Minėjime, kurio metu bus pagerbta 1,1 mln. šioje stovykloje
Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žmonių, dalyvauja lenkų
ir vokiečių moksleiviai, buvę stovyklos kaliniai, tarp jų -
Lenkijos užsienio reikalų eksministras Wladyslawas Bartoszewskis, kuris yra Tarptautinės Osvencimo tarybos pirmininkas.
Įvyko taip pat diskusija: „Kas išlieka atmintyje Europos
istorija, Europos viltis“.
Pagrindinės tragiškos sukakties ceremonijos vyksta pačiame
šiurpiame mirties fabrike - Aušvico-Birkenau stovykloje.
Aukšvico mirties stovyklos kalinius 1945 metų sausio 27 dieną
išlaisvino Ukrainos 1-ojo fronto 60-osios armijos Lvovo pėstininkų
divizijos kariai. Kovose su vokiečiais vaduojant Osvencimo miestą ir
Aušvico-Birkenau stovyklą žuvo 231 raudonarmietis.
Įsiveržę Raudonosios armijos kariai dar rado gyvus 8 tūkst.
kalinių, tarp jų 500 vaikų. Prieš tai naciai iš Aušvico evakavo
apie 60 tūkst. žmonių į Vokietijos gilumą. Išsekę kaliniai buvo
priversti eiti pėsti - daugiau kaip pusė jų žuvo šiame mirties
žygyje.]
Aušvico koncentracijos stovyklą naciai įkūrė 1940 metais,
praėjus metams po Lenkijos okupacijos. Iš pradžių joje buvo
laikomi Lenkijos politiniai kaliniai, tačiau nuo 1942 metų ši
stovykla tapo pagrindine sistemingo žydų žudymo vieta. Pagal
„Galutinio sprendimo“ (Endlosung) planą, Aušvico stovykla buvo
išplėsta, pastačius kaimyninę Birkenau stovyklą, taip pat
įrengtos liūdnai pagarsėjusios dujų kameros.
Šiame stovyklų komplekse buvo nužudyta apie 1 mln. žydų iš
Lenkijos ir vokiečių okupuotų Europos šalių, taip pat 70-75
tūkst. lenkų, 21 tūkst. romų, 15 tūkst. į nelaisvę paimtų
Raudonosios armijos karių, ir 10-15 tūkst. kitų žmonių, tarp
kurių buvo daug pasipriešinimo judėjimų narių, suimtų įvairiose
šalyse, nurodo muziejus.
Aušvico-Birkenau stovykla buvo didžiausia ir daugiausiai
gyvybių nusinešusi iš nacių įkurtų koncentracijos stovyklų. Ji
taip pat vienintelė yra išlikusi beveik tokios pat būklės, kokią
ją rado į Vokietiją besiveržiantys Sovietų Sąjungos kariai.
Besitraukiantys naciai sunaikino kitas Lenkijoje veikusias mirties
stovyklas, tokias kaip Sobiboro, Treblinkos ir Belžeco, siekdami
paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus, tačiau Aušvico-Birkenau
sugriauti nespėta.
1947 metais, praėjus dvejiems metams po karo, Lenkijos
vyriausybė nusprendė išsaugoti tą mirties stovyklą, o buvę jos
kaliniai padėjo įkurti muziejų.