Pagal senąjį kalendorių sausio 17-ąją, pagal naująjį – 30-ąją gimęs prieškario Lietuvos ir JAV lietuvių emigracijos šviesuolis nei vieną, nei kitą dieną nebuvo tokios sukakties proga Lietuvoje paminėtas – nei išsamesne moksline publikacija, nei viešuoju renginiu. Tik jo kraštiečiai svėdasiškiai, prieš 20 metų grąžinę į Lietuvą S.Zobarsko vardą ir jo atminimą, toliau jį saugo, bandydami užglaistyti sovietmečio „kultūros valymo“ pasekmes.
Pasak anykštėno muziejininko Raimondo Guobio, S.Zobarskas vienu atžvilgiu iki šiol yra išskirtinė asmenybė tarp visų anykštėnų rašytojų. Net ir likęs našlaitis, motinos per vargus augintas ir į mokslą išleistas, net ir gyvendamas itin permainingu laiku – okupacijų, karo, emigracijos, jis „buvo mokyčiausias“ – net kelių pasaulio šalių universitetuose įgytu išsilavinimu daugiau nė vienas iš Anykščių krašto rašytojų nuo XIX iki XXI a. negalėtų su juo lygintis.
Tačiau Lietuvoje užaugo ne viena karta, kuriai S.Zobarsko vardas buvo ir net dabar tebėra beveik negirdėtas. 1944 m. į Vakarus pasitraukęs rašytojas sovietmečiu buvo pažymėtas tylos ženklu, siekiant jį nubausti užmarštimi. Taip jis ir mirė, net akies kampeliu į gimtinę daugiau nebepažvelgęs, likus vos keleriems metams iki sugrįžimo – į nacionalinę literatūrą, į savo krašto žmonių atmintį.
Kaip pripažino iš to paties Svėdasų krašto kilęs žinomas bibliografas Vytautas Rimša, S.Zobarsko likimas itin dramatiškas: jis pusę savo gyvenimo praleido, negalėdamas atvykti į Lietuvą, tuo metu jo kūryba buvo nustumta į užmarštį, o bandymai dirbti Lietuvos labui – apriboti.
„Ir aš baigiau mokyklą, paskui ir filologijos studijas, visiškai Stepo Zobarsko nepažindamas, nors dabar manau, kad jis yra vertas solidžios monografijos“, – prisipažino į Svėdasus jubiliejaus proga atvykęs ir išsamią S.Zobarsko gyvenimo ir kultūrinės veiklos apžvalgą pateikęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba.
Mokslininkas ir pedagogas pradžiugino svėdasiškius žinia, kad jų pastangos populiarinti S. Zobarsko kūrybinį palikimą nelieka be atgarsio: lietuvių literatūros studentams rengiamas atskiras seminaras šio autoriaus kūrybai, skirtai vaikams, analizuoti, o jo tekstai jau įtraukti ir į mokyklinius vadovėlius.
Kraštiečio rašytojo ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto skatintas ir ugdytas S.Zobarskas, pasak K.Urbos, buvo per daug įvairiapusė asmenybė, todėl net ir dabar, praėjus šimtmečiui, vis dar nėra apibendrinto jos vaizdo – tik pavienės studijos atskirais rakursais. „Jo gyvenimas buvo labai suraizgytas ir laiko, ir geografijos prasme, o bene didžiausia „nuodėmė“ – jis buvo vaikų rašytojas ir net, skirtingai nuo populiariųjų vaikų literatūros autorių, rašė ūgtelėjusiems, 10-12 metų vaikams, kaip dabar sakytume – paaugliams“, – aiškino specifines asmenybės „pamiršimo“ priežastis K.Urba.
Apibūdindamas S.Zobarsko kūrybos ypatybes, jis akcentavo, kad šio autoriaus apsakymams vaikams būdingas nevaikiškumas – autorius neišskiria vaiko iš suaugusiųjų pasaulio, leidžia jam patirti suaugusiųjų rūpesčius ir taip ugdytis. Šiuo požiūriu S.Zobarsko kūriniai, atspindintys amžinąsias vaiko būsenas ir per situacijas mokantys išminties, yra nesenstančios vertės.
Mokslininkas prisiminė S.Zobarską ir kaip 1934-1944 m. leisto literatūrinio žurnalo vaikams „Žiburėlis“ redaktorių. K. Urba apgailestavo, kad šiandieninėje Lietuvoje niekas neįstengia prilygti S.Zobarskui ir padaryti nors dalies to, ką prieškario Lietuvoje nuveikė šis spaudos darbuotojas, „Žiburėliu“ populiarindamas lietuvių literatūrą vaikams.
Šimtmečio proga buvo prisiminta ir kita S.Zobarsko kultūrinės veiklos kryptis, verta ne tik pažinimo, bet ir tąsos. Tai – 1961 m. Niujorke jo įsteigtos leidyklos „Manyland Books“ įtaka lietuvių literatūros pristatymui pasaulyje. Būtent S.Zobarskas, tuo metu ėmęs versti ir leisti lietuvių literatūrą anglų kalba, du dešimtmečius atkakliai pažindino kitakalbius su lietuvių rašytojų kūryba.
„Stepas Zobarskas buvo mano mokytojas“, – dar vieną svarbią šios asmenybės veiklos sritį atvėrė anykštėnas pedagogas ekspertas, elementorių kūrėjas Juozas Danilavičius.
Jis priminė, kad nuo 1935 m. net keliolika metų S.Zobarskas skyrė lietuviškųjų elementorių kūrimui. Pirmąją savo „Aušrelę“ jis išleido 1935 m. kartu su Jurgiu Ambraška (1906-1945), o po kelių jos leidimų toliau ir vienas pats vis tobulino tą populiariausią lietuviškąjį elementorių, kruopščiai rinkdamas lietuvių literatūros perliukus kaip pirmuosius mažųjų skaitymo tekstus.
Kai po kelių dešimtmečių ir J.Danilavičius kūrė pirmąją savo „Aušrelę“, kaip geriausią tokio darbo pavyzdį jis turėjo būtent S.Zobarsko pasirinktus mokymo principus. Skaičiuojant nuo seniausių laikų, lietuviškųjų elementorių istorijoje S.Zobarskas buvęs 43-asis elementorių autorius, tačiau visi kiti, anksčiau už jį tai darę, buvo labiau suaugę, apsišvietę ir stengėsi žvelgti į vaikus, besimokančius skaityti, iš savo mokslo aukštumų. Tuo tarpu S.Zobarskui buvo tik 24-eri, J.Ambraškai – 29-eri, kai jiedu išleido itin naujovišką „Aušrelę“, grindžiamą religinio tikėjimo ir tautinio pasididžiavimo principais, iliustruotą puikiais Petro ir Domicėlės Tarabildų piešiniais.
Pasak J.Danilavičiaus, sovietmečiu tokie principai buvo išstumti, juos pakeičiant įtikinėjimu ir prievarta, tačiau dabar jie vėl padeda ugdyti dorą mažąjį pilietį. Anykštėnas pedagogas džiaugėsi, kad jam Nepriklausomoje Lietuvoje pavyko įgyvendinti tai, apie ką kelis dešimtmečius svajojo, bet nebepadarė S.Zobarskas, – parengti ir išleisti lietuviškųjų elementorių seriją ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Jubiliejaus proga Svėdasuose veikė S.Zobarsko gyvenimą bei jo atminimą liudijančių nuotraukų, jo kūrybos leidinių ir kitų „Manyland Books“ knygų parodos, koncertavo svėdasiškiai meno mėgėjai.