Kaip išsiskyrė kaimynų keliai? (nuotraukos)

Pavyzdys: sunki, galima sakyti, nesėkminga lietuvininkų integracija į Lietuvos valstybę 1923–1939 m. O argi ne dėl skirtingos istorinės patirties 1917–1918 m., caro imperijai byrant, nepavyko sukurti bendros lietuvių ir latvių valstybės, nors tokia idėja buvo kilusi dar 1905 m. gruodį vykusiame Didžiajame Vilniaus seime,1 apie tai svajojo, rašė aušrininkas Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, Oskaras Milašius, o Janis Rainis eilėraštyje „Broliams lietuviams“ skelbė: „Mūsų gyslų vienas kraujas liepė eit bendrai.“2 Istorija lietuvius ir latvius, dvi artimas baltų tautas, išskyrė dar XII–XIII a., mūsų likimai po to klostėsi visiškai skirtingai, beje, tai atsiliepia mūsų santykiams net ir šiandien.

O štai su kitais artimiausiais kaimynais, gyvenančiais Rytuose, pavadintais ar pasivadinusiais baltarusiais (gudais), nors jie yra ne iš baltų, o iš slavų giminės, istorija beveik tuo pat metu sujungė mus į vieną valstybę.

Po vienu stogu gyvenome iki 1795 m., iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo, vėliau dar daugiau kaip šimtmetį – vėl kartu Rusijos imperijoje. Taigi teko bendrai grumtis ir su kryžiuočiais, ir su caro valdžia, kuri mus su baltarusiais ir ukrainiečiais smaugė, persekiojo kur kas žiauriau negu latvius, estus ar suomius. Kartu rengėme ir sukilimus 1831 ir 1863 m.

Tiesa, vėliau, apie 1918–1920 m. istorija, kitaip sakant, likimas mus ir išskyrė. Nors kaimynai padėjo nemažai pastangų ragindami kurti bendrą valstybę, tai nedavė rezultatų. Gal todėl dabar irgi gyvename skirtingai, bet prisiminti bendrą praeitį, manau, verta, ypač kad mūsų ir baltarusių, taip pat, žinoma, rusų istorikai aprašo ją labai prieštaringai.

Daugumai mūsų tautiečių, bent šiek tiek išmanančių savąją istoriją, toks klausimas greičiausiai atrodys įžūliai beprasmiškas: juk jo nekėlė, nesvarstė nei Adolfas Šapoka, nei Zenonas Ivinskis, nei Juozas Jurginis. Nė vienas neabejojo: LDK, nors ir daugiatautė valstybė, buvo sukurta lietuvių ir jų valdoma. Tiesa, Rusijos carai tvirtino ką kita: 1795 m. užgrobusi LDK žemes, Jekaterina II paskelbė grąžinusi Maskvai nuo seno rusiškas teritorijas ir liepė nukalti medalį su užrašu: „Sugrąžinta, kas atplėšta“ (Ottoržennaja vozvratich).3 Ne tik carai tą teigė: daugelis rusų istorikų vadino ir tebevadina LDK lietuvių ir rusų valstybe, remdamiesi, be kita ko, ir tuo, kad didysis kunigaikštis Gediminas titulavosi „lietuvių ir rusų karalium“.4 O kažkoks stačiatikių vienuolis XVI a. pareiškė: „Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje ir Didžiojoje Maskvos Kunigaikštystėje buvo viena tauta – rusai.“5

Žinoma, caro Rusija buvo imperialistinė valstybė, grobusi svetimas žemes, todėl tokiais jos valdovų pareiškimais ir jiems pataikavusių istorikų raštais galima netikėti. Tačiau apie 1990 m., jau mūsų laikais, atsirado dar vieni pretendentai į LDK „savininkus“ – tai kaimynai baltarusiai. Nesvarbu, kad dėl jų atsiradimo, kai kurių mūsų istorikų manymu, lietuviams reikėtų atsiprašyti Rusijos, nes „baltarusiai yra tauta, gimusi Lietuvai nuskriaudus rusus. Tai buvo imperializmas.“6

Tačiau mūsų kaimynai, pasirodo, visai nenori sutikti, kad jie – rusams artima tauta. Pagal kilmę jie laiko save suslavintais Vakarų baltais, o jų kalba esą atsiradusi ne iš rusų kalbos (nors yra į ją labai panaši), bet iš jotvingių, prūsų ir mozūrų kalbų. Dabartiniai rusai net nėra slavai, kaip baltarusiai, ukrainiečiai ar lenkai, – tai suslavintas suomių ir tiurkų mišinys, todėl jų būdo bruožai labai skiriasi nuo baltarusių (indoeuropiečių), aišku, jie yra kur kas blogesni.7

Maža to, teigiama, kad „baltarusių etnosas penketą amžių gyvavo savo tautinėje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kurios ištakos glūdi ne legendinėje Vorutoje ar Kernavėje, o Polocke, todėl ir 1579 m. Liublino unija buvo ne lietuvių ir lenkų, bet baltarusių ir lenkų sąjunga.8 Tačiau tada kyla klausimas, kodėl ta šalis taip keistai vadinosi – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Ogi todėl, kad terminus „baltarusis“, „Baltarusija“ sugalvojo caro valdininkai, užgrobę LDK. Visą šią teritoriją reikėtų vadinti „Lietuva“, nes jos gyventojai šimtus metų vadinosi „litvinais“ (licvinais).9 Lietuvos tūkstantmetis (2009 m.) – tai didelė baltarusių šventė,10 nes jokių lietuvių LDK laikais nebuvo, tik žemaičiai (žemoitai), bet ir jie jokio vaidmens toje valstybėje nevaidino, nes jų gyvenama teritorija buvo LDK kolonija.

Tiesa, Mindaugas – prūsų karalius, be kurio nebūtų atsiradusi Baltarusija, bet kiti LDK valdovai – Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, kaip ir visi karo vadai, valstybės kancleriai, net Tadas Kosciuška ir Kazimieras Semenavičius yra baltarusiai, nors garsusis raketų išradėjas gimė Raseinių apskrityje, žemaičių žemėje. O Žalgirio mūšio baigtį kaimynai komentuoja taip: „Mūsų tautos pergalėmis didžiuojasi kiti“, t. y. lenkai su lietuviais...11

Šios krypties istorikai, o jų, atrodo, gausėja, istorinę „tikrąją“ Lietuvą, t. y. dabartinę Baltarusiją, kurią vadina „Litva“, skiria nuo dabartinės Lietuvos, jos gyventojus vadina lietuvisais ir sako, kad su LDK ji neturi nieko bendra.12 Todėl negali būti jokių abejonių, kad ir Vilnius, istorinė LDK sostinė, turėtų priklausyti Baltarusijai: 1939 m. rudenį Stalinas labai nuskriaudė baltarusius, nes dėl šio miesto likimo tarėsi su Hitleriu, o ne su jais, nors jie net šalies sostinę tikėjosi iš Minsko ten perkelti.13

Tiesą sakant, panašios teorijos pirmą kartą pasirodė gerokai anksčiau, dar 1910 m., kai vienas žymiausių baltarusių tautinio atgimimo sąjūdžio vadovų Vaclavas Lastovskis, kurį bolševikai sušaudė 1938 m., Vilniuje išleido „Trumpą Baltarusijos istoriją“. Tačiau sukurti savo tautinę valstybę 1918–1920 m. kaimynams nepasisekė, todėl būtosios didybės idėja tarpukariu ir pokariu buvo primiršta. Po 1990-ųjų ją imta ypač intensyviai plėtoti. Tarp kitko, Lastovskis buvo vedęs Mariją Ivanauskaitę (Lazdynų Pelėdą), o Steponas Kairys, vienas iš mūsų socialdemokratų lyderių, – baltarusių poetę, visuomenės veikėją Aloizą Paškevič-Ciotką. XX a. pradžioje mūsų ir kaimynų ryšiai buvo gana glaudūs.

Svarbiausi teiginių apie baltarusišką LDK kilmę argumentai yra du. Pirma: žemaičių ir aukštaičių (lietuvisų) buvo nedaug, vos 16 proc. LDK gyventojų, be to, jie buvo beveik laukiniai – neturėjo nei savo rašto, nei miestų, gyveno miškuose.14 Antra: šios valstybės oficialūs raštai buvo rašomi baltarusių kalba. Statistiką neigti nėra pagrindo – ją patvirtina ir to meto žemėlapiai, tačiau senovėje ne viską lėmė balsų dauguma, juk ir Rusijos carai užvaldė daugybę kitų tautų Pavolgyje, Sibire, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, prie Baltijos, tik, skirtingai nuo LDK valdovų, jie sugebėjo dalį tų kraštų kolonizuoti. O dėl LDK raštų kalbos istorikai ginčijasi: sava ją laiko ne tik baltarusiai, bet ir rusai, ir ukrainiečiai.

Tiesa, kaimynų istorikai dėsto ir kitokius požiūrius: senovės lietuviai ir rytiniai slavai susijungė į vieną valstybę, kilus didelei kryžiuočių, kalavijuočių ir totorių–mongolų antpuolių grėsmei. Baltarusijos arba Baltosios Rusios terminas atsirado XIV–XVI a., o rusai ir ukrainiečiai yra baltarusiams giminiškos slavų tautos. Pripažįsta, kad jų etnosui rastis lemiamai teigiamą vaidmenį suvaidino LDK, o ne atvirkščiai.15

Bet ir priešingo pobūdžio teorijos ar hipotezės, matyt, vertos dėmesio – kodėl jos atsirado, kuo yra pagrįstos. Nors mūsų istorikai, regis, nenori jų pastebėti: kartą televizijos laidoje vienas iš jų, kai buvo žiūrovų paklaustas, ką apie tai galvoja, atsakė su atsainia šypsena: „Et, diletantų šnekos.“ Bet juk tas hipotezes kelia istorijos profesoriai...

Bendro turto dalybos dažnai būna nelengvos ir net pavojingos. Baltarusiai, siekdami prisiimti sau visą LDK paveldą, elgiasi nedraugiškai ne tik mūsų, bet ir ukrainiečių, o iš dalies – net lenkų ir rusų atžvilgiu. Pastarieji dėl to reiškia nepasitenkinimą.16 Gal baltarusiai taip daro, norėdami paneigti sovietmečio istorikų teiginius, neva LDK laikais lietuvių feodalai baisiai engė jų protėvius, bet carinė Rusija, laimei, 1795 m. išgelbėjo, išvadavo juos iš to jungo?

Kita galima priežastis: kaimynų istorikai, pasakodami apie galingą baltarusių valstybę, apie didingą, nesvarbu, tikrą ar abejotiną praeitį, siekia sustiprinti tėvynainių tautinę savimonę, panašiai, kaip kadaise Jonas Basanavičius su bendraminčiais aušrininkais idealizavo Lietuvos praeitį, kad suteiktų lietuviams viltį tamsiais carizmo laikais? Juk baltarusių savimonė, patys kaimynai tą pripažįsta, vis dar yra labai silpna.17

Bandymai visiškai paneigti lietuvių indėlį į LDK istoriją kertasi ne tik su lietuvių, rusų, lenkų istoriografija, bet ir su 1917–1920 m. įvykiais, kai, byrant carinei imperijai, jos pavergtos tautos siekė laisvės, nors išsivaduoti pavyko ne visoms. Baltarusių tautinio atgimimo lyderiai tada kiek kitaip vertino LDK laikus ir mūsų tautiečių vaidmenį praeityje, todėl ne kartą siūlė bendromis jėgomis atgaivinti LDK ar kurti bendrą lietuvių ir baltarusių valstybę. Tačiau mūsų lyderių nuomonė buvo kitokia, juos palaikė ir krašto žmonės, dar Didžiajame Vilniaus seime per atstovus išreiškę savo valią: „Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų ar kitų priežasčių traukia prie to branduolio, ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės.“18 Čia minima išlyga, aišku, labiausiai buvo skirta baltarusiams, nes nubrėžti rytinę būsimos Lietuvos valstybės sieną griežtai pagal etnografinį principą buvo neįmanoma.

Po to, kaip žinome, visi Rusijos tautų sąjūdžiai buvo valdžios nuslopinti, netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Lietuva ir dalis Baltarusijos kentė sunkią vokiečių okupaciją. Tik pamačiusi, kad pralaimi karą, kaizerio okupacinė valdžia šiek tiek atleido varžtus ir bandė pasinaudoti tautiniais sąjūdžiais, siekdama imperinių tikslų – kad savo okupuotas teritorijas atplėštų nuo Rusijos. Todėl 1917 m. rugsėjį Vilniuje buvo leista surengti Lietuvių konferenciją, kuri išrinko Lietuvos tarybą – būsimosios nepriklausomos valstybės laikinąjį parlamentą, kuriame buvo kviečiami dalyvauti ir tautinių mažumų – lenkų, žydų, baltarusių atstovai. Tačiau Lietuvos lenkai dairėsi į Varšuvą, žydai – į Maskvą, o baltarusiai nenorėjo būti tautinė mažuma su autonomija buvusioms Gardino ir Vilniaus gubernijoms, atsidūrusioms lietuvių valstybės sudėtyje.19 Jų lyderiai kūrė ir siūlė nepriklausomos Baltarusijos su sostine Vilniumi arba įvairių federacijų ar konfederacijų projektus: su Lietuva, su Ukraina, su Lenkija ar su visomis šiomis valstybėmis, net su Latvija ir Estija.20

Natūralu, kad jiems patraukliausia idėja buvo įkurti atskirą tautinę valstybę. Ji buvo paskelbta 1918 m. kovo 25 dieną, vyriausybė ėmėsi energingų veiksmų kultūros, švietimo srityse. Kraštą valdžiusi vokiečių okupacinė valdžia tam neprieštaravo, tačiau oficialiai pripažinti Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) nepriklausomybės Berlynas nesutiko ir karinių pajėgų kurti neleido. Okupacinės valdžios vadas generolas Erichas Lüdendorfas šaipėsi, kad 1915 m. niekur negalėjęs tų baltarusių surasti, o vėliau sužinojęs, kad jie sulenkinti ir labai atsilikę kultūriškai.21

BLR gyvavo vos 7 mėnesius, nes neturėjo savo armijos ir negalėjo apsiginti nuo išorės priešų – lenkų ir bolševikų. O svarbiausia, kaip pripažįsta patys baltarusių istorikai, jų valstiečiai buvo visiškai abejingi tautiniam atgimimui ir menkai palaikė savąją valdžią.22 Kita bėda ta, kad baltarusių lyderiai kivirčijosi tarpusavyje, suvokdami, koks menkas tautos sąmoningumas, nesutarė, prie ko šlietis, į ką kreiptis pagalbos – į vokiečius, lenkus, lietuvius ar į bolševikus?

Tai skaldė ir taip negausias nepriklausomybės gynėjų gretas, o ir pagalba iš šalies reikia mokėti pasinaudoti, kad nebūtų prarastas tikslas ir svarbiausios vertybės. Lietuvai 1918–1919 m. tą padaryti pavyko: ji užsitikrino vokiečių paramą, bet nepardavė jiems „dūšios“ – neišsižadėjo nepriklausomybės. O baltarusiams (kaip, beje, ir lietuviams) tuo metu labai karštai siūlėsi į draugus Lenkijos valdovas Józefas Piłsudskis. Užėmęs Minską 1919 m. rugsėjį, vietos elitui jis pasakė gražią prakalbą baltarusiškai, pasigyrė pats esąs baltarusis, tačiau savo „tautiečiams“ nepažadėjo nei nepriklausomybės, nei jų prašomo Vilniaus, nes „jis yra ir savo charakteriu turi likti lenkiškumo centras rytinėse žemėse“.23 Ragino „tautiečius“ stoti į vadinamąsias lietuvių–baltarusių divizijas ir guldyti galvas už Lenkiją... Polonizacijos pavojus baltarusiams buvo dar didesnis negu mums – dėl kalbų panašumo, dėl tradicinių kultūrinių ryšių.

Sąjunga su bolševikais taip pat nieko gero nežadėjo. Jie buvo labai aktyvūs ir gerai organizuoti, demagogiškai žarstė žmonėms populistinius pažadus, todėl surado nemažai šalininkų. Nesivaržė panaudoti ir ginkluotos jėgos: ne kas kitas, o bolševikai sužlugdė pirmąjį bandymą paskelbti Baltarusijos nepriklausomybę – 1917 m. gruodžio 30 d. naktį jie išvaikė Minske susirinkusį autoritetingą Visos Baltarusijos atstovų suvažiavimą, nors jam surengti leidimą davė ir net lėšų skyrė Leninas su Stalinu.24 Kurį laiką nenorėję nė girdėti apie baltarusių atsiskyrimą nuo Rusijos, bolševikai pagaliau, 1919 m. sausio 1 d., įkūrė neva tautinę jų valstybę – Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, o iš tikrųjų – Maskvos satelitą. Jos teritorija buvo apkarpyta ir neapėmė visų etnografinių Baltarusijos žemių. Tai buvo gudrus diplomatinis manevras Vakarams mulkinti, be to, pavyko suklaidinti ir dalį tautinio atgimimo veikėjų.

Vakarų valstybės, ypač Prancūzija, 1918–1922 m. daug kartų ragino, spaudė Lietuvos valdžią vienokiu ar kitokiu būdu jungtis su Lenkija. Tačiau toks variantas, žinant Liublino unijos pasekmes ir vėlesnę polonizaciją, lietuviams buvo, žinoma, nepriimtinas, tauta tam jokiu būdu nebūtų pritarusi. To pavyko išvengti, nors ir su dideliais nuostoliais – Vilniaus neturėjome net 19 metų. Lietuvos valdžia nenorėjo jungtis ir su baltarusiais, nepaisant jų lyderių atkaklaus kvietimo ir bendros šimtų metų istorijos, nes atsirado daug rimtų argumentų prieš tokią sąjungą.

Visų pirma, reikia pripažinti, kad esame skirtingos kilmės tautos, nors kaimynai ir tvirtina turintys baltų kraujo. Bet jie – slavai, todėl lietuviams, taip sunkiai atsiskyrusiems nuo vienų slavų (lenkų), pulti į glėbį kitiems ir pakliūti į jų įtaką (nes jų daugiau) tikrai neatrodė patraukli perspektyva. Antra – dėl baltarusių teritorijos būtų tekę kariauti ir su bolševikais, ir su lenkais, o patys šios žemės šeimininkai liktų tik žiūrovai, nes armijos, kaip žinome, jie neturėjo.

Tiesa, svarstant kai kuriuos bendros valstybės projektus mūsų atstovai dalyvavo,25 bet tie projektai buvo arba nerealūs, arba nenaudingi Lietuvai. Realiai egzistavo, ir tai vos keletą mėnesių, daugiausia Lietuvos bolševikų sukurta federacija keistoku pavadinimu Litbelas. Oficialus jos tikslas – suvienyti jėgas sovietų valdžios gynybai nuo lietuvių ir baltarusių buržuazijos, bet iš tikrųjų tai buvo nenusisekęs placdarmas Raudonosios armijos žygiui į Vakarus. Baltarusių istorikai piktinasi, kad tos federacijos vyriausybėje nebuvo nė vieno jų tautiečio, raštai buvo rašomi, laikraščiai leidžiami rusų, lenkų, lietuvių kalbomis.26 Neturėjo jokios perspektyvos ir vadinamojo krajovcų sambūrio, kuriame kurį laiką aktyviai veikė Mykolas Römeris, o ypač baltarusių veikėjų, pastangos atkurti LDK – bendrą lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų valstybę. Todėl strateginė mūsų lyderių kryptis nepasikeitė nuo pat 1905 m. – sukurti tautinę valstybę, kurioje mažumoms, taigi ir baltarusiams, būtų garantuota kultūrinė autonomija, jų atstovai dalyvautų Seime ir vyriausybėje. Tuo pat metu mūsų valstybė, beje, vienintelė, nors pati buvo dar silpna, neturtinga, daug kuo padėjo BLR – tą pripažįsta net ir labai nedraugiškai apie Lietuvą rašantys baltarusių istorikai.27

Lietuvos padėtis 1918–1920 m. buvo prastesnė negu Latvijos ir Estijos, ypač dėl nepaskelbto, bet vykstančio karo su Lenkija, tačiau vis dėlto kiek geresnė negu BLR. Mat baltarusių tautinis atgimimas vyko lėtai ir sunkiai, XX a. pradžioje jie, priešingai negu kaimynai, dar nebuvo tapę modernia tauta.28 Tas išryškėjo per revoliucinius 1905 m. įvykius: mūsų valstiečiai juose dalyvavo aktyviai ir gausiai, siekdami tautinio išsivadavimo. Tada jie ir buvo, anot istorikų, įpilietinti.29 O daugumos baltarusių valstiečių tai nedomino ne tik 1905-aisiais, bet ir 1918-aisiais, ir pokario metais tuo rūpinosi tik negausūs inteligentai.30

Todėl, nors ir nepripažino rimtesnio mūsų tautiečių indėlio į LDK istoriją, jų padedami baltarusiai 1918–1922 m. tikėjosi atkurti LDK arba sukurti su lietuviais federaciją: juk Lietuvos Respubliką pripažino ne tik vokiečiai (jie buvo pirmieji), bet ir daugelis kitų šalių, nepaisydamos lenkų trukdymų.

Antra vertus, paremti kaimynų nepriklausomybės siekius Lietuvai buvo svarbu ir naudinga, nes jie galėjo būti mūsų sąjungininkai ginantis ir nuo bolševikų, ir nuo lenkų, ypač sprendžiant ginčą dėl Vilniaus. Todėl gana rimtos derybos su baltarusių atstovais vyko jau 1917-ųjų spalį, dalyvaujant Steponui Kairiui, Antanui Smetonai, Jurgiui Šauliui, Vaclavui Lastovskiui ir V. Sviatopolkui-Mirskiui. Iš karto išryškėjo nesutarimai: kaimynai norėjo kurti bendrą valstybę su proporcingu atstovavimu valdžios organuose, o Smetona pasiūlė jiems tik mažumų teises.31 Susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, vadovaujamai Augustino Voldemaro, derybos tęsėsi, baltarusiai pagaliau sutiko dalyvauti Valstybės taryboje, bet už tai reikalavo ketvirtadalio vietų taryboje, vienos ministerijos, specialaus organo – baltarusių kolegijos ir kt.

Lietuvos valdžia, apsvarsčiusi šiuos nekuklius reikalavimus, su jais vis dėlto sutiko, Valstybės taryba pasipildė 6 nariais – baltarusiais, atsirado jų reikalų ministerija. Tačiau ir tuo kaimynai nepasitenkino, Vilniaus ir Gardino jie nesutiko pripažinti Lietuvai, dalis jų lyderių ir toliau derėjosi su lenkais, tikėdamiesi federaciją sukurti su jais. Nors, įvertinant realų jėgų santykį ir lenkų ambicijas, tai buvo naivu, vis dėlto tokios idėjos šalininkų, susiviliojusių saldžiais, bet miglotais Piłsudskio pažadais, vis daugėjo. Be to, baltarusių eserai vedė derybas ir su bolševikais.32

Toks baltarusių lyderių blaškymasis nieko gero jų kraštui nežadėjo. Maskva, anuliavusi Bresto taikos sutartį su Vokietija, pradėjo puolimą Vakarų kryptimi ir 1918 m. gruodį užėmė Minską. BLR vadovybė pasitraukė į Vilnių, po to – į Gardiną. Net tokia sunki BLR valdžios padėtis nepaskatino jos veikėjų vienytis, priešingai, jie galutinai suskilo į dvi stovyklas – prolenkišką ir prolietuvišką. Abi jos sudarė atskiras ministrų tarybas, nors neturėjo nei teritorijos, nei realių galių.

Netrukus viena iš tų „vyriausybių“, vadovaujama Antono Luckievičiaus, atsidūrė Varšuvoje, o kita, su Vaclavu Lastovskiu priešakyje – Kaune. Atsirado dar ir trečia, vadovaujama V. Adamovičiaus. Ją globojo „generolas“ Stanislavas Bulak-Balachovičius, kuris, sekdamas Piłsudskio pavyzdžiu, tikėjosi tapti „Baltarusijos valstybės viršininku“.33 Kurį laiką mūsų valdžia palaikė Lastovskio šalininkus, tiesa, kai prasidėjo derybos su Maskva 1920 m. pavasarį, dėl to kilo rimtų abejonių, nes „sovietų teikiamos garantijos Lietuvai buvo kur kas reikšmingesnės, nei butaforinė sąjunga su baltarusių grupuotėmis“.34 Vis dėlto ryšiai su kaimynų atstovais tada nenutrūko, o kiek vėliau, po Lucjano Żeligowskio įvykdyto Vilnijos užgrobimo, tapo netgi dar aktualesni. Todėl 1920 m. lapkričio 11 d. abiejų pusių atstovai pasirašė sutartį, pagal kurią Lietuvos vyriausybė savo teritorijoje oficialiai leido įsikurti BLR valdžiai, jos atstovams suteikė eksteritorialumo teises ir davė 40 tūkst. markių paskolą jai paremti ir partizaninei kovai lenkų okupuotoje Baltarusijos teritorijoje organizuoti. Iš viso Lastovskio šalininkams Lietuva 1920–1922 m. suteikė maždaug 2 mln. markių paramą, be to, mūsų valdžia padėjo baltarusiams gauti 40 mln. markių paskolą iš Vokietijos.35

Šie kontaktai dar labiau sustiprėjo 1922 m. pradžioje, kai okupantai nusprendė surengti rinkimus į vadinamąjį Vilniaus seimą. Tada, siekdami sutrukdyti tuos rinkimus, lietuviai ir baltarusiai rengė bendrą sukilimą Vilnijos krašte, labai suaktyvėjo kaimynų partizanai – jų veikė apie 10 tūkstančių.36 Tačiau Lenkijos valdžia gavo žinių apie sukilėlių planus ir užkirto jiems kelią, Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, o Vakarų šalys tam pritarė. Kai tai įvyko, Lietuvos valdžios ir BLR vadovų bendradarbiavimas nebeteko prasmės.

Tiesa, baltarusiai dar bandė jį pratęsti – 1922 m. pavasarį BLR paskelbė notą, kad Vilnių pripažįsta Lietuvos sostine. Tačiau toks sprendimas dar labiau suskaldė kaimynų politikus, Lastovskis neteko premjero posto.37 Kitas nepalankus įvykis atsitiko dar anksčiau: 1921 m. kovo 18 d. Rygoje Sovietų Rusija ir Lenkija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią pasidalijo baltarusių žemes. BLR vadovai, deryboms dar tebevykstant, griežtai protestavo: „Baltarusijos respublikai prieš jos valią primetama federacija su Rusija, nors visos liaudies simpatijos yra istorinės sąjungos su Lietuva pusėje. Tik federacija su Lietuva, kuri suteiks Baltarusijai ekonominės plėtros galimybes, bus populiari šalyje.“38

Žinoma, tai buvo balsas tyruose – niekas tų protestų neišgirdo. Kadangi Rygos sutartis įsigaliojo, o Vilnių ir Gardiną valdė lenkai, Lietuvos valdžia 1923 m. pabaigoje baltarusių struktūras likvidavo, BLR vadovybė išsikraustė į Prahą. Mūsų ir kaimynų keliai išsiskyrė. Nors nepriklausoma Lietuvos valstybė gyvavo neilgai, jos tautinei savimonei ir patriotizmui ugdyti buvo nuveikta labai daug. Baltarusiams sukurti tautinės valstybės tada taip ir nepavyko. Tiesa, BSSR 1919–1990 m. būta vadinamųjų baltarusizacijos periodų, bet tuo pat metu kaimynų tautinis sąjūdis patyrė ir daug skaudžių nuostolių, ypač dėl Stalino teroro, kai buvo sunaikinta didžioji inteligentijos dalis.

Sunkiai kalasi atgimimo daigai ir dabar, nors baltarusiai ir tvirtina turintys didingą praeitį. Globalizacija ir masinė emigracija kelia didelį pavojų ir mūsų tautai, nesvarbu, kokie būtų jos laimėjimai LDK laikais. Apie tai, tikiuosi, dar bus proga parašyti, o kol kas norėčiau pacituoti įdomią Mykolo Römerio mintį, paskelbtą 1907 m.: „Istorija pati savaime nesukuria pagrindo šiuolaikinėms tautų teisėms... Tautų teisės kyla iš jų poreikių bei šiuolaikinės evoliucijos, kurie yra istorinės praeities vaisiai...“39

***

1 E. Motieka, Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, V., 2005, p. 154. 2 B. Genzelis, Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje, V.: Margi raštai, 2005, p. 211, 226, 227; J. Rainis, Poezija, V., 1998, p. 247, 759. 3 А. Широкорад, Польша. Непримиримое cоседство, M., 2008, c. 249. 4 А. Бушков, Буровский А. Россия, которой не было – 2, M., 2004, c. 139. 5 А. Широкорад, Русь и Литва, M., 2004, c. 357. 6 Cit. iš V. Terleckas, Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu, V.: Petro ofsetas, 2007, p. 68. 7 История имперских отношений. Белоруссы и русские 1772–1991, Минск, 2008, c.17, 19, 31. 8 Ten pat, p. 7, 26. 9 Ten pat, p. 8, 91. 10 В. Деружинский, Тайны белoрусской истории, Минск, 2009, c. 11, 207. 11 Ten pat, p. 549 – 550, 554; p. 21, 22. 12 Ten pat, p. 22, 24. 13 История имперских..., c. 336, 338. 14 В. Деружинский…, c. 26. 15 И. Ковкель, Э. Ярмусик, История Белоруссии, Минск, c. 36; Беларусь. Народ, государство, время, Минск, c. 39–41; Беларусь – Литва: вместе через столетия, Минск, 2009, c. 9. 16 А. Широкорад, Русь и Литва, c. 360, 361. 17 История имперских..., c. 5. 18 E. Motieka, Didysis Vilniaus seimas…, p. 294. 19 P. Čepėnas, Naujausių laikų Lietuvos istorija, t. II, V., 1992, p. 191; История имперских..., c. 249. 20 История имперских..., c. 255. 21 E. Gimžauskas, Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m. V.: LII leidykla, 2003, p. 51. 22 История имперских..., c. 257. 23 А. Грицкевич, Западный фронт РСФСР, Минск, 2009, c. 162, 164, 165. 24 Н. Щавлинский, Государственно – политическое и национально – культурное самоопределение Беларуссии в годы Первой мировой войны, Минск, 2009, c. 96–101. 25 E. Motieka, p. 93; E. Gimžauskas, p. 49, 50. 26 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, III t., V., 1958, p. 152; История имперских..., c. 264, 265. 27 История имперских..., c. 255. 28 E. Gimžauskas, p. 37, 38; В. Станкевич, c. 37; T. Snyder, Tautų rekonstrukcija, V.: Mintis, 2009, p. 48. 29 E. Motieka, p. 263. 30 История имперских..., c. 172, 257, 449. 31 E. Gimžauskas, p. 62. 32 Ten pat,. p. 96, 99, 104; История имперских..., c. 272. 33 E. Gimžauskas, p. 131. 34 Ten pat, p. 113. 35 Ten pat, p. 142. История имперских..., c. 313. 36 Ten pat..., c. 314. 37 E. Gimžauskas, p. 147; История имперских..., c. 315. 38 А. Грицкевич, c. 460, 462. 39 M. Römeris, Lietuva, V.: Versus aureus, 2006, p. 250.