pozicijos ir rimto
žaidėjo Europos Sąjungoje. Valstybės galios Europoje nėra
matuojamos vien ekonomine galia, kariuomenės ar balsų ES
ministrų taryboje skaičiumi.
Tiek pat svarbūs yra
santykiai su kaimynais, kurie padidina gebėjimą kurti koalicijas.
Donaldo Tusko vadovavimo metais Lenkija sugebėjo pasiekti šioje
srityje gerų rezultatų. Gaila būtų iššvaistyti juos dėl rodomo
nepasitenkinimo Lietuva.
Kai kalbėjau su mūsų
buvusiu ambasadoriumi Berlyne ir Vašingtone Januszu Reiteriu, šis
sakė man, kad Varšuva turi elgtis Vilniaus atžvilgiu, kaip įvairių
įtampų laikotarpiuose elgėsi Berlynas Varšuvos atžvilgiu. Kai
vokiečiams kažkas nesisekė santykiuose su Varšuva, jie nepyko ant
Varšuvos, bet susimąstydavo, ką padarė ne taip ir koregavo savo
politiką. Dėl to daugelį ginčytinų klausimų pavyko išspręsti,
o santykiai su vokiečiais yra geresni nei bet kada anksčiau.
Tokia strategija
reikalauja kantrybės, ištvermės ir nuolankumo. Vertinant į tai,
ką apie Lietuvą gali išgirsti Lenkijos užsienio reikalų
ministerijoje, tokios kantrybės Varšuvai aiškiai pritrūko.
Ištvermė kažkur ištirpo vyriausybės pasitenkinime savimi dėl
užsienio politikos. Nuolankumas nėra, kaip tikriausiai mano
daugelis Vyriausybėje ir Prezidento rūmuose, silpnumo, o yra jėgos
išraiška.
Norint suprasti
lietuvius, įsivaizduokime, ką jaustume, jei Vokietijos kanclerė
atsisakytų atvažiuoti į Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimą
dėl kokio nors ginčo dėl vokiškų lentų Opolės vaivadijoje?
Pabaigti neprotingą
psichologinį karą su Vilniumi nėra vėlu. Investicija į santykių
su Lietuva pagerinimą atsipirks su kaupu, kai vadovaujant Lenkijai
ES prasidės batalijos dėl bendro biudžeto 2014-2019 metams. Lenkija
neturėtų pradėti savo pirmininkavimo ES susipykusi su savo kaimynu
ir partneriu Europos Sąjungoje ir NATO.