“Darbe žiūrėjome televizorių, matėme, kas ten vyksta, kaip užgrobia televiziją. Tada, negaliu pasakyti, kurią valandą, bet jau buvo naktis, buvo labai tylu, todėl mes išgirdome (nors šaudė S.Konarskio gatvėje) automatų šūvius. Nubėgome į didžiulį ligoninės balkoną, o netrukus po to pradėjo lėkti greitosios ir visos suko į mūsų Priėmimo skyrių. Mes nulėkėme ten, ir prasidėjo”, - prisimena V.Kudzienė.
Toje pačioje ligoninėje, dabar pervadintoje į Santariškių universitetinės ligoninės Centro filialą, Reanimacijos skyriui vadovavusiai Alinai Kubilienei tas vakaras turėjo būti laisvas. Apie penktą valandą baigusi darbus ji grįžo namo į Tuskulėnų gatvę, Žirmūnų rajoną. “Tik spėjau pavakarieniauti, pajutome neramumus mieste, girdėjosi sunkios technikos važinėjimas. Aš paskambinau į skyrių ir sužinojau, kad reikia man tuoj pat atvykti, nes reikia ruošti vietas, gali būti nukentėjusių žmonių. Atsiuntė man mašiną ir aš greitai nuvažiavau į darbą”, - pasakoja gydytoja.
Pirmoji karinės technikos kolona iš Šiaurės miestelio Žirmūnų gatve, taigi visai netoli A.Kubilienės namų, miesto centro link pajudėjo apie dešimtą valandą. Po poros valandų, vidurnaktį, tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš karinio miestelio patraukė į Karoliniškes. Viename iš sunkvežimių sėdėjo ir KGB specialios paskirties grupė „Alfa“.
Dar po pusantros valandos Televizijos bokšto link važiuojantys tankai ties tuomete “Kometos” parduotuve pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais. Netrukus jie ėmė supti Televizijos bokštą, prieš tankus einantys desantininkai koviniais šoviniais šaudė į žemę, o vėliau - į bokštą apjuosusius žmones.
Panašiu metu šarvuočiai ir tankai taip pat apsupo Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, vėl pasipylė automatų šūviai.
Tada, kaip sakė gydytoja V.Kudzienė, “ir prasidėjo”.
Į ligoninę ėjo pėsčiomis
Kareiviai į susirinkusiuosius šaudė, stumdė, daužė automatų buožėmis, traiškė po tankų vikšrais. Kritusius negyvus ir sužeistus žmones trukdė išvežti, bet greitosios pagalbos automobiliai vienas po kito ėmė skuosti į Raudonojo kryžiaus universitetinę ligoninę, taip pat tuometinę Pirmąją tarybinę ligoninę ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės skyrių. Vežė žmones su šautinėmis žaizdomis, traumomis, akių nudegimais, įtrūkusiais ausų būgneliais, nukentėjusius per ašarinių dujų atakas.
“Kai aš atvažiavau, Priėmimo skyrius jau buvo pasirengę priimti ligonius. Suvažiavo labai daug žmonių – ir gydytojai, ir medicinos seserys, ir kitų tarnybų darbuotojai, vaistininkai, visi buvo pasiruošę. Galima sakyti, kad beveik visi atvyko savanoriškai, tik galbūt vienas kitas negirdėjo, nežinojo, todėl reikėjo pakviesti”, - tikina A.Kubilienė.
Ne visų, kaip A.Kubilienę, atvažiavo iš namų paimti automobiliai. Dabartinė Seimo pirmininkė medikė Irena Degutienė tuomet taip pat dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Šeškinėje gyvenusi moteris pro langą pamatė važiuojančius tankus, todėl paliko namuose 12 metų sūnų bei 6 metų dukrą ir pėsčiomis išėjo į ligoninę. Spaudoje aprašytas atvejis, kad viena vyresnio amžiaus sanitarė sutinusiomis kojomis į ligoninę atkorė iš Vilniaus rajone esančio kaimo.
“Kai atėjome į Priėmimo skyrių – lavonai. Kaip nesuprasi, kas vyksta? Aišku, šaudo. Nuogai šaudo, ne tušti šoviniai, kaip sakė, nieko panašaus”, - jaudulį tramdė V.Kudzienė. Ji sako iš karto išvydusi du nukautus lietuvius ir vieną rusų karininką.
L.Asanavičiūtės mirtis – skaudžiausias išgyvenimas
“Iš Priėmimo skyriaus mane iš karto pakvietė į Reanimacijos skyrių, kur be vardo ir pavardės gulėjo jauna mergina, - pamena gydytoja V.Kudzienė. - Kai ją apžiūrėjau… galbūt tik šiandien galiu normaliai kalbėti… visas kūnas pagaugais nuėjo, nes supratau, kad situacija yra beviltiška ir aš tikrai nesusitvarkysiu. Ji buvo sąmoninga, prislopinta, nuskausminta, dejavo ir kvietėsi “mamyte, mamyte”. Kažką reikėjo daryti, nors atrodė, kad ne kažin kuo galėsime padėti. Tik kai iš reanimacijos nusivežėme į operacinę, surašiau jos ligos istoriją ir sužinojau, kad tai yra Loreta Asanavičiūtė, kuri vėliau tapo kraupia Lietuvos istorija, šita mergaitė… Spėjau užsirašyti jos telefoną, adresą ir bandžiau skambinti jos mamai, bet ji jau buvo išėjusi ieškoti savo vaiko ir už poros valandų atsirado Raudonajame kryžiuje. Bet Loreta jau daugiau nekalbėjo. Daktarė A.Kubilienė stovėjo prie jos iki pat pabaigos.”
“Baisi naktis buvo. Visų pirma, mūsų skyriuje mirė Loreta Asanavičiūtė. Aš niekada nepamiršiu, kaip ją atvežė į Priėmimo skyrių. Ji dar buvo gyva, sąmoninga, bet labai nukraujavusi. Kai iš operacinės ją atvežė pas mus, ji praktiškai buvo agonijoje. Padėti mes niekuo negalėjome, nes ji nukraujavo”, - kalbėjo A.Kubilienė.
Tragiška lemtis tą naktį pynėsi su stebuklais. Reanimacijos skyriaus vadovė prisiminė kitą atvežtą sužeistąjį, kurio būklė atrodė tokia pat sunki, bet jį pavyko ištraukti iš mirties nagų.
“Kai atvežė Kęstutį Brėdelį, atrodė, kad jis tikrai negyvens. Jis buvo patyręs baisią kontūziją, ar tuščiais šoviniais į krūtinę, į veidą šauta ar kas, juodas kaip negras, visas nudegęs, baisus, kvėpavimas sutrikęs, pulsas beveik neužčiuopiamas, spaudimo nėra. Jį tuoj pat prijungėme prie dirbtinio kvėpavimo aparato, bet kraujo įsotinimas dujomis buvo blogas, nes plaučių kaip tokių nebuvo, tik maži gabaliukai normalaus plaučių audinio, per kurį dar galėjo vykti oksigenacija”, - medicininiais terminais ligonio būseną apibūdina gydytoja.
Pasak jos, sunkiai sužeistą vyrą pavyko pastatyti ant kojų tik labai didelių pastangų dėka. K.Brėdelis nuolat prisimena, kam turi būti dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Kol A.Kubilienė dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje – apie keturiolika metų – kiekvieną Sausio 13-ąją ji sulaukdavo svečio su gėlių puokšte.
Rusų karininko lavoną slėpė Gimdymo skyriuje
Į ligoninę atvežto vienintelio žuvusio SSRS desantininko Viktoro Šackicho lavonas sukėlė daug triukšmo. Naktį prisistatė KGB pareigūnai, kurie pareikalavo jiems perduoti kūną.
„Buvo labai svarbu identifikuoti, kad šūvis į nugarą krūtinės srityje buvo pačių omonininkų“, - sakė tuomet Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas ėjęs Juozas Raistenskis. Būtent jo atvykę saugumiečiai pirmiausia ir ieškojo.
“Atvažiavo klasikiniai saugumiečiai su juodais paltais, pasistatė tamsoj mašiną ir atėjo ieškoti to savo kario. Šalia manęs stovi vyr.gydytojas J.Raistenskis, o saugumiečiai klausia: “Gdie vaš glavvrač?” (“Kur jūsų vyr.gydytojas?” – rus.) Stovi J.Raistenskis lūpas suspaudęs, sakom: “Neznajem” (“Nežinom” – rus.). O tą karį paslėpė, kad po to patys padarytų ekspertizę. Pasirodo, teisingai padarė, nes jis buvo nušautas į nugarą savų. Daktarė N.Raguckienė juos gerai aprėkė jų suprantama kalba, o jie stovi rankas į kišenes susikišę, pasistatę apykakles, tipiški egzemplioriai. Man net baisu pasidarė, aš galvojau, kad jie gali jai kažką padaryti”, - dabar V.Kudzienė jau gali išspausti šypsnį.
“Tai sukėlė baisią neapykantą, žiaurią. Į tuos atvykusius žmones norėjosi paleisti batą ar dar kažką”, - prisipažįsta ginekologė.
Panašiai saugumiečių vizitą atpasakoja A.Kubilienė: “Atvažiavo pasiimti lavoną, nes norėjo įrodyti, kad kažkas iš minios į jį šovė, o iš tikrųjų jis buvo šautas į nugarą. Baisu buvo. Atvyko trys tokie individai, rankos kišenėse, vaikšto tokiomis žvėriškomis akimis, man atrodė, kad jie ką nors išsitrauks ir mus visus sušaudys.”
I.Degutienė taip pat pamena, kiek emocijų liejosi, kai atvyko nelaukti svečiai. „Dabar akyse stovi seselė Ada, kuri tiesiog pradėjo tuos omonininkus stumti ir rėkti: „Ko jūs iš mūsų norite“. Jie įtūžusiais veidais rėkia: „Atiduokite mūsų lavoną“. Mes sakome: „Mes nieko nematėme, nieko nežinome.“ Buvo ir pakeltas tonas, ir susistumdymas”, - sakė I.Degutienė.
Desantininko V.Šackicho kūnas buvo paslėptas Gimdymo skyriuje. Atlikta ekspertizė įrodė, kad jis krito nuo iš nugaros atlėkusios kulkos.
Vaišinosi ištirpusiomis braškėmis
Po pirmojo sužeistųjų antplūdžio gydytojai buvo perspėti laukti antros atakos ir antros sužeistųjų bangos. Jos nebuvo, bet medikai su nerimu būdravo iki pat ryto. Išaušusi diena nieko gero nežadėjo. “Įsijungė kažkoks Gelbėjimo komitetas ir rusų kalba per ruporus aiškino, ką mums reikia daryti. Tą rytą mes jautėmės okupuoti iš naujo”, - tvirtina V.Kudzienė.
Sausio 13-ąją gydytoja namo grįžo tik prieš pietus ir iš karto krito į lovą. Trisdešimt metų Raudonojo kryžiaus ligoninėje išdirbusiai medikei tai turbūt buvo sunkiausias “budėjimas”.
“Dieną buvo pliusinė temperatūra, naktį pradėjo šalti, o mes lakstėme į Priėmimo skyrių, operacinę, lauką. Pašalo, todėl susirgo gal pusė mūsų darbuotojų. Aš siaubingai susirgau, temperatūra pakilo iki keturiasdešimt laipsnių, savaitę laiko gulėjau kaip lapas ir laidotuves žiūrėjau tik per televizorių. Apskritai atsigauti buvo labai sunku. Tik dabar galiu apie tai šnekėti, ir tai sunkiai…”, - patyrusi gydytoja prityla.
Reanimacijos skyriaus vedėja A.Kubilienė namų slenksčio neperžengė keletą dienų. Visą savaitę ji su dar dviem kolegėmis nakvojo ligoninėje, nedidelėje palatoje su trimis lovomis.
“Galėjo dar kažkas įvykti, kažką atvežti. Reikėjo budėti, taip sąžinė reikalavo. Dienos metu išeidavome pavaikštinėti prie Seimo, vakare vėl ateidavome į ligoninę. Jautėme labai didelį patriotizmą ir pasiaukojimą. Kai grįžau namo, buvo išsijungęs šaldytuvas. Turėjau prisišaldžiusi visą indą braškių, kurios ištirpo. Todėl visas nunešiau į skyrių ir kartu valgėme tas braškes”, - prisimena A.Kubilienė, šioje ligoninėje dirbusi iki 2005 metų.
Sausio 13-osios naktis jai iki šiol kelia dviprasmiškus jausmus: “Iš vienos pusės, tai buvo baisu. Bet iš kitos pusės, tai buvo gražu, nes Lietuva buvo tokia susivienijusi ir pasiaukojusi. Atrodė, niekas kita neaktualu. Žmonės buvo nuostabūs”.