Simpoziume pranešimus skaitė ir keletas istorikų, priklausančių jaunajai Lietuvos sovietologų kartai. Tai antroji – „istoriografinė“ – šią diskusiją paskatinusi aplinkybė. Daugelį vėlyvojo sovietmečio reiškinių, sociokultūrinę dinamiką ir visuomenės narių elgseną sunku paaiškinti, žvelgiant iš griežtai totalitarinės perspektyvos. Priešingas požiūris – konceptuali įžvalga, brandinama postrevizionistų ir teigianti, kad šalia valdžios struktūrų egzistavo tinklinė visuomenė, sukūrusi savitą išgyvenimo ir prisitaikymo prie režimo kultūrą, gebėjusi manipuliuoti oficialiomis socialinio ir politinio gyvenimo taisyklėmis. Lietuvos humanitarinių mokslų kontekste tai palyginti naujas požiūris, kurį bandyta nuosekliai aptarti per minėtą simpoziumą. Tokio požiūrio „aidai“ nuolat pasigirsta ir čia spausdinamoje diskusijoje.
Vilniaus simpoziumo idėją subrandino ir įgyvendino keli vėlyvąjį sovietmetį tyrinėjantys podoktorantūros programos, kurią kuruoja Lietuvos mokslo taryba, stažuotojai istorikai. Jie užsibrėžė ambicingą tikslą – sukurti naują akademinę tradiciją, kad Vilniaus simpoziumas, skirtas vėlyvojo sovietmečio ir posovietmečio klausimams nagrinėti, taptų kasmetiniu renginiu, kuriame savo idėjas skleistų, patirtimi dalytųsi ne tik praeities tyrinėtojai, bet ir kitų mokslo šakų atstovai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio šalių.
***
Aurimas Švedas: Pirmasis mūsų diskusijos klausimas, skirtas „apšilimui“, būtų toks: kiek ir kodėl sovietmečio tyrimai yra (vis dar) aktualūs visuomenei ir akademinei bendruomenei? Istoriją daugelis dažniausiai supranta kaip įdomius, keistus, jaudinančius pasakojimus. Būtent tokias „istorijas“ (apie keistąją mediciną viduramžiais, apie egzotiškuosius indėnus arba samurajus, apie nuožmiausius tarpukario Lietuvos nusikaltėlius) dažniausiai nusitveria „glianciniai“, „glamūriniai“ žurnalai. Sovietmečio istorija yra kitokia – dažnai baisi, neretai pilka, kelianti slogius prisiminimus ir dvejopus jausmus. Apie ją irgi nuolat kalbama, tiesa, minėti populiarieji leidiniai jos vengia. Kaip manote, kodėl? Per mažai egzotikos ar tiesiog viskas dar pernelyg arti?
Vilius Ivanauskas: Į pateiktą klausimą sąmoningai atsakysiu tik iš dalies. Vėlyvuoju sovietmečiu tų dalykų, kurie būtų įdomūs, žvelgiant iš „glamūrinių“ žurnalų pozicijos, jau galima rasti. Antai XX a. 9-ajame dešimtmetyje esama tam tikrų reiškinių ir procesų, rodančių, kad kuriasi vartotojų visuomenė. Ką turiu omenyje? Ėmė intensyvėti kelionės į užsienį, Lietuvos gyventojus vis dažniau pasiekdavo siuntiniai iš giminaičių, pasklidusių po įvairias užsienio šalis, jaunimas vis masiškiau mėgdžiojo Vakarų madas, klausėsi roko muzikos. Manau, visa tai griauna mitą apie sovietmetį kaip apie nuobodų monolitą. Istorikai bando suvokti šią epochą kaip sistemą, kuri laikui bėgant keitėsi, visų pirma turiu omenyje kultūrą.
Saulius Grybkauskas: Matau prieštaravimą Viliaus samprotavimuose apie kultūrą ir apie politinį režimą. Kai kurių veikalų autoriai laikosi nuomonės, kad sovietinės sistemos stuburas arba kodas visą laiką išliko toks pat, o kultūra nuolat kito. Todėl siūlyčiau labai griežtai apsibrėžti, ką kokiais terminais įvardijame. Dažnai nesivarginama to daryti, viskas pernelyg abstrahuojama, todėl stinga aiškumo. Grįždamas prie įžanginio klausimo, sakyčiau, kad sovietmečio istorija mūsų visuomenei vis dar skaudžiai aktuali. Vakaruose susidomėjimas Sovietų Sąjungos istorija sparčiai blėsta, ir tai visiškai natūralu. Profesorius Yoramas Gorlizkis iš Mančesterio universiteto man yra pasakojęs, kad britų studentams sovietmečio epocha atrodo kaip kažkas labai tolimo, jie visiškai nežino, kas toks Michailas Gorbačiovas, kokia jo reikšmė XX ir XXI a. istorijai. Jie labiau domisi tuo, kaip Rusijos vidaus ir užsienio politiką formuoja Vladimiras Putinas.
Valdemaras Klumbys: Sovietologija Vakaruose ilgą laiką buvo politologijos atšaka. Nekeista, kad žlugus Sovietų Sąjungai, jos istorija tapo iš esmės tik istorikus dominančiu objektu. Tiesa, dėti lygybės ženklo tarp rytiečių ir vakariečių negalima. Juk tai mūsų istorija, kuri vienokia ar kitokia forma daro poveikį dabarčiai. Bet ir šiuo atveju nepasiduokime pernelyg greito apibendrinimo pagundai. Esu įsitikinęs, kad jaunajai lietuvių kartai sovietmetis atrodo tiesiog keistas. Bandymai išskirti tam tikrus laikotarpius, mano manymu, čia nieko neduoda. Dabartiniam jaunimui keistas yra tiek Stalino valdymo laikotarpis, tiek Nikitos Chruščiovo „atšilimas“, tiek Sąjūdžio epocha. Tiems, kurie gimė 1985-aisiais arba 1990-aisiais, ši praeitis yra ne kas kita kaip savotiškas Grūto parko atitikmuo – nuvažiuoji, pasivaikštai, dėl kai ko nusistebi, šiek tiek pasijuoki iš to, ką matai…
Žinoma, egzistuoja ir kitoks santykis su sovietmečiu. Šiai netolimai praeičiai neabejingi partizanų, tremtinių vaikaičiai. Tą patį pasakyčiau ir apie stribų vaikaičius (apie juos šiandien niekas nešneka). Visi jie – emociškai suinteresuoti žmonės. Yra ir tokių, kuriems „tiesiog įdomu“. Štai į mano paskaitas susirenka jaunimas, kuris domisi praeitimi, nes ji, nors ir netolima, tačiau visiškai kitokia negu dabartis. Galbūt tie studentai viliasi, kad, pasižvalgę po ją, geriau supras savo tėvus. Skirtingi domėjimosi sovietmečio epocha motyvai padalija visuomenę į skirtingas stovyklas, kurios tarpusavyje neturi nieko bendra. O man būtų labai įdomu surasti tai, kas šiuos žmones galėtų sieti.
V. Ivanauskas: Atsakau Sauliui. Sovietinė sistema rėmėsi dviem dalykais: reguliavimo mechanizmais ir institucijomis, o jie mažai keitėsi. Sovietmečio kultūra buvo kur kas dinamiškesnė. Per visą sovietmetį buvo bandoma totalitarizuoti visuomenę, tačiau atskirais laikotarpiais valdžiai tas nevienodai sekėsi. Visuomenė irgi susikūrė tam tikrą reakcijos į valdžios iniciatyvas ir formalius tikslus mechanizmą. Todėl sistemą ir visuomenę reikėtų tyrinėti ne atsietai, o atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį. Žvelgdami į žmonių gyvenseną sovietmečiu, regime ir dabartinį sociumą su jo įpročiais.
Aurimas Šukys: Visiškai sutinku su Valdemaro teigimu, kad sovietmetis yra glaudžiai susijęs su mūsų tapatumu. Juk praeitis neišvengiamai daro poveikį dabarčiai. Kai kurie tyrinėtojai yra sutelkę dėmesį į trauminę sovietmečio patirtį...
V. Klumbys: Tik nereikia tos trauminės patirties pervertinti!
A. Šukys: Sutinku, to daryti nereikėtų. Tačiau dabartį lygindamas su netolima praeitimi, matau tarp jų daug bendrų bruožų – sovietmečiu atsiradusios mąstymo ir elgsenos klišės iki šiol formuoja mūsų požiūrį į save ir į kitus. Pirmiausia turiu galvoje viešąjį veikimą – kodėl šiuolaikinė visuomenė taip nenoriai reiškiasi viešumoje? Čia galima kalbėti ne tik apie nesugebėjimą organizuotis, visuomeniškumo, bendruomeniškumo stoką, bet ir apie korupcinius ryšius, kuriems nereikia viešumos… Turbūt visa tai sietina su sovietiniu laikotarpiu, kai sistema ypač griežtai kontroliavo viešąją raišką.
Tomas Vaiseta: Kai istorikai klausia, ar visuomenei vis dar aktualus sovietmetis, man susidaro įspūdis, kad praeities tyrinėtojai bando išsiaiškinti, kokias temas reikėtų nagrinėti, t. y. kas domina žmones. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad visuomenės (arba jos dalies) ir istorikų interesai radikaliai skiriasi. Konkretus istorinis tyrimas žmonėms dažniausiai įdomus dėl to paties, kaip ir, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Balkonas“ – norima patirti atpažinimo džiaugsmą: „Štai čia toks pažįstamas ir mielas buto interjeras, o štai ten stovi gazirovkės, kurią su tokiu malonumu gėriau vaikystėje, automatas.“ Visi kiti dalykai – siužetas, filmavimo specifika arba montažo technika – dažniausiai nekelia didesnio susidomėjimo. Lygiai taip pat skaitomi ir istorikų darbai. Tačiau praeities tyrinėtojams kažin ar derėtų susitelkti vien į žmonių smalsumo tenkinimą.
Niekas tikriausiai neprieštaraus, kad lietuviškosios partinės, vėliau – posovietinės nomenklatūros gyvenimas, darbo ir poilsio ypatumai yra tikrai intriguojanti tema, kurią panarpliojus ir parašius apie tai knygą, skaitytojų dėmesys beveik garantuotas. Juk Algirdo Brazausko arba Liongino Šepečio atsiminimai perkami ir studijuojami ne siekiant perprasti jų kuriamo arba vartojamo naratyvo ypatumus, o iš smalsumo, kas, kur, kada ir su kuo... Bestseleriu garantuotai taptų studija „Bufetavos vaidmuo sovietinėje Lietuvoje“ arba „Kaip jie medžiodavo“…
S. Grybkauskas: Jeigu atmestume juokus į šalį, tokie kasdienybės istorijos tyrimai yra įdomūs ne tik visuomenei, bet naudingi ir moksliniam pažinimui.
V. Klumbys: Tokiems tyrimams dar ne laikas.
A. Švedas: Kodėl?
V. Klumbys: Manyčiau, kasdienybės istorijos tyrimams reikia tam tikro nuotolio. Mes šiuo požiūriu vis dar esame „per arti“.
S. Grybkauskas: O gal pernelyg kuklinamės, sakydami, kad „per arti“ ir „per anksti“?
V. Klumbys: Žinoma, galima dėl to polemizuoti, tačiau esu įsitikinęs, kad net ir tokie kasdienybės istorijos tyrimai skaitytojams nebūtų itin įdomi lektūra. Žmonės nori gauti kažką panašaus į, regis, jau trečiu leidimu skelbiamus Ferensienės atsiminimus. O mokslininkas į tiriamą visuomenę privalo žvelgti „iš šalies“, todėl mūsų kartai to padaryti dar nepavyks. Mumyse daug sovietiškumo, kurio patys nepastebime, ir jis daro poveikį tam, kaip mes tiriame, ką matome praeityje, kas mums joje svarbu, o kas – ne.
V. Ivanauskas: Net jeigu ir būtų taip, kaip teigia Valdemaras, manyčiau, kad istorikas, remdamasis gyvais to meto įvykių liudytojais gali parengti tikrai įdomų visuomenei ir moksliniu požiūriu vertingą tyrimą. O sąmoningai statomas barjeras „per arti“ – „per anksti“ trukdo šito imtis.
A. Švedas: Laikausi nuomonės, kad istorikai tiesiog privalo daryti tai, ko reikia visuomenei. Juk ne kas kitas, o būtent mokesčių mokėtojai finansuoja jų mokslinį darbą. Suprantama, kalbu ne apie pataikavimą pačiam primityviausiam skoniui, kai bandoma sukurti intrigą iš gandų ir apkalbų, o apie bandymą suvokti, kaip praeitis veikia dabartį, kad lengviau įveiktume posovietinės raidos sunkumus.
V. Klumbys: Iš pradžių norėjau tau, Aurimai, prieštarauti, bet išgirdęs, kaip įsivaizduoji istoriko darbą visuomenės labui, esu linkęs sutikti. Aš, pavyzdžiui, siekiu pilietinės taikos – bandau suvienyti įvairių požiūrių į sovietmetį šalininkus. Manyčiau, istorikai šiuo atveju galėtų būti ypač naudingi, jei padėtų žmonėms geriau suprasti vieniems kitus, jei prisidėtų prie įtampos mažinimo, skatintų bendrą sutarimą…
A. Švedas: Ar tai nėra utopija? Juk mūsų visuomenė yra panaši į margą, iš įvairių formų ir spalvų gabalėlių sudurstytą skiautinį, tos skirtybės akimirksniu išryškėja, kai tik kalba pasisuka netolimos praeities ir jos vertinimų link.
V. Klumbys: Visur ir visada egzistuoja tam tikri dalykai, kurie visuomenę skaldo ir kurie ją vienija. Todėl mums, jei siekiame pilietinės taikos, derėtų daugiau kalbėti apie vienijančius dalykus.
S. Grybkauskas: Pritariu Valdemaro požiūriui, kuo istorikai galėtų būti naudingi visuomenei, tyrinėdami sovietmetį. Imkime kad ir Antano Sniečkaus personaliją. Juk šis žmogus vertintinas vienaip, kai kalbame apie pokarį, bet visiškai kitaip vėlesnių laikų kontekste. Tų dalykų suvokimas ir aiškinimas galėtų prisidėti prie geresnio skirtingų visuomenės grupių tarpusavio supratimo. O dabar prisiminkime tapatumo problemą ir aptarkime lietuvių technokratijos, subrendusios XX a. 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais, fenomeną. Jos veikloje galima įžvelgti tam tikrų ekonominio nacionalizmo apraiškų: „Gaunam lėšų, statom, prisidedam prie visuomenės gerovės!“ Tokie žmonės tapatinosi su Sniečkumi. Jei pasirenkame tik vieną požiūrį į šį asmenį – „kolaborantas numeris pirmas“, lengva ranka nurašome visos kartos gyvenimą ir darbus.
A. Švedas: Visuomenės susipriešinimą didina ne tik Sniečkaus personalija. Dėl partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę, irgi laužomos polemikos ietys, liejasi emocijos. Ar yra koks nors „bendras vardiklis“, kuris padėtų siekti visuomenės santarvės?
T. Vaiseta: Šiuo atveju svarbu, kad pats istorikas atsikratytų binarinės schemos. Imkime Algirdą Brazauską – šio asmens vertinimai dar smarkiau supriešino visuomenę. Vieniems jis – tautos priešas, liepęs nukabinti trispalvę kaip „skudurą“, kiti priima jo istorijos versiją „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Gal pavyktų suderinti šiuos vaizdinius, pasitelkiant bendrą „šeimininko“ sąvoką? Juk šis veikėjas iš tikrųjų bandė palenkti savo pusėn aukščiausią partinę Maskvos nomenklatūrą, siekdamas tam tikrų dalykų – pinigų, daiktų, palankių sprendimų. Tikrai nemanau, kad tuometinius savo veiksmus jis grindė giliai slepiamu noru parengti Lietuvos ekonomiką būsimai nepriklausomybei. Tačiau tam tikrų pastangų būta ir jas, manau, padėtų paaiškinti „šeimininko“ interesas, t. y. Brazauskas norėjo gerai atlikti darbą kieme, kuriame šeimininkauja, o pats okupacijos faktas jam buvo antraeilis.
S. Grybkauskas: Man atrodo, vieno dalyko istorikai tikrai neturėtų daryti, o būtent – leistis į naujų simbolių paieškas ar juo labiau jų kūrimą. Analizuokime faktais pagrįstus reiškinius ir parodykime jų nevienareikšmiškumą. Pasakęs tai vėl grįžtu prie Sniečkaus personalijos...
A. Šukys: Man apie Sniečkų visiškai nesinori kalbėti nei kaip apie gerą, nei kaip apie blogą „šeimininką“. Tai buvo kalėjimo sargas, ir tiek... Žinoma, kalėjimo sargų irgi būna visokių – vieni bando dar labiau apkartinti kalinių gyvenimą, o kiti stengiasi jį bent kiek palengvinti. Tik toks ir skirtumas.
V. Klumbys: O man „šeimininko“ kategorija, kaip galinti atlikti tam tikrą bendro vardiklio funkciją, šiuo atveju atrodo tinkama. Antanas Smetona kaip „šeimininkas“, Sniečkus, vėliau Brazauskas...
V. Ivanauskas: Jeigu atmestume opozicines kategorijas „laisva tauta – pavergta tauta“, bendro vardiklio paieškoms tiktų ir toks kriterijus kaip, pavyzdžiui, „modernizacija“. Šiame kontekste svarstymai apie lietuviškosios nomenklatūros vaidmenį modernizuojant Lietuvą tampa prasmingi.
V. Klumbys: Niekas nepaneigs, kad „bendro vardiklio“ paieškoms galėtų pagelbėti Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubas. Juk kada jis buvo įkurtas, kada gavo būtent tokį pavadinimą?..
T. Vaiseta: Beje, tai, apie ką dabar kalbame, nereiškia, kad bandome „pateisinti“ sovietmetį, nors toks įtarimas galėtų kilti…
V. Klumbys: Man šiek tiek įkyrėjo tie sovietmečio teisinimai ir smerkimai. Kiek gi galima?! Pastangos kažką išbalinti arba nutepti juoda spalva neatitinka didžiosios dalies žmonių, gyvenusių vėlyvuoju sovietmečiu, patirties. Tokios opozicijos buvo naudingos visuomenei sveikstant, tačiau šis etapas jau praeityje. Reikia eiti toliau!
A. Švedas: Ar manai, kad visuomenė jau „pasveiko“ nuo sovietmečio?
V. Klumbys: Pasakysiu atvirai – nežinau... Internetinių komentarų gausa po kiekvieno straipsnio apie sovietmetį ir emocinis jų krūvis verčia tuo abejoti. Taigi visuomenė dar nepasveiko, tačiau taip yra iš dalies ir todėl, kad kalbėdami apie netolimą praeitį visi nuolat operuoja tomis pačiomis binarinėmis schemomis. Kita vertus, pripažįstu: dalies visuomenės patirtis yra tokia skausminga, kad pasiekti susitaikymo arba santarvės vargu ar įmanoma, bent jau kol kas...
A. Šukys: Tą ir turėjau omenyje kalbėdamas apie trauminę patirtį.
S. Grybkauskas: Aš vis dėlto laikyčiausi nuomonės, kad korektiški tyrimai galėtų pagelbėti, nes atskleistų, iš kur kyla negatyvios emocijos. Tą suvoksime tik adekvačiai įvertinę vienus ar kitus reiškinius.
A. Švedas: Sauliau, diskusijos pradžioje sakei, kaip svarbu susitarti dėl terminų ir aiškiai pasakyti, kokius reiškinius tais terminais vadiname. Pradėkime kad ir nuo tokių, atrodytų, elementarių dalykų – kas yra „sovietmetis“ ir ką derėtų laikyti „sovietiniu žmogumi“. Tai padės suvokti, ar per beveik penkiasdešimt metų trukusį sociopolitinį eksperimentą, vykusį nelaisvės sąlygomis, iš tikrųjų tapome „sovietiniais“ ir, jeigu atsakymas bus „taip“, – ką turėtume daryti su tuo „sovietiškumu“? Toks perėjimas iš aksiologinių svarstymų į fenomenologinę plotmę galėtų palengvinti situaciją.
A. Šukys: Dažniausiai žmonės, ieškodami su kuo galėtų tapatintis, gilinasi į savo gyvenimo būdą sovietmečiu, nori prisiminti, kokia buvo jų kasdienybė, kaip jie rengėsi, kuo domėjosi. O mokslininkai bando visa tai dekonstruoti ir sako, kad tokios paieškos susijusios visai ne su sovietmečiu, esą tai tik žmonių noras prisiminti savo arba kaimynų praeitį… Manyčiau, vertinamasis požiūris „blogas“/„geras“ iškyla būtent tapatumo plotmėje – su kuo tapatintasi praeityje ir su kuo tapatinamasi dabar, atsižvelgiant į tą praeitį. Todėl mokslininkai, aptardami individualaus ar kolektyvinio tapatumo apraiškas, privalo turėti tai omenyje. Socialinių mokslų teoretikai teigia, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriuos nulemia tapatumas, yra santykis tarp „mes“ ir „jie“ arba tarp „aš“ ir „kitas“. Toks binarinis individualaus ar kolektyvinio tapatumo pobūdis skatina ir dvejopą praeities, ypač sovietmečio, socialinių, kultūrinių reiškinių vertinimą („mes“ – geri, „jie“ – blogi). To reikėtų atsisakyti. Taip pat svarbu neišleisti iš akių ir skirtingų socialinių sluoksnių tarpusavio santykių. Socialinių grupių tyrimus leidžia daryti visuomenės tinklų analizė. Tapatumo tyrimai kartu su šia analize parodo įvairesnes visuomenės spalvas.
V. Ivanauskas: Svarbiausia – vengti išankstinių vertybinių nuostatų ir ideologinių klišių. Tokia pozicija, ko gero, atrodys naivoka, tačiau būtina nuosekliai jos laikytis. Todėl abejočiau, ar istorikas, kuris turi itin skaudžią asmeninę trauminę patirtį, gebėtų atsispirti pagundai tiriamus reiškinius iš anksto „matyti“ tam tikrų opozicijų šviesoje. Lietuvių istoriografija nėra išsiugdžiusi gebėjimo išlaikyti tokio pobūdžio distanciją.
A. Švedas: Abejoju, ar įmanoma, prieš pradedant konkretų tyrimą, „užmiršti“ savo vertybines nuostatas, ideologiją, partiškumą, tautybę ir kitus dalykus, kurie sukuria tiek mūsų individualųjį, tiek visuomeninį „aš“. Toks siekinys – tai iliuzija, sukurta XIX a. istorizmo paradigmos. Manyčiau, sovietmečio istorikas prieš imdamasis tyrimo, užuot bandęs „užmiršti“ patį save, turėtų maksimaliai tiksliai apsibrėžti: kas aš esu, ką manau apie save ir pasaulį. Tai ir būsimiems skaitytojams padėtų suprasti, kodėl vieni ar kiti dalykai yra aprašyti būtent taip. Konkrečios studijos įvade turėtų atsirasti vietos tokiai „rentgeno“ nuotraukai.
T. Vaiseta: Viena vertus, tokia prieitis galėtų būti naudinga, antra vertus, ji gundys autorių manipuliuoti skaitytojais, o skaitytojus skatins tekstą skaityti labai kryptingai, net nesusimąstant, kad jo autorius vis dėlto siekia atrasti objektyvią tiesą.
V. Ivanauskas: Visiško subjektyvumo pripažinimas kreipia cinizmo pusėn. Laikausi nuomonės, kad objektyvumo siekti būtina, nors tai labai sunku.
A. Švedas: Istorikai turi tam tikrus „instrumentus“, kurie padeda užtikrinti kiek įmanoma didesnį objektyvumą.
S. Grybkauskas: Tai diktuoja elementari mokslo kultūra. Prisiminkime, nepriklausomos Lietuvos istoriografijoje ilgą laiką egzistavo vienintelė – totalitaristinė – prieitis, kuri buvo naudojama siekiant paaiškinti sovietmečio istoriją. Dabar istoriografija tapo įvairesnė, vadinasi, susidarė palankesnės sąlygos siekti didesnio objektyvumo. Tam tikra kritinė konkrečios problematikos tyrinėtojų masė leidžia tikėtis, kad nesusiklostys ideologiškai angažuotas požiūris, iškreipiantis reiškinių esmę. Potenciali kritika ir pavojus prarasti socialinį kapitalą čia veikia kaip geras „saugiklis“.
A. Švedas: Tačiau net ir korektiškai naudodami tam tikrus įgūdžius, kuriuos išsiugdome kaip asmenybės ir kaip tam tikros profesinės bendruomenės nariai, dažnai atsiduriame tokioje situacijoje, kai pasakyti, kaip buvo „iš tikrųjų“, nėra įmanoma. Beje, žmogiškasis faktorius čia niekuo dėtas, tiesiog kai kurie sovietmečio reiškiniai yra tokie sudėtingi, kad du istorikai, tyrinėdami tą pačią temą ir disponuodami iš esmės labai panašiais šaltiniais, gali padaryti absoliučiai skirtingas, viena kitą paneigiančias išvadas!
A. Šukys: Aš siūlyčiau sąvoką „objektyvumas“ pakeisti sąvoka „atvirumas“ – to nederėtų pamiršti nei diskutuojant, nei rašant tekstus. Kiekvieno iš mūsų tyrimai yra riboti – kartais dėl empirinės medžiagos trūkumo, kartais dėl pasirinkto teorinio modelio. Todėl abejotinus dalykus turėtume išsakyti neužtrenkdami durų galimai diskusijai. Atvirumas kitai nuomonei, manyčiau, padės rasti išeitį iš keblių situacijų.
V. Ivanauskas: Prie atvirumo dar pridurčiau žodį „sąžiningumas“. Aš irgi netikiu absoliučiu objektyvumu, tačiau visi esame susidūrę su tuo, kad tyrimo duomenys griauna išankstinę schemą, o tada, jei norime būti sąžiningi, tenka priimti nelengvą sprendimą.
V. Klumbys: Kartais subjektyvumą galima paversti ir teigiamu dalyku. Turiu omenyje tuos atvejus, kai istorikas nori apginti tam tikrą požiūrį. Antai aš pats vienoje recenzijoje esu rašęs, kad norėčiau apginti tuos, kurie sovietmečiu nesikankino, nesipriešino valdžiai – tiesiog ramiai gyveno. Taigi, deklaravau savo subjektyvumą, jam įsipareigodamas.
A. Švedas: Jeigu suteikiame kitiems galimybę suvokti ir patikrinti, kokiu būdu priėjome prie vienokių ar kitokių išvadų, tai atveria erdvę diskusijoms ir subjektyvumą paverčia pozityviu dalyku.
A. Šukys: Karlas Popperis yra sakęs, kad, atlikdami empirinius tyrimus, visą laiką turime būti atviri bet kokiam faktui, kuris prieštarautų ar net paneigtų mūsų teiginius. Antraip visi teiginiai bus iš metafizikos srities. Taigi, anot Popperio, mokslininkas, tyrinėjantis juodas varnas, iš esmės turi ieškoti baltos varnos. Šis principas tinka ir sovietmečio tyrimams: jeigu istorikas remiasi išankstine prielaida, kad „visi komunistų partijos nariai buvo kolaborantai“, jis privalėtų ieškoti „gerų“ komunistų, nekolaborantų, ir, jeigu pavyktų tokių rasti, turėtų sąžiningai papildyti savo išvadas.
S. Grybkauskas: Deja, mūsų istoriografija ilgą laiką ieškojo tik juodų varnų, be to, ji yra skurdoka. Kai 2002-aisiais rinkausi būsimos disertacijos temą, įsitikinau – kur besi pirštu, ten tuštuma, nes dar nieko nepadaryta. Nebuvo jokios rimtesnės mokyklos arba tradicijos, kuria galėtum remtis, nebuvo kas pagelbėtų jaunam tyrinėtojui susikurti tam tikrą atskaitos sistemą, pavyzdžiui, išsiaiškinti, kas yra totalitaristinis, kas revizionistinis arba postrevizionistinis požiūris ir kuo jie skiriasi. Per aštuonerius metus įvyko tikrai daug pozityvių permainų. Sovietologinė tradicija sustiprėjo ir išsiplėtė, atsirado palankus fonas diskusijoms ir tai mažina galimybes manipuliuoti faktais.
A. Švedas: Taip, istorikų, tiriančių sovietmečio kultūros ir visuomenės reiškinius, gerokai padaugėjo, bet įdomūs, novatoriški jų darbai, daugiausia daktaro disertacijos, – tai tik specialistams prieinama vidinio vartojimo „medžiaga“, visuomenę naujos idėjos pasiekia apgailėtinai lėtai.
V. Ivanauskas: Kognityvistas ir filosofas Romas Harré teigia, kad tų pačių asmenų atsiminimai keičiasi ir tai susiję su politiniais, kultūriniais procesais. Todėl neįmanoma fiksuoti stabilaus praeities vaizdo. Tarkime, į sovietmetį dabar žvelgiama kitaip negu prieš 10 metų. Ypač pagausėję sovietinės nomenklatūros memuarai, matyt, yra kolektyvinė strategija, o kartu ir reakcija į dabarties aktualijas – aplinka tapo jiems gerokai saugesnė negu buvo anksčiau. Taip yra ne vien Lietuvoje, gana ryškus to pavyzdys būtų Gorbačiovo atsiminimai ir interviu – kai tik pasikeičia Rusijos vadovai, jis vis kitaip įprasmina perestroiką.
Nesugebėdami paaiškinti dabarties reiškinių, žmonės mini „sovietinį paveldą“. Bendradarbiaudami su kitų disciplinų tyrėjais, istorikai galėtų padėti apibūdinti, kas tai yra. Svarbu suvokti, koks nacionalinis tapatumas buvo palaikomas sovietmečiu, kokie buvo konkuruojantys vaizdiniai, – tai galėtų paaiškinti ir dabartines mūsų reakcijas. Pavyzdžiui, kokia vėlyvojo sovietmečio „blato“ kultūros ir darbo etikos įtaka masiniam korupcijos išplitimui? Beje, sovietinė darbo etika turėjo savo logiką, kaip „surasti sprendimo būdą“, kaip siekti efektyvumo, ir ji neretai prasilenkdavo su teisinėmis normomis. Ryški paralelė su dabartimi…
A. Šukys: Manyčiau, visuomenės gyvenimo nelaisvės sąlygomis ypatumai galėtų būti raktas šiandieninėms kolizijoms paaiškinti. Tiesa, postrevizionistų bandymai analizuoti sovietinę visuomenę, atsisakant binarinių schemų, irgi ne visada duoda gerą rezultatą, nes kartais jie užsižaidžia savo teorijomis ir laisvę įžvelgia ten, kur jos iš tikrųjų nebuvo. Žinoma, diskutuoti apie tai, neišsiaiškinus, kas yra „sovietinis“, kaip apibrėžti „laisvę“ ir kokie buvo pagrindiniai „sistemos“ bruožai, netikslinga.
V. Ivanauskas: Negi reikia atlikti sovietmečio tyrimą, kad atsakytume į klausimą, ar tuo metu buvo laisvė, nors ir šiaip žinome, kad laisvės nebuvo?
T. Vaiseta: O aš manyčiau, kad tokio tyrimo reikia. Vėlyvasis sovietmetis vis dar laukia savojo Johano Huizingos, kuris parodytų visą šios epochos įvairovę remdamasis fundamentaliosios laisvės tyrimais. Gyvenimas virė ir kunkuliavo, bet tam tikromis nelaisvės ir sąstingio sąlygomis. Kitaip tariant, nereikėtų manyti, kad istorikui pakaks atkreipti dėmesį į vėlyvąjį sovietmetį ir jis suras neginčijamų laisvės įrodymų. Esu įsitikinęs, kad šiame etape lygiai taip pat sėkmingai galima ieškoti ir totalitarizmo apraiškų, jeigu kalbėsime ne apie sistemos veikimą, o apie ilgalaikį jos mechanizmų poveikį žmogaus mąstymui. Kalbu apie asmenybės skilimą, naujakalbės atsiradimą ir pan. Šiuo atžvilgiu visuomenė vėlyvuoju sovietmečiu buvo gal net labiau paveikta režimo nei stalinmečiu.
V. Ivanauskas: Vėlyvuoju sovietmečiu susikūrė specifinė kultūra. Tomas suvokia totalitarizmą kaip giluminius visuomenės ideologizacijos padarinius, bet aš niekaip negaliu totalitarizmo sampratos „atrišti“ nuo komunistų partijos elito esminių tikslų, apibrėžiančių jo veikimo kryptį. Kai sistema de facto prarado progreso siekius, kai įsivyravo klaniniai interesai, o laikyseną ėmė lemti kasdieninė išgyvenimo išmintis, kalbėti apie visuomenės monolitiškumą būtų sudėtinga. Vėlyvuoju sovietmečiu atsirado tam tikras visuomenės viršūnių ir apačių supratimas, kaip reikia elgtis, tačiau, norint apibrėžti šio suvokimo nulemtą kultūrą, reikėtų taikyti kokį nors kitą terminą, nes sąvoka totalitarizmas yra pernelyg nepaslanki.
A. Šukys: O aš pritarčiau Tomo nuomonei dėl mąstymo struktūrų, kurias įdiegia sistema. Skirtingos visuomenės grupės šiuos slenksčius įveikia skirtingai, vieniems žmonėms pakanka, o kitiems nepakanka drąsos juos peržengti. O grįždamas prie „sovietinės sistemos“, „sovietiškumo“ ir „laisvės“ sąvokų apibrėžimo, norėčiau pasakyti, kad abejoju, ar verta pernelyg sureikšminti žmogaus susidvejinimą sovietmečiu.
V. Klumbys: Istorikai, vartojantys susidvejinusio žmogaus konceptą, nepasako nieko nauja. Jau Émilis Durkheimas vartojo sąvoką homo duplex, nors tada jokio sovietiškumo dar nė būti negalėjo.
A. Šukys: Sovietiškumą visų pirma įvardyčiau kaip tikėjimą komunizmo idėja ir lojalumą partijai.
V. Klumbys: Nenorėčiau sutikti su tokiu paviršutinišku požiūriu, reikia bandyti užčiuopti giluminius dalykus. Koks jau ten tikėjimas komunizmo idėja galėjo būti vėlyvuoju sovietmečiu!?
A. Šukys: Esu įsitikinęs, kad tokio tikėjimo apraiškų galima rasti.
A. Švedas: Mano nuomone, sovietmetį simbolizuoja susidvejinęs, o ne komunizmu tikintis žmogus. Tikriausiai būtent tai, kad sovietmečiu išmokome žongliruoti žodžiais nesigilindami į jų prasmę, mums ir padėjo ištverti šoką po sovietmečio. Kita vertus, savų minčių stygius, kai prabundame vieną rytą ir per radiją išgirstame: „Sovietinis eksperimentas baigėsi, ačiū visiems dalyvavusiems – esate laisvi!“ gal ir yra didžiausia sovietinės sistemos pergalė...
A. Šukys: Su tokiu požiūriu tikrai negaliu sutikti. Iš to, kaip tu apibūdinai situaciją, gali susidaryti įspūdis, kad egzistavo kažkoks piktasis genijus, stovėjęs už Lenino, o vėliau – už Stalino nugaros, ir programavęs eksperimento kryptį, jo eigą. Manyčiau, buvo žmonių, kurie vis dėlto tikėjo...
V. Klumbys: Na, nežinau, ar verta taip sureikšminti tą tikėjimą.
A. Šukys: Tikinčių gal buvo nedaug, tačiau jų tikrai negalima ignoruoti! Tie žmonės tikėjo rojaus žemėje idėja. Ir jokios alternatyvos čia nebuvo – arba sukursime rojų, arba pražūsime! Tik, aišku, jie naudojo ir legalias, ir nelegalias, represines priemones, kad pasiektų tikslą. O galiausiai paaiškėjo, kad tas tikslas yra išvis neįgyvendinamas.
V. Klumbys: Iš to, kas pasakyta, peršasi išvada, kad yra dvi radikaliai priešingos sampratos. Nuosekliai eidami Aurimo Šukio siūloma kryptimi, galų gale prieisime prie išvados, kad homo sovieticus nebuvo homo duplex! O Aurimas Švedas sako, kad tikrasis homo sovieticus buvo ir yra tas, kuris niekuo netiki, kuris...
A. Švedas: ...kaip chameleonas keičia „spalvą“, kad prisitaikytų prie aplinkos.
V. Ivanauskas: Aurimas Šukys siūlo sureikšminti „naujojo žmogaus“, kuris iki pat galo tiki utopija, konceptą. O Aurimo Švedo požiūris iškelia vieną labai svarbų klausimą, į kurį reikėtų atsakyti Tomo Vaisetos pateiktos idėjos apie totalitarizmą vėlyvuoju sovietmečiu kontekste. Ar „chameleonų“ visuomenėje galima kalbėti apie totalitarizmą? Juk totalitarinė sistema griežtai draudžia bet kokias mąstymo ir elgsenos alternatyvas, o „chameleonai“ mąstė vienaip, kalbėjo kitaip, elgėsi trečiaip, tenkindami savo interesus. Tiesa, vėlyvuoju sovietmečiu valdžia „chameleonams“ jau ir nebenurodinėjo krypties, kuria šie turėtų eiti.
A. Švedas: Nesutinku su tokia Viliaus teze. Iki pat sovietinės sistemos žlugimo partijos ir vyriausybės politinis elitas nebuvo iš oficialios darbotvarkės išbraukęs maginių burtažodžių apie komunistinę šviesaus rytojaus statybą.
V. Ivanauskas: Norėčiau pasiremti vienu pavyzdžiu: Rašytojų sąjungoje pokyčiai įvyko 7-ajame dešimtmetyje – ideologiškai angažuotus rašytojus kultūros valdymo struktūrose pakeitė etninę nostalgiją palaikantys autoriai, šiems vėliau nemažai rūpesčių kėlė į modernizmą ir formalizmą besiorientuojantys poetai. Nors konkuravo tarp savęs, jie visi dalyvavo oficialiame planiniame procese, buvo Rašytojų sąjungos nariai. Formali tikslų interpretacija kisdavo: kartais buvo griežtinama, o kartais – švelninama.
Man atrodo, kad palengva artėjame prie ganėtinai panašaus supratimo ir apibrėžčių – vėlyvasis sovietmetis esmingai skyrėsi nuo ankstyvojo ir turėjo savo specifinę logiką, reprodukavo save, toleruodamas net kai kurias oficialiajai tvarkai prieštaraujančias laisvės apraiškas.
A. Švedas: Manau, sutarėme ir dar vienu klausimu – vėlyvuoju sovietmečiu visuomenė gebėjo prisitaikyti, įgydama vis daugiau chameleonams būdingų bruožų, bet esminiai sovietinės valstybės tikslai, nepaisant šiokios tokios kaitos ir skirtumų, ryškėjančių, kai palyginame tą laikotarpį su stalinmečiu, visada išliko tokie patys – bent jau deklaracijų lygmenyje. Kita vertus, laisvėjant atmosferai, ėmė rastis skirtingos aukščiau minėtų tikslų interpretacijos įvairiuose visuomenės, tuometinio politinio ir kultūrinio elito sluoksniuose.
Šioje diskusijoje nuskambėjusios mintys ir vertinimai yra viso labo pirmas bandymas kalbėtis apie dalykus, kurie atrodo svarbūs jaunosios kartos tyrinėtojams. Kad išgrynintume tam tikrus klausimus, susijusius su sovietmečiu ir posovietmečiu, reikės dar ne vienos karštos diskusijos…