Ketvirtadienį Seime G.Prialgauskienė kėlė klausimą, ar ne pats laikas prisiminti prieš 20
metų apėmusius jausmus. Lrytas.lt pateikia moters kalbą.
***
Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, laisvės gynėjai, žuvusiųjų prie Televizijos bokšto, prie Parlamento, pasienyje bei Medininkuose, artimieji, svečiai, ponios ir ponai.
Šiandien yra šventė, žuvusiųjų artimiesiems tragiškos pergalės ir skausmo ašaromis pažymėta, tačiau visai Lietuvai tikrai šventė, net ir man, žuvusio prieš 20 metų Tito Masiulio sesei, tai šventinė, šventa diena, nes be šios dienos nebūčiau čia, negalėčiau kalbėti prieš jus, nes tiesos tiesiog nebūtų galima sakyti Lietuvoje, gal net ir nebūtų Lietuvos.
Tada 1991 m. sausio 12-ąją iš Kauno į Vilnių išvažiavome devyniese, budėjome prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Aš, būdama dvylikametė mergaitė, jaučiausi lygiavertė pilietė su tūkstančiais čia suvažiavusių Lietuvos žmonių. Visi kartu dainavome, visi kartu meldėmės, visi kartu skandavome L i e t u v a. Tik iš tų tūkstančių, ne visiems teko grįžti namo.
Tai Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapisnskas, Algimantas Petras Kovaliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius. Jie žuvo už Lietuvos laisvę. Dar beveik tūkstantis sužeistų.
Klausimas, kodėl jie, kodėl mes, Lietuvos žmonės buvome čia, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie Televizijos bokšto ir prie kitų būtinų saugoti objektų visoje Lietuvoje.
Todėl, kad negalėjome būti kitur, todėl kad tėvai, seneliai ir visos buvusios kartos gyveno dėl šios dienos. Dėl lūžio, po kurio turėjo prasidėti tikras laisvas kvėpavimas, laisvoje Lietuvoje. Juk laisvės troškimas, nuo amžių amžių įaugęs į mūsų sielas. Taip, buvo periodas, kai turėjome mokytis svetimos tautos istoriją kaip savą. Mūsų tikroji Lietuvos istorija ėjo iš lūpų į lūpas, ją perdavė seneliai tėvams, o tėvai vaikams. Deja, ne visi, dalis bijojo ir nutraukė tą tiesos grandinę.
Mano broliui Titui, sesėms Rimai, Vilijai ir man teko laimė gimti tokioje šeimoje, kurioje senelis nebijojo net ir sovietmečiu namie turėti nepaslėptą lietuvišką Vytį. Tėtis išmokė Lietuvos himną, ir pasakojo apie Smetonos laikus.
Ši tiesa kėlė eiti ir ginti tai, kas svarbiausia visai tautai. Laisvės ir nepriklausomybės. Prasidėjus sąjūdžiui, įsitikinome, kad tokių šeimų kaip mūsų, Lietuvos yra labai daug, jos turi bendrą siekį ir yra vieningos, todėl buvo pasiekta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, todėl visi suvažiavo ginti jaunos valstybės 1991 m. sausį.
Tada, prieš 20 metų visus į priekį vedė idealizmas, siekis, kad būtų geriau visai tautai. Perkratykime savo sąžines ir pagalvokime, ar tik ne pats laikas būtų prisiminti, atnaujinti tuos jausmus, kurie tvyrojo atgimimo laiku, ar šiandieną sugebėtume, palikę savo materialų turtą, visuomeninę padėtį, pareigybes, eiti ir ginti savo ir valstybės laisves? Ar sugebėtume vėl tapti gyvąja dainuojančia barikada?
Ir pabaigai. Noriu prabilti žodžiais, kažkada ištartais mūsų tautos šauklių Bernardo Brazdžionio ir Vytauto Kernagio:
„Iš sutemų, iš prieblandų išeikit
Uždekit naują ugnį širdyse
Vergams palikit vargo naktį klaikią! –
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.“ Ačiū.