1991-ųjų sausio 13 Lietuvos žmonės pasakė ryžtingą „ne“ okupantams, sako Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis iškilmingame sukakties minėjime „Mūšis už Tautų laisvę“.
Kova už laisvę, pasak jo, dar nesibaigė.
„Supraskime, kad blogis neišnyko nei anoks, nei kitoks, jis ir toliau eina užkariauti žemių tankais ir bankais, informacijos nuodais, godumo ir parsidavimo epidemijomis. Jis eina užkariauti sąmonės, pavergti protą, nes po to – viskas jau niekai. Todėl brėžiamos neva naujų frontų linijos, bet mums tai išmėginimai vis tuo pačiu klausimu: ar šiuokart nebus tėvynė išduota?“
Sausio 13-ąją Tėvynės ginti į Aukščiausiąją Tarybą buvo sukviesti ir tautos atstovai. „Nė minties nebuvo, kad atstovai gali neatsiliepti, išsilakstyti po kaimus ar lįsti „Draugystės“ viešbuty po lova“,- prisimena profesorius.
Lietuvą tą dieną palaikė ir pasaulis: „Jonas Paulius Antrasis Šventojo Petro aikštėje Romoje pertraukė pamaldas pamatęs žmonių jūroje lietuvius – turbūt mūsų trispalves – ir kreipėsi į juos tardamas: kenčiu ir meldžiuosi kartu su Jumis, už Jūsų tėvynę. Iš Rusijos, iš Lenkijos, kitų komunizmo iškankintų šalių vyko parlamentarai į Vilnių“.
Pasak V.Landsbergio, Lietuvos kova lėmė visos Europos ateitį. „Lietuvai tada kapituliavus ir žlugus, Europos žemėlapis šiandien atrodytų kitaip“.
„Europa ligi šiol nėra suvokusi, kokį smūgį Berlyno siena gavo iš Rytų, kai Baltijos šalių atstovų ir rusų demokratų pastangomis tų metų vasarą ir pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas svarstė, pasmerkė ir denonsavo Molotovo ir Ribbentropo pasirašytą Stalino-Hitlerio paktą pradėti karą... Jei po metų Sausio 13-ąją būtume palūžę, žemėlapiuose tebeplytėtų tas raudonumas, padalytai Europai gal džiaugiantis ir švenčiant kaip užpernai ir pernai, kad štai už dėmės ribų susivienijo Vokietija, kad Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys – nebe komunistinės, jos net Europos Sąjungoje“.
Lietuvos Nepriklausomybė įkvėpė drąsos ir kitoms SSRS šalims padėti tašką bolševizmo ir netgi daug senesnio Rusijos kolonializmo istorijoje, teigia V.Landsbergis. „Pokolonijiniai laikotarpiai visuomet sudėtingi, tad ir šis dar atneš kančių ne vien Gruzijai“, perspėja profesorius, apgailestaudamas, kad dar ne visa Rytų Europa priėmė demokratijos vertybes.
„Nors didžiausioji Rytų Europos valstybė oficialiai dar atmeta demokratiją – „tai ne mums!“ – nors prezidentus ten renka tik vienas arba du rinkėjai, ši padėtis nesitęs amžinai. Mes galim! – pasakys tautos. O nepamirštą antistagnacinį, tai yra, pažangos impulsą paskutinei besijungiančio kontinento pastangai bus davę Sausio 13-osios Lietuva ir Rusijos demokratai“.