„Visą dieną buvau prie bokšto. Iš pradžių atrodė - žmonių neužteks nei pora eilių apkabinti bokštą, bet kai paskelbė, kad mūsų pusėn važiuoja tankai, susikabinom rankom keturiom eilėm. Išgirdę pavojaus signalą, iš visų pusių bėgo žmonės, užsidegė aplinkui šviesos, kitos ėmė mirksėti, lyg su blykstėm duotų ženklą. Sukaukė sirena.
Aš, buvęs priekyje, atsidūriau ketvirtoj eilėj. Mes nematėm, kaip jie privažiavo, nes ten, apačioje - griovos. Tik girdėjom, kaip jie šaudė, pasigirdo pabūklų trenksmas, mums patarė išsižioti. Paskui paleido kažkokius dūmus. Daug kas pamanė - ašarinės dujos, kai kas puolė šlapinti šalikus ir dengti veidus. Išgirdau šaudant iš automatų. Serijom. „Ašarines leidžia“, - kažkas sušuko. Paūžė, paūžė, čia dar per radiją girdim, esą Landsbergis su Gorbačiovu susiskambinęs.
Nusibodo lyg ir laukt - įtampa didžiulė - kada gi pagaliau važiuos, o galgi atsitrauks. Tankai pastovėjo, pasisuko prieš laikrodžio rodyklę ir pradėjo artėti nuo Arklio pusės. Važiuoja aplink bokštą, o tarp mūsų ir šarvuočių bėgo kareiviai. Mes, kad drąsiau būtų, dainuojam, šaukiam „Lietuva!“, „Laisvė!“, „Fašistai!“
Pradėjo pyškinti iš pabūklų. Iššauna - po sekundės kitos pažyra langų stiklai. Atsitraukėm, kad sprando nesupjaustytų. Jaučiu, kad iš kairės tankas. Atsisuku - į minią įsirėžęs. Žmonės skirstosi, bet toli nebėga.
Vienas vyriškis užmetė kepurę ant tanko žiūrėjimo angos, kitas atsistojęs priekyje - nepraleidžia. Aš prie jų. Įsirėmiau į tanką, bet jis sau važiuoja, negreit, kaip pėsčias žmogus. Supratau, nesulaikysiu, reikia sprukti į šalį. Ar iš baimės kojos susipainiojo, ar suklupau, bet patekau po vikšru. Ne aš vienas. Keturiese. Dešinę koją tik pamaigė, raumenis sutrynė. Kairę sutraiškė.
Pojūtis kaip sapne - nori bėgti ir negali. Aš ant rankų pasirėmiau, nes po manim - moteris, visi kaukiam kiek išgalim. Tankas užvažiavo ant mūsų ir sustojo. Žmonės apipuolė, šaukia, rodo, kad pajudėtų. Paskui atgal nuvažiavo. Ropom šliaužiau kuo toliau. Žmonės pagriebė ir nunešė į savo mašiną, nes „greitosios“ jau buvo pilnos.“