Liaudies meistras Edvardas Kurkianecas savo drožinėtas skulptūras laiko kieme, o katilinėje jis įrengė technikos ir buities muziejų. Seni padargai, mėsmalės, svarstyklės, spynos, varpai, laikrodžiai, gramofonų ir vinilo plokštelių kolekcijos netelpa lentynose. Katilinės sienos nukabinėtos unikaliais eksponatais, jų pilnos visos pakampės, o senas kontrabosas įtaisytas palubėje.
Kunigų stalas ir seno jūrininko kojos protezas
„Visi mano eksponatai turi savo istoriją“, – sako E. Kurkianecas, kai jo pasiteirauju apie kampe stovintį medinį kojos protezą.
Kolekcininkas gali papasakoti, iš kur atkeliavę daiktai, žino ir kai kurių jų savininkų likimus. Pavyzdžiui, tą kojos protezą nešiojo senas jūrininkas, kuriam per nelaimingą atsitikimą laive metalinis lynas nutraukė koją. Kontrabosu grojo garsus kaimo muzikantas, o prie stalo, už kurio dabar sėdi E.Kurkianecas, sėdėjo net 22 parapijos kunigai. Kai klebonas nusprendė atnaujinti raštinę, senąjį stalą kaip trofėjų dovanojo Edvardui.
„Daugybę metalinių daiktų teko gelbėti iš metalo supirktuvių. Negalvokite, kad supirkėjai man juos veltui atidavė. Darau medines skulptūras, jas parduodu, o už tuos pinigus perku visokius gelžgalius. Retai atsiranda žmogus, kuris geranoriškai muziejui dovanotų seną įdomų daiktą. Vis gaili, galvoja dar pravers, užkiša palėpėje ir pamiršta. Na, tie, kurie gerai mane pažįsta, žino, kad mano galva pramušta visokiomis idėjomis, tai patiki savo relikvijas saugoti“, – juokėsi Edvardas.
Viską galima liesti
„Mano katilinėje galima visus buities paveldo eksponatus čiupinėti, vartyti. Mūsų senelių, protėvių daiktai atskleidžia istoriją, tradicijas, vertybes, kurios dabartiniam jaunimui atrodo lyg koks stebuklas iš praeities“, – kolekcininkas prisimena muziejuje apsilankiusių moksleivių reakciją.
Žiemą E.Kurkianecas turi mažiau laiko, tad eksponatus tvarko vasarą. Katilinės viršininkas griežtas, dieną naktį reikia dirbti, apšildyti visą Baltosios Vokės gyvenvietę. Edvardas žino, kad pagal taisykles katilinėje pašaliniams žmonėms lankytis draudžiama.
„Negi išvarysiu lauk, kai atvažiuoja būriai lenkų, vokiečių turistų, moksleiviai plūsta pamatyti saugomo paveldo. Daug kas rajone mane pažįsta, dėl to ir nukreipia apsilankyti“, – skėsteli rankomis labiausiai Lietuvoje lankomos katilinės darbuotojas.
Domisi girios istorija
„Ten, Rūdninkų girioje, – turtinga Lietuvos istorija, – mosteli ranka Edvardas. – Mūsų apylinkėse nuo 1270-ųjų žmonės pradėjo kasti balos rūdą. Iš molio drėbtose krosnyse ją lydydavo. Į Vilnių veždavo parduoti išlydytą metalą, o amatininkai gamindavo įvairiausius apyvokos daiktus. Mūsų kraštas labai turtingas, nuo rūdos pavadinimų kilo ne vienas vietovės pavadinimas.“
Kolekcininkas duoda pakiloti rūdos gabalą. Lengvas? Vadinasi rūdos jame nedaug. Kitas luitas sunkesnis. Anot E.Kurkianeco, rūdą atrasti nesunku, ją išduoda raudonas upelių vanduo.
Kolekcininkas akcentavo Rūdninkų girios svarbą. Iki XVII a. vidurio giria buvo mėgstama Lietuvos valdovų ir jų svečių medžioklės vieta, čia būta didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaro. XIX a. Rūdninkų giria tapo prieglobsčiu daugeliui 1831 ir 1863 m. sukilėlių, o Antrojo pasaulinio karo metais joje slėpėsi iš stovyklų pabėgę belaisviai, vokiečių persekiojami žydai.
Rūdninkų girioje E.Kurkianecas ėmė statyti naujus ir atstatinėti senus, laiko sumaitotus paminklus Armijai krajovai, rusų karininkams, kovojusiems prieš fašistus, sukūrė ąžuolinį kryžių partizanams, žuvusiems girioje per susirėmimus.