Vieningosios darbo sąjungos, arba VDS, ištakos – 1949 m., Ariogala. Tų metų pavasarį, išleistuvių dieną, visa buvusi aštuntoji klasė pasirašė slaptą testamentą, kuriame įsipareigojo visomis galimomis priemonėmis kovoti už Lietuvos Nepriklausomybę ir dirbti jos naudai.
Apie šį testamentą, kuris buvo įdėtas į butelį, užlakuotas ir užkastas Taurupio upelio krante, nežinojo niekas. Testamentas turėjo būti iškastas po 25 metų, kai Lietuva jau būsianti laisva.
Šį tikėjimą paskatino didelė klasės vienybė, klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio. Nemažai prisidėjo ir klasės auklėtojai, kurie dalyvavo pogrindžio veikloje. Negalima nepaminėti ir klasės patirties, nes tai buvo karta, kilusi iš kaimo ir mačiusi okupacijų žiaurumus, ginkluotą partizaninį pasipriešinimą, daugelio šeimos buvo nukentėjusios nuo okupantų.
Vienuolika šios klasės vaikinų – Celestinas Ajauskas, Jonas Bersėnas, Algirdas Bitvinskas, Vytautas Bukauskas, Pranas Čižas, Liudas Gaižauskas, Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Jonas Kreimeris, Juozas Petkevičius, Alfonsas Urbonas – įstojo į Vilniaus ir Kauno aukštąsias mokyklas.
Nors didesnė dalis šių jaunuolių pasirinko studijuoti tuomečiame Kauno politechnikos institute ir Kauno veterinarijos akademijoje, organizacijos iniciatoriais tapo Vilniaus universiteto studentai – J.Petkevičius, įstojęs į Teisės fakultetą, taip pat A.Bitvinskas, C.Ajauskas ir P.Čižas, kurie įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. J.Petkevičius vėliau tapo kuriamos organizacijos vadovu.
1950 m. vasarą, po pirmųjų studijų metų, jie susirinko Ariogaloje, kur nutarė pradėti antisovietinę veiklą, nors, V.Bukausko teigimu, „sprendimas jau buvo padarytas Vilniuje, tarp studijuojančių (C.Ajauskas, A.Bitvinskas, P.Čižas, J.Petkevičius), jie jau buvo nutarę“ (Pokalbis su Vytautu Bukausku).
Organizacijai vadovauti buvo išrinkta „valdyba“, kurioje buvo pirmininkas Petkevičius, pirmininko pavaduotojas Ajauskas ir valdybos narys Bukauskas. Organizacijos programą parengė J.Petkevičius, o įstatus – C.Ajauskas.
1951 m. pradžia yra oficiali VDS įkūrimo data, nes tada buvo patvirtinta organizacijos programa ir įstatai, parašyti 1950 m. pabaigoje.
Organizacijos pavadinimas – tai ne tik socialinis siekis, bet ir pėdų mėtymas, kad iškilus pavojui saugumiečiai neįtartų studentų. Organizacija susidėjo iš 2 skyrių: Kauno, kuriame buvo 7 nariai (sekretoriumi buvo išrinktas V.Bukauskas), ir Vilniaus, kuriame buvo 4 nariai (vadovas J.Petkevičius).
Organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Tai buvo pagrindinis tikslas, o tarp kitų tikslų – ideologiškai kovoti su bolševikų valdžia, rinkti karo metų ir pokario laikotarpio lietuvių tautosaką (dainas, anekdotus), sudaryti programą, pagal kurią būtų įgyvendintas socialinis teisingumas Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę.
Tokie tikslai tuo metu galėjo atrodyti utopiški, bet šios pogrindinės organizacijos nariai buvo pakankamai išsilavinę, kad suvoktų, jog didesnę įtaką, gelbėjant žmones ir kraštą, galima padaryti tik gerai besimokant ir stengiantis patekti į kuo aukštesnius valdžios postus. Studijos Vilniaus ir Kauno universitetuose jaunuoliams padarė didelį poveikį, todėl pavyko sukurti tam tikrą struktūrą organizacijoje, padėjo ieškoti efektyviausių būdų, kurie padėtų kovoje su sovietiniu režimu.
1951 m. pradžioje ši jaunimo organizacija ėmėsi aktyvesnės veiklos. Buvo užmegztas ryšys su Ariogalos rajono mokytoju Kazimieru Baniu, kuris buvo Kęstučio apygardos partizanų ryšininkas, be to, jis buvo beveik VDS narių vienmetis ir pažinojo C.Ajauską. K.Banys buvo užmezgęs ryšius su partizanais dar 1944 m., nes gyveno kaime, kuriame veikė partizanai.
VDS nariai pradėjo rašyti į pogrindžio spaudą straipsnius, referatus, eilėraščius, anekdotus. Iš pogrindžio gaudavo „Laisvės varpą“, „Laisvės žvalgą“, „Į kovą“ ir kitą partizanų spaudą, kurią platindavo.
Paminėtinas įdomus K.Banio referatas „Anglų-amerikiečių politika ir mes jos veikime“, kuris buvo nusiųstas Kęstučio apygardos partizanams. Šiame referate K.Banys samprotavo apie anglų ir amerikiečių politiką ne anglosaksų kilmės tautų atžvilgiu.
A.Bitvinskas perdavė partizanų spaudai per 25 eilėraščius; A.Lukaševičius parašė straipsnį „Kolektyvizacija Lietuvos kaime“, kuriame įvardijami brutalūs okupacinės sovietų valdžios metodai, kuriais ūkininkai prievarta buvo suvaryti į kolūkius. L.Gaižauskas parašė straipsnį apie rinkimų farsą („Rusiškoji rinkiminė mašina“). J.Žukauskaitė-Petrauskienė analizavo menką darbininkų uždarbį, darbo normų kėlimą, žemą produkcijos kokybę, moralės smukimą.
Be straipsnių ir eilėraščių rašymo, VDS partizanams siųsdavo rašomojo ir kopijavimui skirto popieriaus, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus. VDS nariai dažniausiai rinkdavosi Kaune, V.Kaminsko bute, kuris buvo Totorių gatvėje.
Nė karto nebuvo susirinkę visi organizacijos nariai, ir tai suprantama, nes 1950–1952 m. laikotarpis Sovietų Sąjungoje buvo įtemptas ir aštrus, dar valdė Stalinas ir veikė stalinistinis režimas, represinė sistema dar nebuvo likviduota, tad ir ryšius palaikyti buvo nelengva.
1951 m. organizacijai besiplečiant, buvo priimti ir nauji nariai, tokie kaip A.Lukaševičius iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir K.Vaišvilas iš Kauno. Tarp jų pasitaikė KGB užverbuotas V.Murauskas, kuris 1949 m. stojo į Vilniaus universtiteto Teisės fakultetą turėdamas KGB siuntimą.
1952 m. pavasarį V.Murauskas perdavė surinktą informaciją saugumui. Tuo metu jau buvo vykdomas organizacijos narių sekimas ir pradėta operatyvinė byla.
Daugelis narių nenujautė ir nematė, kad yra sekami. 1952 m. kovą buvo išrinkta nauja VDS vadovybė, kuriai vadovavo A.Lukaševičius, C.Ajauskas ir K.Vaišvilas, priimta nauja programa ir įstatai, kurie per L.Gaižauską buvo perduoti K.Baniui, kad vėliau būtų įteikti „Germantui“.
1952 m. vasarą dar buvo suspėta iš Kęstučio apygardos gauti kuriamos Vyčių sąjungos (VS) įstatus ir programą. Kadangi VDS nariams vasarą buvo užduoti „namų darbai“, be to, daugelis jų buvo ketvirtakursiai, turėjo atlikti praktiką ir ketino trumpai pailsėti, svarstyti VS dokumentus buvo nuspręsta rudenį.
VS turėjo suvienyti visą neginkluotą pasipriešinimą okupacijai, tačiau platus užverbuotų kolaborantų tinklas ardė bet kokią partizanų ir pogrindinių organizacijų veiklą.
KGB sugebėdavo infiltruoti savo užverbuotus agentus, kurie surinkdavo reikiamą informaciją apie organizacijų dalyvius, o vėliau surinkta medžiaga buvo naudojama nuteisiant pogrindžio dalyvius.
1952 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo narių areštai. Per mėnesį buvo areštuoti visi 16 narių. J.Petkevičius buvo suimtas komandiruotėje - kad kiti organizacijos nariai nesuprastų, jog kažkas išdavė jį. Daugelis buvo nustebę ir patyrė šoką, nors V.Bukauskas tardymo metu galvojo, kad jį suėmė dėl paso. Tardymai vyko tris mėnesius, per kuriuos jaunuoliams neleisdavo miegot.
Teismas įvyko 1952 m. gruodžio 24–27 dienomis. Visi 16 narių buvo nuteisti 25 metams lagerio ir papildomai penkeriems metams tremties.
Po šio nuosprendžio nuteistieji pradėjo garsiai kvatotis, o B.Kryževičiūtė pažymi, kad „mus, kaip kokius didžiausius nusikaltėlius, teisė karo tribunolas [...] Paskui pridūrė: „Mes jus nuteisėme ne dėl to, ką jūs padarėte, bet dėl to, ką galėjote padaryti.“
„Čto za narod? Po 25 polučili, a oni smejutca“, – stebėjosi prižiūrėtojai, vesdami mus iš teismo salės į kameras.“ (Studentų byla, p. 272-273, 1995). Apie šią organizaciją buvo informuota Maskva, kuri traktavo studentus kaip „potencialius priešininkus ideologinėje kovoje“, o greičiau su ja susidoroti ragino ir Sniečkus.
1953 m. pavasarį, jau mirus Stalinui, iš Lukiškių kalėjimo nuteistieji buvo išsiųsti po įvairiausius lagerius. Į Vorkutos lagerius nusiuntė J.Petkevičių, V.Bukauską, K.Vaišvilą ir A.Lukaševičių.
Didžiausią įtaką šios organizacijos susiformavimui padarė tai, jog dauguma jos narių ir organizacijos iniciatorių buvo baigę tą pačią Ariogalos mokyklos klasę ir priklausė stipriai bendruomenei, kurioje vyravo antisovietinės nuotaikos ir buvo vykdomas ginkluoto ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo rėmimas, kova su okupacija, taip pat jaunuolių asmeninė okupacijų patirtis ir studijos aukštosiose Vilniaus ir Kauno mokyklose.