Apie rašytojo vaikystę, praleistą „Sruogynėje“, A.Samulionis knygoje„Balys Sruoga“ rašė: „Rašytojas mylėjo gimtinę ir, radęs laisvo laiko, visada skubėdavo aplankyti artimųjų: „Kiek griežtoko tėvo“ ir „švelnios motutės“, pabendrauti su kaimynais, „išlenkti sklenyčios biržietiško alaus, pašposyti ir pašėlti.“
Labai simboliškai dabar skamba paties B.Sruogos 1921 m. rašyta ir naujosios poezijos antologijoje „Vainikai“ išspausdinta autobiografija.
„Gimęs 1896 metais. Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, – visa gyvenimo disonansų aidija, turbūt, ne mano vieno išpažinties verta.
Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano. Ir jeigu aš būsiu, tai tik todėl, kad mūsų niekas nemiršta.
Todėl aš ir einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą.“
B.Sruoga, debiutavęs 1911 m. straipsneliais, eilėraščiais „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Pirmajame bare“, susižavėjęs simbolizmu, vėliau išleido lietuvių poezijai reikšmingus rinkinius „Saulė ir smiltys“ (1920 m.), „Dievų takais“ (1923 m.) ir kt.
Po studijų Miunchene, kur apsigynė ir daktaro disertaciją, B.Sruoga profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) , buvo bene aktyviausias lietuvių tautinio teatro ugdytojas, kritikas, rašė įvairius kūrinius, didžiausią savo talento dalį skirdamas dramaturgijai. Į lietuvių dramos lobyną įėjo jo pjesės „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Baisioji naktis“ (1935 m.), „Kazimieras Sapiega“ (1938–1941 m.), „Apyaušrio dalia“ (1945 m.).
1939 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, B.Sruoga tęsė universitetinį darbą.
Antrojo pasaulinio karo metais, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir okupavus Lietuvą, 1943 m. B.Sruoga buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jo žmona istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir duktė Dalia 1944 m. rudenį, norėdamos išvengti antrosios sovietų okupacijos, pasitraukė į Vakarus.
Daugiau savo šeimos B.Sruogai pamatyti nebepavyko. 1947 m. spalio 16 d. jis mirė.
Garsioji B.Sruogos atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga „Dievų miškas“ buvo parašyta per tris mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje. Rašytoją išgarsinusi knyga, kuri, beje, buvo išleista praėjus dešimčiai metų po jo mirties, pačiam autoriui atnešė daug skausmo. Po ilgų diskusijų su sovietų cenzoriais, praradęs viltį rašytojas nuleido rankas. Juo labiau, kad visuotiniame rašytojų suvažiavime 1946 m., sovietinės cenzūros laikais, šis unikalus kūrinys buvo įvertintas itin neigiamai.
Leidykla Versus aureus“ 2005 m. išleido B.Sruogos memuarinės knygos vertimą į anglų kalbą – „Forest of the Gods“. Ją išvertė B.Sruogos anūkė Aušrinė.
2005 m. Lietuvoje buvo parodytas pagal šį B.Sruogos romaną sukurtas kino filmas tuo pačiu pavadinimu – „Dievų miškas“.
B.Sruogos pavardė 2009 m. įrašyta 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžinusioje Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis“.
2006 m. savo biblioteką pradėjęs leisti dienraštis „Lietuvos rytas“ pirmiausia skaitytojams pasiūlė būtent B.Sruogos kūrinį „Dievų miškas“.