Tarptautinės Holokausto atminimo dienos proga Tolerancijos centre trečiadienį buvo rodomas prancūzų režisieriaus Claude’o Lanzmanno dokumentinių filmų ciklas „Shoah“ (shoah hebrajiškai – katastrofa). Filmų ciklo „Shoah“ kūrimas, pasakojantis apie Europos žydų genocidą, truko dvylika metų, o premjera įvyko 1985 metais.
Filmas prasideda irstomos valtelės upėje vaizdu. Valtyje sėdintis pusamžis žydų tautybės vyras dainuoja. Tai – išsigelbėjęs žydas Simonas Srebnikas, o plaukymas valtele ir dainos – tai jo išsaugotos gyvybės per masinį žydų genocidą kaina. Jį, tada dar trylikos metų paauglį, nacių karininkai versdavo dainuoti, kai šie darbuodavosi pildami per valties kraštus sudegintų krematoriumuose žydų tautybės žmonių pelenus į Nauros upę. Šiurpiam nacių reikalavimui berniukas negalėjo priešintis – nepaklusnumas garantavo mirtį. „Ten buvo žudomi žmonės, o aš dainuodavau“, - makabrišką scenarijų prisiminė Simonas.
Dokumentinėje juostoje Simonas eina žaliuojančiu lauku. Akys, klaidžiojančios laukyme, neranda atraminių objektų. Tačiau vyras tyliai taria: „Taip, tai ši vieta. Sunku patikėti, kad čia buvo sudeginta daugybė žmonių. Nė vienas iš čia negrįžo“, - kalba vyras.
Vaikščiodamas ant žolėje pasislėpusių pamatų vyras pasakoja, kad šioje vietoje buvo koncentracijos stovykla. „Niekas negali apibūdinti to, kas čia vykdavo. Kiekvieną dieną buvo nužudoma apie du tūkstančius žydų. Net aš negaliu patikėti, kad šiandien esu šioje vietoje“, - dairydamasis po vietovę kalbėjo vyras. Žvelgdamas į tyliai ošiantį mišką S.Srebnikas sako, kad čia rami, taiki vietovė: „Ir tada, matant į dangų kylančias liepsnas, buvo tylu.“
Kitam vyrui, žydų tautybės Michaeliui apie patirtus siaubus kalbėti sunkiau. „Aš nesijaučiu gyvas, nes niekada negalvojau, kad išsigelbėjau. Man nepatinka apie tai kalbėti“, - priešais kameras sako vyras. „Verkiau, kai į dujų kamerą mačiau žengiančius savo vaikus ir žmoną. Po trijų dienų savo rankomis į kapą paguldžiau žmoną. Tada nacių kareivių paprašiau, kad mane nušautų – norėjau mirti. Jie, matydami mano skausmą, atsisakė tai padaryti“, - virpančiu balsu pasakojo Michaelis.
Likusio gyvo Izako iš Vilniaus atmintyje taip pat liko šiurpūs prisiminimai – karo pabaigoje nacių kareiviai liepė atkasti masinius kapus. Šiam darbui jokie įrankiai duoti nebuvo, teko kasti rankomis. Maža to – vokiečių karininkai dirbančiuosius be paliovos mušdavo. Silpnesnieji, neatlaikydavę smurto, mirdavo.
Izakas prisimena ir tai, kad nacių žiaurumo aukos buvo vadinamos „figūromis“: „Nebuvo galima sakyti žodžio „auka“, naciai nužudytuosius vadindavo „figūromis“. Tas, kuris ištardavo nederamą žodį, sulaukdavo kulkos“, - sankcijas prisiminė vilnietis Izakas. Šis žydų tautybės vyras priešais kameras ramiu balsu pasakoja apie tokį siaubą, kurį net įsivaizduoti sunku: „Atkasus paskutinįjį kapą, išvydau savo šeimą. Nors buvo praėjęs ilgas laiko tarpas, pažinau artimuosius iš veido bruožų ir drabužių.“
Apie patirtus siaubus per žydų genocidą pasakoja ir netoli lagerių gyvenę žmonės. Kai kurie koncentracijos lageriai būdavo įkurti vos už keleto šimtų metrų nuo gyvenamųjų pastatų ar kaimiečių dirbamų laukų. Vienas liudininkų, paprašytas nupasakoti, kur stovėjo lageris, pasišauna parodyti. Kirtęs traukinio bėgius, jis rodo į toliau esantį mišką: „Lagerio tvora driekėsi nuo šios vietos iki miško. Taigi mirties stovyklą nuo paprastų gyventojų skyrė penkiasdešimt metrų.“
Žmonės pasakoja puikiai girdėdavę iš koncentracijos lagerių sklindančius šūvių garsus, žmonių klyksmus, šunų lojimą.
„Kaip elgėsi paprasti žmonės, gyvenę netoli lagerių?“ - klausia filmo kūrėjas.
„Kaip gyvenome? Dirbome laukus, viską darėme kaip įprasta. Prie klyksmų, sklindančių iš stovyklų, pripratome. Nors dabar neįsivaizduoju, kaip buvo galima priprasti prie tokio šalia esančio siaubo“, - pasakojo lenkas Czeslawas.
Lenkijos piliečiai prisimena ir pirmuosius sausakimšus žydų vagonus. Jie pasakoja, kad žydai sausakimšuose vagonuose nuolatos kęsdavo troškulį. Todėl traukiniui sustojus, jie maldaudavo vandens. „Mes niekuo negalėdavome jiems padėti ir išgelbėti nuo mirties. Todėl stengdavomės bent jau atnešti vandens. Tai būdavo pavojinga, mus galėjo nušauti vokiečių karininkai, tačiau mes to nepaisėme“, - pasakoja dardančius vagonus savo akimis matę Lenkijos ūkininkai.
Į naikinimo stovyklas vežami žydai ne visada žinodavo, kas jų laukia. Lenkijos ūkininkai pasakoja, kad sustojus vagonui žydai ženklais bandydavo klausti, kur jie vežami. Atsakymas būdavo iškalbingas – žydai stebėdavo, kaip laukuose stovintys ūkininkai persibraukia pirštu per gerklę.
„Žydams draudžiama“
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicija taip pat pasakoja žydų istoriją. Muziejuje pilna unikalių kadrų iš tuomečio Vilniaus žydų gyvenimo, taip pat su sveiku protu prasilenkiančių „privalomų nutarimų“ ir tuometės valdžios „įsakymų“.
„Privalomojo nutarimo Nr.1“, kuris buvo iškabintas Vilniaus mieste, antrasis poskyris: „Žydų tautybės gyventojams draudžiama naudotis šaligatviais. Žydai privalo gatvėse eiti važiuojamojo kelio dešiniuoju kraštu vienas po kito.“
Trečiasis to paties nutarimo poskyris dar griežčiau skelbia, kad žydų tautybės gyventojams draudžiama vaikščioti miesto parkuose ir sėstis ant suolelių. O štai autobusų bei taksi vairuotojai, kartu su kitais viešąsias transporto paslaugas teikiančiais piliečiais turėjo matomoje vietoje ant transporto priemonės užsiklijuoti užrašą „žydams draudžiama“. Nesilaikantys nutarimų ar jiems prieštaraujantys asmenys, pasak nutarimo, „bus griežtai baudžiami“. Tokį nutarimą pasirašė Vilniaus apygardos komisaras Hingstas.
Muziejuje galima aptikti dar šiurpesnių viešų pareiškimų. Antai pavaduotojo politikai Špico žodžiai: „Žydams kulkos visuomet paruoštos ir duobės visuomet laukia.“
Holokausto ekspozicijoje galima pamatyti Lietuvos žemėlapį, kuriame pažymėtos masinės žydų naikinimo vietos. Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyti beveik visi žydų tautybės žmonės. Visi jie – nekaltos, antisemitizmo beprotybės užvaldytų nacių aukos.
Holokausto atminimo dieną (sausio 27 d.) įėjimas į „Valstybinį Vilniaus Gaono muziejų“ yra nemokamas.