Būtent Vasario 16-osios data ir idėja tuo metu buvo giliai įsirėžusi jaunų žmonių savimonėje bei ideologijoje. Tad, nors ir uždrausta sovietinių ideologų, Vasario 16-oji liko gyva anuometės lietuviškosios istorinės savimonės dalis. O istorinė atmintis, kurią nuolat siekta ištrinti ar, bent jau, transformuoti, taip lengvai nepasidavė propagandos ideologinėms manipuliacijoms. Šios datos atminimas buvo viena iš idėjų, naratyvų įprasminusių nelegalią ir išties pavojingą pogrindžio kovą.
Vasario 16-osios idėja telkė ir skatino su jos atminties išsaugojimu susijusiems realiems veiksmams. Anot J.R.Bagušausko, ji “per 50 sovietinio režimo metų buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės kelrodžiu”, o “daugelis pogrindinių jaunimo ir Lietuvos laisvės kovotojų organizacijų įrašė ją savo programiniuose dokumentuose“.
Istorinę atmintį stengtasi saugoti bei fiksuoti ir kitais būdais – pavyzdžiui, pogrindinių, su režimu kovojusių organizacijų pavadinimuose. Be abejonės, negalėjo būti geresnio Vasario 16 - osios, kaip valstybinės šventės, atminties išsaugojimo bei įprasminimo būdo nei nelegalus šventės šventimas.
Šiai svarbiai datai įprasminti būdavo pasitelkiami įvairūs, tuo metu nelegalūs, veiklos bei protesto būdai. Per 50 sovietinės okupacijos metų, regis, nebūta atvejo, kad jaunimas vienu ar kitu būdu nepaminėtų Vasario 16 - osios.
Kartais minėjimai buvo spontaniški, kartais jiems ruoštasi nepaprastai ilgai, tokios protesto akcijos kruopščiai planuotos.
Šventimo formų taip pat būta įvairių. Pasitaikydavo visko: komjaunimo išleistų sienlaikraščių ar sovietinių veikėjų portretų draskymo mokyklose, ant miestų bei miestelių sienų paišomų karikatūrų, rašomų prieš režimą nukreiptų šūkių, atsišaukimų platinimo. Kartais pasklisdavo žinia apie Nepriklausomybės kovose žuvusių karių ar kitų buvusio valstybingumo asociacijas keliančių vietų lankymą. Kartais protestas būdavo išreiškiamas dainomis.
Sunkiai prieinamose ir gerai matomose vietose tą dieną tarsi kokie grybai po lietaus netikėtai išdygdavo ir imdavo plevėsuoti lietuviškos trispalvės. Tradicija siekė dar pirmosios sovietų bei vokiečių okupacijos laikus. Pavyzdžiui, 1942 metais P.Paulaičio įkurta pogrindinė organizacija Jurbarke Vasario 16-ąją nuplėšė nuo miestelio įstaigų vokiškus pavadinimus, daug kur iškėlė trispalves. Nenurimta ir vėlesniais laikais - 1956 metais tos pačios organizacijos nariai vėl kelia vėliavas.
Prienų “Jaunosios Lietuvos” organizacijos jaunimas 1949 - aisiais, Vasario 16-osios naktį, Lietuvos trispalvę iškelia ant Prienų alaus daryklos kamino. Lietuvos vėliavos 1955 metais Kaune iškeltos ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, Skaudvilės rajone - medyje prie bažnyčios, netoli Ylakių miestelio, Alytaus rajone - Jurgelionių kaime. Kelias vėliavas 1958 metais iškėlė organizacijos “Laisvę Lietuvai” nariai.
Vieną jų, Kaune, ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80 metrų aukštyje pritvirtino P.Plumpa. Kitą vėliavą šios organizacijos nariai iškėlė ant kalno Vilniuje, šiandieninėje Krivių gatvėje, netoli Užupio gimnazijos. Lietuvoje 1958 - ųjų Vasario mėnesį buvo iškelta 10 vėliavų: Sedos rajone – 3, Daugų – 2, Vilniuje – 1, Ramygalos – 1, Kaune – 1, taip pat viena – dar įdomesnėje vietoje, ant traukinio Druskininkai – Vilnius.
Klaipėdoje 1970-ųjų Vasario 16 - ąją ant popieriaus ir celiuliozės kombinato kamino net 102 metrų aukštyje iškeliama 190 x 99 cm dydžio rankomis pasiūta lietuviška trispalvė su užrašu “Sutraukysim vergijos grandines”. Vėliava pritvirtinama prie žaibolaidžio antenos.
Lietuvos vėliavų gaminimas ir viešas iškėlimas buvo vienas pagrindinių Algirdo Mirausko vadovaujamos, Šilutėje veikusios, organizacijos “Laisvę Lietuvai” tikslų. Ruošdamiesi šventei, šios organizacijos nariai patys pasiuvo lietuvišką trispalvę. Vasario 16 - osios proga miesto gyventojams buvo ruošiami nelegalūs sveikinimai, organizacijos narys Voldemaras Valius ta proga sukuria eilėraštį. 1973 02 16 šventė šios organizacijos narių paminima ir šiuolaikiniam jaunimui suprantamu bei priimtinu būdu - su baigiamuoju „after party“ alaus bare.
Jaunų žmonių išradingumas išties stebėtinas. 1976 metais, Vasario 16 - osios išvakarėse, Plungėje, Kapsuko gatvėje, vėliava randama medyje. Panevėžyje, tulpių gatvėje, ji pritvirtinta prie kolektyvinės televizijos antenos.
Vasario 16-osios proga Lietuvos trispalvės imdavo plevėsuoti ant mokyklų. 1973-aisiais taip nutinka kai kuriose mokyklos Jurbarko rajone. 1979 metų Vasario 16-ąją trispalvė plevėsavo ant Kauno 4-osios ir 34-osios vidurinių mokyklų, o 1983-aisiais – virš Kapčiamiesčio vidurinės pastato. Tautinė Lietuvos vėliava 1982 metais buvo iškelta prie Telšių - Varnių kelio ant agitacinio stendo.
Be abejo, visi čia paminėti atvejai toli gražu nėra vieninteliai.
Vėliavų iškėlimas reiškė, kad jas iškėlusieji save laiko ne Sovietų Sąjungos, bet nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais. Tai buvo radikalus santvarkos bei okupacinės tikrovės atmetimas.
Sovietų valdžia ir pirmiausia KGB siekė ištrinti Vasario 16-osios atmintį ir drauge šios datos minėjimo keliamas Lietuvos valstybingumo asociacijas. Viešas Vasario 16-osios šventimas ir bet kokios su šia data susijusios nelegalios akcijos jų dalyviams galėjo baigtis itin liūdnai. Jie buvo šalinami iš mokyklų ar universiteto, suiminėjami, tardomi, teisiami.
Taigi, Vasario 16-osios atminimo, o gal priminimo, reiškinys sovietmečiu turėjo vieną pagrindinį tikslą – išsaugoti ir ateinančioms kartoms perduoti Lietuvos valstybingumo idėją bei istorinę atmintį.
Be to, tokios akcijos tapo ir puikia jaunimo pilietiškumo mokykla. Taip Vasario 16-osios atmintis padėjo ne tik statyti tiltus su praeitimi, bet ir įtvirtinti suvokimą, kad Lietuvos valstybingumas mentaliniame lygmenyje yra nenutrūkęs, jos okupacija ir aneksija - laikinas reiškinys.
Tad Vasario 16 - osios simbolinė reikšmė svarbi ir šiandien. Vasario 16-oji, sovietmečiu išlaikiusi atminties vietos statusą, tuo būdu padėjo išlaikyti Lietuvos valstybingumo sampratos tęstinumą.