Daugelis prisimena, kad parlamentą supusios barikados buvo išpaišytos, ant betoninių blokų ir spygliuotų vielų kabėjo vaikų piešiniai. Tačiau nedaug kas žino, kad šią akciją rengė tapytojas Linas Katinas.
69 metų dailininkas „Lietuvos rytui” papasakojo apie dvidešimties metų senumo įvykius.
– Kaip kilo sumanymas piešti ant barikadų?
– Neseniai bandžiau išsiaiškinti, kam priklauso ši idėja ir kas man leido paišyti. Niekas neprisipažįsta.
Per draugus bandžiau klausti net Vytauto Landsbergio, bet ir jis sako nieko apie tai nežinojęs.
Vienintelis dokumentas – ranka rašytas leidimas. Jį turėdamas įeidavau į parlamentą pro tarnybinį įėjimą ir susidėdavau dažų dėžes.
Galbūt aš pats visa tai ir sugalvojau. Dabar prisimenu tik tiek, kad nusprendėme tuos blokus išpiešti, nes buvo grėsmė, jog provokatoriai gali prirašyti ant jų bjaurių šūkių.
– Kodėl pasirinkote dažus, o ne šautuvą? Juk tarp savanorių parlamento gynėjų buvo nemažai jūsų kolegų dailininkų. Kad ir skulptoriai Mindaugas Navakas ar Kunotas Vildžiūnas.
– Kai paklausėte, prisiminiau, kad šautuvą kaip tik tuo metu man siūlyta įsigyti. Paskambino pažįstamas dailininkas. Sako: „Duok tris tūkstančius ir po kelių valandų gausi automatą su šoviniais.”
Žinojau, kad M.Navakas turi šautuvą. Ir jis, ir kiti mano draugai savanoriai sėdėjo parlamente su šautuvais, gamino „Molotovo kokteilius”. Ir mano žmona ten budėjo medikų brigadoje kaip psichiatrė.
Taigi susitariau, kad iš ryto atneštų automatą. Tačiau naktį atsibudau ir suvokiau, jog tai gali būti ir provokacija. Mat šautuvą turėjo gauti per baldų parduotuvės krovikus. Puikiai žinojau, kad ten dirbdavo alkoholikai, narkomanai.
Pasvarsčiau ir atsisakiau.
– Vienas nebūtumėte išpaišęs tokių plotų. Kas dirbo su jumis?
– Pasikviečiau savo diplomantus tapytojus, dabar jau žinomus dailininkus – Sigitą Staniūną, Rasą Siaurusaitytę, Sigitą Lukauską, Rimvydą Markeliūną. Visi iš to paties kurso.
Sėdėjome prieš betono blokus. Šalta. Aplink žmonės vaikšto, vėliavas kaip šautuvus ant pečių nešioja. Ką paišyti? Galva tuščia.
Aš studentams rodžiau Lietuvos tekstilės albumų serijos tomą „Audiniai”. Gal ką nors tokio? Jiems tai pasirodė keista.
Nusprendėme, kad kiekvienas paišys tai, ką nori. Aš – ornamentą iš tos knygos. S.Lukauskas – laisvę ryjantį krokodilą. Žodžiu, kas ką.
– Iš kur gavote dažų? Gal ir praeiviai siūlydavosi padėti?
– Dažų gavau iš Dailės akademijos Tekstilės katedros. Kibirais. Jų reikėjo daug, nes siena – keli šimtai kvadratinių metrų, vien aukštis – penki metrai. Vietoj teptukų – šepečiai.
Vieną dieną priėjo kažkoks ukrainietis ir paklausė, ar gali ir jis piešti. Ukrainietis nupiešė penkių metrų aukščio madoną. Aš tik džiaugiausi, kad dar šiek tiek vietos uždažys.
Vėliau man šovė į galvą mintis paprašyti, kad vaikai iš visos Lietuvos siųstų mums piešinius.
– Kokiu adresu vaikai siuntė jums piešinius?
– Siuntė į parlamentą. Ateidavo iš ten žmogus ir klausdavo: „Kur Katinas? Šekit paketą.”
Turėjau klijų, šepetį ir klijavau ant blokų, spygliuotų vielų. Klaikiai atrodė – spygliai ir vaikiškos saulutės.
Piešiniai buvo iš tiesų geri. Manau, kad jie labiausiai ir padėjo išvengti provokacijų. Jokių bjaurių užrašų per tą laiką neatsirado.
Gaila, kad turiu vos kelias nuotraukas. Ne tie dalykai tada rūpėjo.