Lietuvoje gimęs Cz.Miloszas čia baigė gimnaziją bei tuometinį Vilniaus Stepono Batoro universitetą, o 1937 metais persikėlė į Varšuvą. Po karo Cz.Miloszas iš Lenkijos patraukė į Vakarus, dešimtmetį gyveno ir kūrė Paryžiuje, vėliau dėstė Kalifornijos universitete Berklyje.
„Kai Cz.Miloszas mokėsi Stepono Batoro universitete, jis buvo radikaliai kairių pažiūrų. Na, kaip dabarties laikų Algirdas Paleckis. Jo ankstyvojoje kūryboje tai yra jaučiama. Pats rašytojas tuo metu sukurtų „Jaunojo proto nuotykių“ truputį drovėjosi . Bet nematau tame nieko blogo, nes yra geras posakis: „Kas jaunystėje nebuvo kairus, tas neturi širdies, o tas kuris liko kairus senatvėje – neturi proto“, - juokavo T.Venclova.
Profesorius T.Venclova prisimena vieną įsimintiniausių nutikimų savo gyvenime susijusių su Cz.Miloszu. Tai nutiko skaitant lenkų rašytojo knygą „Gimtoji Europa“.
Šios knygos kelias į Lietuvą taip pat turi istoriją. T.Venclova pasakoja, kad prie knygos atsiradimo prisidėjo bibliotekininkė Ona Šimaitė, dar pagarsėjusi kaip žydų gelbėtoja per Antrąjį pasaulinį karą. Mat ji pasinaudojusi savo tarnyba, vaikščiodavusi į getą, motyvuodama, kad žydų studentai bibliotekai negrąžino knygų. Ji knygas išnešdavusi maiše.
Tik pastarajame būdavo ne knygos, o žydų vaikai. Tokiu būdu jai pavyko išgelbėti ne vieną žydų vaikų gyvybę. Vėliau ji buvo suimta nacių ir kankinama, po to nugabenta į koncentracijos lagerį Prancūzijoje. Po išlaisvinimo ji į Lietuvą negrįžo, tačiau su tėvyne palaikė glaudžius ryšius. Vienas jų – Cz.Miloszo knygos „Gimtoji Europa“ siuntimas į Lietuvą.
Visą knygą persiųsti O.Šimaitei prireikė pusantrų metų. Ji skirtingais adresais siuntė po vieną knygos puslapį. Dažniausiai siuntinėliuose būdavo sagos arba šokolado plytelė.
„Išvynioji šokoladą, o tas popierius į kurį įvyniotas siuntinys – vienas Czeslawo Miloszo „Gimtosios Europos“ puslapis“, - prisimena T.Venclova.
Gavęs paskaityti „Gimtąją Europą“, T.Venclova pasakojo taip į ją įsijautęs, kad sėdėdamas Neries krantinėje suprato sėdintis toje pačioje vietoje, kurioje iš „Literatų“ kavinės nužingsniavo ir rašytojas Cz.Miloszas.
„Žiūriu – toks pats peizažas kaip ir aprašytas knygoje - elektros pastatas, upėje plaukia baidarės, vaikai žvejoja, reiškia aš sėdžiu ant to paties suoliuko. Tai vienas simboliškiausių nutikimų mano gyvenime. Kad ir kaip literatūriškai tai skambėtų, bet tai – tiesa“, - pasakojo T.Venclova.
Pažintis su V.Adamkumi
T.Venclova pastebi, kad vienas aktualiausių klausimų Cz.Miloszo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojams – ar rašytojas Amerikoje pažinojo Valdą Adamkų, vėliau tapusį Lietuvos prezidentu.
„Mes su Cz.Miloszu tada važiavome į „Santaros šviesą“. Ten skaitėme eiles, aš – lietuviškai, Cz.Miloszas – lenkiškai. Tai į klausimą ar rašytojas buvo pažįstamas su V.Adamkumi, galiu atsakyti – be jokios abejonės. Mat ten stovėjo didelė alaus bačka ir V.Adamkus pilstė bokalus. Įpildavo bokalą ir pasiimdavo dolerį „Santaros šviesos“ reikalams. Na, Cz.Miloszas išgėrė kelis bokalus, sumokėjo kelis dolerius – tokia ir buvo jo pirmoji pažintis su būsimuoju Lietuvos prezidentu.“, - prisiminė Jeilio universiteto dėstytojas.
Kitas ne mažiau aktualus klausimas – kuo save laikė pats Czeslawas Miloszas – lietuviu ar lenku?
Rašytojui buvo apmaudu, kad kiekvieną kartą apsilankius Lietuvoje pirmasis klausimas būdavo apie tautinę tapatybę. „Jis save laikė ir lietuviu, ir lenku.
Tiksliau – Cz.Miloszas save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu. Nors iš politinės pusės, jis buvo labiau lietuvis nei lenkas. Mes tarpusavyje turėjome tam tikrą nusistovėjusį paprotį – jis kalbėdamas su manimi apie Vilnių, miesto pavadinimą pabrėžtinai tardavo lietuviškai „Vilnius“. O aš savo ruožtu sakydavau „Wilno“. Tai buvo mandagumo vienas kitam išraiška.“, - sakė T.Venclova.
1980 metais Cz.Miloszas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Tomas Venclova pamena, kai Cz.Miloszas buvo kandidatas į Nobelio premijos laureatus, jis sakė, kad puikiai apsieitų ir be premijos. Bet jeigu ją gautų kitas lenkas – Cz.Miloszas būtų labai nepatenkintas.
Į Lenkiją rašytojas grįžo po geležinės uždangos griuvimo. Šioje šalyje 2004 metais, sulaukęs garbaus 93 metų amžiaus Cz.Miloszas ir mirė.
Czeslawas Miloszas palaidotas Krokuvoje, Lenkijoje rašytojų panteone. Ten yra dvylikos pasižymėjusių asmenų kapai. Paties Cz.Miloszo požiūriu tai yra žemesnio rango autoriai. Tomas Venclova įsitikinęs, kad Cz.Miloszą derėjo laidoti Vavelyje.
„Jis turbūt ir pats to tikėjosi. Lenkijoje žmonės irgi apie tai kalbėjo“, - sakė T.Venclova.
Cz.Miloszo laidojimas nebuvo labai sklandus. Į šią kapavietę rašytojo nenorėjo įleisti Lenkijos ultra patriotai.
„Pats mačiau savo akimis kaip dieną prieš laidotuves jie stoviniavo prie kapinių vartų su transparantais, ištraukomis iš Cz.Miloszo straipsnių kur buvo kritiškai pasisakoma prieš Lenkiją ir šūkiais: „Czeslawas Miloszas buvo lietuvis, be to – komunistas. Jam ne vieta lenkų žemėje.“, - absurdišką užrašą prisiminė profesorius.
Tačiau rašytojas apsidraudė tokiam atvejui. Jis buvo parašęs laišką popiežiui. Laiške jis klausė ar popiežiaus požiūriu, jo kūryboje ir veikloje nėra kokių nors „klaidingų“ dalykų. Popiežius, mokėjęs ne vieną Cz.Miloszo eilėraštį mintinai atrašė, kad jokių priekaištų poeto kūrybai neturi. Toks privatus popiežiaus laiškas buvo išspausdintas Lenkijos spaudoje. „Tada piketuotojų gretos iširo labai greitai“, - pastebėjo T.Venclova.
Štai ką po Cz.Miloszo mirties Lenkijos žurnalas „Politika“ rašė: „Praradome paskutinį Lenkijos aristokratą, inteligentą, kilniausios sielos, šviesiausio proto žmogų. Gaila – ir tas pats lietuvis.“
Paklausus apie dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, profesorius T.Venclova tvirtina, kad pavyzdį reikėtų imti iš Amerikos prezidento B.Obamos.
„Kaip pastebėjo britų apžvalgininkas E.Lucasas, Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra blogiausi tarp dviejų Europos Sąjungos valstybių. Ir tai yra tiesa. Lietuva per pastaruosius porą metų spėjo susipykti su visais“.
Pasak Jeilio universiteto dėstytojo, šiuos santykius reikėtų „perkrauti“ taip kaip buvo perkrauti Rusijos ir Amerikos santykiai. Dėstytojas tvirtina, kad susiklosčiusią įtemptą situaciją tarp dviejų kaimynių reikia kiek įmanoma greičiau sušvelninti ir pagerinti.