S.S. Montefiore’es, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečio, knygos išverstos į daugiau nei 35 kalbas. „Stalino jaunystė“ laimėjo “LA Times Book Prize in Biography” (JAV), “Costa Biography Prize” (Jungtinė Karalystė), “Kreisky Prize for Political Literature” (Austrija) ir “Le Grand Prix de la Biographie Politique” (Prancūzija). Jos tęsinys – „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ 2004-aisiais pelnė “British Book Awards” Metų istorinės knygos titulą.
Pateikiame interviu su britų istoriku S.S.Montefiore.
- Išslaptinti archyviniai dokumentai parodo tikrąjį Staliną, kuris smarkiai skiriasi nuo to, kokį mes jį vaizdavomės ištisus dešimtmečius.
- Stalinas buvo viena iš paslaptingiausių XX amžiaus figūrų. Apie jį sklandė daugybė legendų ir gandų. Tačiau juos buvo sunku patikrinti, nes stigo dokumentų, bylojančių apie jo asmeninį gyvenimą, karjerą, darbo metodus. Gavę priėjimą prie šių archyvų, galime atkurti tikrą raudonojo tirono portretą ir atskleisti daugybę jo valdymo, vieno iš kruviniausių pasaulio istorijoje, paslapčių.
- Pirmasis netikėtas atradimas: Stalinas buvo išsilavinęs žmogus.
- Mitą apie biurokratą, provincialą ir storžievį Staliną sukūrė Trockis. Istorikai kartojo šiuos niekus taip pat dėl informacijos trūkumo. Be to, ir pats Stalinas norėjo, kad jį laikytų žmogumi nuo žagrės, iš liaudies. Tai padėjo jam kovoti su “inteligentais” Komunistų partijos gretose.
Dabar mes žinome, kad jo bibliotekoje buvo 20 tūkst. knygų, kad jis kasdien daug laiko praleisdavo skaitydamas. Jis žymėdavosi pastabas laukeliuose ir katalogavo knygas. Jo skonis buvo eklektiškas: Maupassant’as, Wilde’as, Gogolis, Goethe, dar Zola, kurį jis dievino. Jam patiko poezija. Jaunystėje jis rašė eilėraščius savo gimtąja gruzinų kalba, kai kurie iš jų pernelyg sentimentalūs, bet yra ir tikrai gerų.
Stalinas buvo išsilavinęs žmogus. Jis cituodavo ilgas ištraukas iš Biblijos, Bismarcko veikalų, Čechovo kūrinių. Jis žavėjosi Dostojevskiu, laikė jį puikiu psichologu, nors tai, tiesa, nesutrukdė Stalinui uždrausti jo knygas ta dingstimi, kad jos daro blogą įtaką jaunimui.
- Jis tapo išsilavinusiu žmogumi, nes mokėsi seminarijoje?
- Apskritai taip. Jis mokėsi Tbilisio dvasinėje seminarijoje, kol jam sukako 20 metų. Seminarijos suteikdavo gilių žinių, o tuo negalėdavo pasigirti XIX amžiaus pabaigos mokslo įstaigos. Stalinas buvo labai gabus mokinys. Jo motina labai norėjo, kad jis taptų dvasininku, ir jis galėjo juo tapti, jeigu paskutiniaisiais mokslo metais nebūtų metęs seminarijos ir išėjęs į pogrindį.
Šiandien mes žinome, kad jis gaudavo gerus visų dėstomųjų dalykų įvertinimus: matematikos, teologijos, graikų, rusų kalbų. Kitaip tariant, batsiuvio ir skalbėjos sūnus turėjo neeilinių gabumų, pavyzdžiui, skaitė Platoną originalo kalba. Kai Stalinas atėjo į valdžią, jis visuomet pats ir beveik švariai rašydavo savo kalbas, straipsnius ir diplomatinius raštus. Jo stilius išsiskyrė aiškumu, dažnai subtilumu.
- Nors tai netrukdė jam sodinti į kalėjimus ir vykdyti bausmę rašytojams, kurie demaskavo jo režimą.
- Visiškai teisingai. Stalinas buvo ir intelektualas, ir fanatiškas bolševikas, tikras mėsininkas.
- Buvo kalbama, kad jo žiaurumo šaknys slypi vaikystėje. Kaip manote jūs?
- Išties vaikystėje Staliną, kaip ir Hitlerį, dažnokai lupdavo alkoholikas tėvas. Motina jį dievino, bet irgi mušdavo. Jis užaugo Goryje, Gruzijos miestelyje, kuris Kaukaze garsėjo kaip nusikalstamo pasaulio sostinė.
Stalinas, tiksliau Koba – toks jo pirmas pogrindinis slapyvardis, pradėjo savo revoliucinę karjerą plėšdamas bankus partijai finansuoti. Gandai apie tai sklandė daugelį metų. Dabar aš turiu įrodymų, kad Stalinas Kaukaze iš tikrųjų vadovavo ginkluotiems apiplėšimams. Be to, jis buvo liudininkas siaubingų armėnų pogromų, kurie 1895 metais vyko Baku. Tačiau ar visa, kas išdėstyta, pateisina tautų “tėvo” žiaurumą? Aišku, ne.
- Ar, kaip daugelis teigė, jis buvo beprotis?
- Sudėtingas klausimas. Dėl savo revoliucinės praeities, kai išdavystės ir manipuliavimas žmonėmis buvo įprastas dalykas, jis visą gyvenimą visur matė sąmokslus. Bet ar jo ūmi paranojinė būklė išties buvo patologiška? Archyvuose neaptikau nė vieno dokumento, kuris leistų atsakyti teigiamai į šį klausimą.
- Užtat Stalinas buvo tikras hipochondrikas.
- Taip. Laiškuose giminaičiams ir draugams jis dažnai minėdavo ligas - savo ir kitų žmonių. Asmeniniuose laiškuose nuolat kalbėjo apie reumatą, širdies skausmus, laringitą (kuris jį kamavo visą gyvenimą). Tačiau, artėjant senatvei, jis atsisakydavo pripažinti, kad jo fizinės jėgos menksta. Stalinas atleido savo asmeninį gydytoją Vinogradovą, kai šis pasiūlė jam išeiti užtarnauto poilsio.
- Nepaisant to, jis juk džiaugėsi gyvenimu?
- Ir dar kaip! Trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį Stalinas medžiodavo putpeles, žvejodavo, irkluodavo su savo draugais iš Politinio biuro. Jis žaidė bilijardą. Vakarais išgerdavo per daug gruziniško vyno. Jis labai mėgo muziką, operą, gruziniškas dainas. Kai pats nedainuodavo, sukdavo plokštelę su ta pačia ištrauka iš Mozarto koncerto fortepijonui Nr. 23.
Jis dievino kiną. Jo įsakymu visose vilose buvo įrengtos kino salės. Stalinas buvo pagrindinis sovietinio kinematografo cenzorius. Jis buvo pirmasis visų filmų žiūrovas, prieš filmams patenkant į kino sales. Jo filmoteka daro didžiulį įspūdį. Po karo Stalinas pasiėmė dar vieno kino mylėtojo – P.Goebbelso filmų kolekciją. Stalinas labai greitai suprato “gyvųjų paveikslų” įtaką, asmeniškai kontroliavo “Mosfilm” - maskvietiško Holivudo - veiklą, prižiūrėjo režisierių ir scenaristų darbą. Iš archyvų sužinojau, kad jis buvo kai kurių filmų dainų autorius!
- Beje, kokie filmai jam patiko?
- Pats mėgstamiausias – režisieriaus G.Aleksandrovo muzikinė komedija “Volga, Volga”. Patiko filmas “Aleksandras Neviškis”, kurį jis pats užsakė režisieriui S.Eizenšteinui, kad pakeltų liaudies patriotinę dvasią fašizmo grėsmės akivaizdoje. Jis labai mėgo vesternus ir amerikietiškus detektyvus. Buvo karštas Spencerio Tracy ir Clarko Gable’o gerbėjas.
- Stalinas draudė filmuoti intymias scenas. Jis buvo puritonas?
- Jis norėjo, kad jį tokiu laikytų. Stalinas visuomet slėpė savo asmeninį gyvenimą. Savaime suprantama, kad nesugriautų savo asmenybės mito. Jis nebuvo vienuolis, nors ir bardavo savo dukterį dėl pernelyg rėksmingų apdarų. Mačiau “aistringus” laiškus, kuriuos jis trečiajame dešimtmetyje rašė savo antrajai žmonai Nadiai. Stalinas per visą savo ilgą gyvenimą turėjo daugybę meilužių. Sibiro tremtyje jis ilgą laiką gyveno su viena valstiete, su kuria turėjo nesantuokinį vaiką. Vėliau tapo svainės meilužiu. Senatvėje jį “guodė” ekonomė, mažakalbė putlių formų Valentina.
- Tačiau jis nepasitikėjo moterimis. Kodėl?
- Be abejo, dėl motinos, kuri buvo savininkiško charakterio. Dar dėl to, kad jo antroji žmona Nadia 1932 metais nusižudė Kremliuje. Ši savižudybė padarė jam tokį stiprų įspūdį, kad draugai keletą savaičių nuogąstavo, kad jis irgi gali pakelti prieš save ranką. Atsitokėjęs Stalinas nuolat kalbėjo, kad Nadios savižudybė buvo išdavystė, kad ji tai padarė, norėdama jam pakenkti.
Dar viena nepasitikėjimo priežastis: kai Stalinas dar buvo pradedantis revoliucionierius, jis užmezgė intrigėlę su partijos drauge, kuri pasirodė besanti caro slaptosios policijos (“Ochrankos”) agentė.
- Jis pats ilgą laiką buvo kaltinamas tuo, kad buvo tos pačios tarnybos agentas.
- Tačiau šie kaltinimai buvo be pagrindo. Aš neradau nė vieno rimto įrodymo.
- Kai Stalinas nežiūrėjo filmų ir nesilinksmino su moterimis, nežvejojo, jis terorizavo liaudį. Jo negali pranokti nė vienas praeities tironas. Archyvuose radome įrodymą, kad jis asmeniškai vadovavo ketvirtojo dešimtmečio represijoms.
- Taip, nėra abejonių, kad būtent jis buvo pagrindinis teroro “tvarkytojas”. “Asenizatoriai” veikė jo tiesioginiu nurodymu. Stalinas kasdien prižiūrėjo jų juodą darbą. Nė viena smulkmena neliko jo nepastebėta. Jis pats rašydavo kaltinamąsias kalbas garsiai nuskambėjusiems teismo procesams.
Dabar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjęs prokuroras Višinskis rašė savo kalbas jam diktuojant ir buvo tik savo vado ruporas. Mes radome šimtus raštelių, parašytų Stalino ranka, kuriuose jis reikalavo, kad čekistai žudytų vis daugiau.
Didžiojo teroro laikais –1937-1938 – metais Stalinui peržiūrėti būdavo pristatomi “albumai”, kitaip tariant, potencialių aukų sąrašai, kuriuose, be pavardžių, buvo ir nuotraukos. Stalinas asmeniškai spręsdavo kiekvieno likimą. Šių albumų su 44 tūkst. pavardžių buvo 383! Jis visus peržiūrėjo. Nuosprendį užrašydavo raudonu pieštuku. Prie kai kurių vardų rašė: “Muškite dar”. Daugelio puslapių apačioje parašyta: “Visus sušaudyti”. Kai kuriomis dienomis Stalinas myriop pasmerkdavo per tris tūkstančius vadinamųjų liaudies priešų!
- Kodėl jam buvo taip svarbu iš aukų gauti savo kaltės “prisipažinimą”?
- Pirmiausia liaudžiai reikėjo pateikti “įrodymus”, kad rezgama daugybė antisovietinių sąmokslų. Ir pasakyti, kad šalyje viešpataujanti ūkio suirutė – vadinamųjų sabotuotojų, o ne komunistinio režimo, veiklos padarinys.
Be to, buvusiam seminaristui buvo būdingas tam tikras religinis fanatizmas. Jo nurodymai NKVD budeliams surašyti inkvizicijos kalba. “Į kankinimų suolą, – rašė jis, – ir laikykit, kol jie neprisipažins”.
Privačiame pokalbyje jis yra pasakęs, kad reikia sunaikinti ir tuos, kurie pagalvojo apie sąmokslą. Be to, Stalinui patiko pažeminimas, kurį patirdavo jo aukos. Yra žinoma, kad jis su didžiausiu malonumu klausydavosi pasakojimų apie savo buvusių draugų, kuriems jis skyrė mirties bausmę, maldavimus. Dievas liudininkas, tokių buvo nemažai.
- Stalinas taip pat pasirašinėdavo siaubingas paskyras. Ką tai reiškė?
- Nuo 1937-ųjų liepos konvejeris dirbo pasiutusiu tempu. Reikėjo sunaikinti visus Stalino priešus – tikrus ir menamus, buvusius, esamus ir būsimus! Teisdavo jau ne po vieną, o grupėmis ir socialinėmis klasėmis. NKVD komisaras Nikolajus Ježovas pateikdavo Stalinui peržiūrėti paskyras sušaudymui arba trėmimui į Gulagą kiekvienai sričiai, kiekvienam miestui. Tautų ‘tėvas” nustatydavo statistinį dydį, kuriuo reikėdavo remtis atliekant masinius valymus, jo nejaudino aukų pavardės. Rajonuose būdavo lenktyniaujama, kas pirmas viršys kruviną planą. Kai vietinis enkavedistas įvykdydavo “paskyras”, jis prašydavo leidimo viršyti žudynių planą, tuomet Stalinas džiūgaudavo ir duodavo leidimą.
- Kiek gyvybių nusinešė stalininis režimas?
- Tiksliai atsakyti neįmanoma. Valymai vykdavo visiškai chaotiškai, beprotiškai skubant! Todėl mes galime pasakyti tik apytikrį skaičių. Manome, kad patys baisiausi metai – nuo 1937 iki 1938-ųjų, tada NKVD suėmė pusantro milijono žmonių. Pusei iš jų bausmė buvo įvykdyta, o pusė milijono tikriausiai žuvo lageriuose.
- Tuo Stalino aukų sąrašas nesibaigia…
- Žinoma, ne. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje taip pat buvo atliekami valymai. Buvo sukeltas badas Ukrainoje, ir ne taip plačiai žinomas badas Kazachstane. Specialistai mano, kad ant Stalino režimo sąžinės - nuo 5 iki 20 milijonų gyvybių.
- Ar tiesa, kad iškart po Vokietijos įsiveržimo Stalinas dingo dviem savaitėms?
- Ne, tai prasimanė Nikita Chruščiovas savo pranešime KPSS XX suvažiavime. Iš tikrųjų Stalinas toliau vadovavo, kol vokiečiai neužgrobė Minsko. Dabar mes galime išanalizuoti jo darbotvarkę, kuri rodo, kad jis buvo Kremliuje ir vadovavo pasitarimui su karo vadais. Ir tik birželio 29-ąją išvažiavo į savo vilą, kur ištisas dvi dienas buvo ištiktas frustracijos. Kai Politinio biuro nariai atvažiavo sužinoti, kokie tolimesni jo planai, Stalinas nusprendė, kad jie atėjo jo areštuoti.
- Jūs neabejojate, kad generalisimas Stalinas buvo menkas strategas.
- Karo pradžioje – neabejotinai. Jis priimdavo nekompetentingus sprendimus. Pats didžiausias iš jų: 1941 metų rugsėjį, kai visi generolai maldavo išvesti kariuomenę iš Kijevo prieigų, jis leido nacistams apsupti ir išžudyti “katile” penkių armijų karinę grupuotę. Tik karo pabaigoje Stalinas tapo karo strategu ir sugebėjo atvesti šalį į pergalę. Tačiau kokia kaina!
- Po karo jis pradėjo antisemitizmo kampaniją. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai teigia, kad jis ketino deportuoti visus sovietinius žydus. Tai tiesa?
- Žinoma, kad jis pats parašė garsųjį straipsnį, išspausdintą “Pravda”, kuris atskleidė žydų gydytojų sąmokslą, jie neva ruošėsi išžudyti visą Sovietų Sąjungos vadovybę. Šis straipsnis turėjo duoti pradžią naujai valymų bangai, kuri įvyktų, jeigu Stalinas nebūtų po trijų mėnesių miręs. Ar jis norėjo deportuoti šimtus tūkstančių žydų? Kai kurie faktai tai byloja. Pavyzdžiui, jis liepė skubiai pastatyti Sibire du lagerius. Tačiau nieko tikro nėra žinoma. Kad ir kaip būtų, jo mirtis užbaigė visus parengiamuosius darbus.
- Ar jūs, kaip ir daugelis, manote, kad jis mirė ne sava mirtimi?
- Neįmanoma to patvirtinti. Tiesa, čia taip pat daug keistų dalykų. Pirma, žinoma, kad egzistavo patologoanatomo išvada, ir kad ji dingo. Kodėl? Mįslė. Stalino laidotuvių dieną Berija pasakė: “Aš jį pašalinau”. Ar jis įsakė nunuodyti Staliną ar tik gyrėsi? Tikriausiai atsakymo niekada nesužinosime.
- Kas iš stalinizmo liko šiuolaikinėje Rusijoje?
- Dauguma rusų pamiršo, kokias kančias Stalinas suteikė liaudžiai. Iš visko sprendžiant, iš tų laikų atmintyje liko tik pergalė prieš fašizmą ir tai, kad šalis tarptautinėje arenoje vadino svarbų vaidmenį. Be to, nebuvo teismo, kuriame būtų pasmerkti Stalino nusikaltimai, nebuvo Niurnbergo proceso komunizmui, atgailos taip pat nebuvo. Štai kodėl siaubingo gruzino šmėkla iki šiol neduoda ramybės rusų sieloms.