Žiūrėkite reportažą apie M.Gorbačiovo jubiliejų.
***
Du didžiausi praėjusio šimtmečio „lūzeriai“ (angl. - „praradėjai“). Žodis „didžiausias“ reiškia teritorijos, kurią jie prarado, dydį, ir būdą, kaip jie ją prarado. Michailas Gorbačiovas prarado Rusiją ir visas jos kolonijas, o F.W. de Klerkas prarado turtingiausią Afrikos valstybę.
Visiškai suprantama, kad mūsų širdis suvirpina žmonių, sukilusių prieš valdžią, drąsa – jaunų ir laisvės alkį jaučiančių žmonių, užplūdusių gatves ir aikštes nuo Tiananmenio iki Tahriro. Bet yra ir kitoks heroizmas, retai pasitaikantis ir nuvertintas. Tai tų, kurie sugeba pasitraukti, heroizmas.
Tai, ką darė M.Gorbačiovas ir F.W. de Klerkas, anaiptol ne visada buvo gražu, ir nė vienas iš jų šiandien nėra pernelyg gerbiamas savo šalyje. Bet abu jie pasitraukė iš valdžios, nepaversdami savo šalies civilių kraujo bala. Jie ir nesusikūrė sau komforto sąskaitomis Šveicarijos bankuose.
Priešingai – jie atliko žygdarbį, neįsivaizduojamą daugeliui šių dienų autokratų: nusileidę demokratijai, jie pagal jos principus kandidatavo į aukščiausius postus ir... pralaimėjo. Dorai ir sąžiningai. F.W. de Klerkas, paskutinis baltaodis Pietų Afrikos prezidentas, kur juodaodžiai jau ne vieną šimtmetį išgyveno priespaudą, varžėsi dėl balsų juodaodžių gyvenvietėse. Natūralu, kad jam nepasisekė. F.W.de Klerkas ir M.Gorbačiovas pralaimėjo, ir tai buvo jų valstybių pergalė.
Visada sudėtinga lyginti skirtingų šalių patirtis, bet šių didžiųjų „lūzerių“ pavyzdžiai galėtų tapti pamoka visoms šalims, kurias dabar užvaldžiusi revoliucijos dvasia.
Tiek M.Gorbačiovas, tiek F.W. de Klerkas pradėjo kaip reformatoriai – tai yra, politikai, siekę baisią sistemą padaryti ne tokią baisią, bet jos nepanaikinti.
Galbūt dėl metų metus trukusių tarptautinių boikotų ir dešimtmečius trunkusių maištų šalies viduje F.W.de Klerkas greičiau už M.Gorbačiovą pripažino, kad jo partijos viso gyvenimo projektas – Pietų Afriką paversti į atskirų ir nepriklausomų tautų, neturtingų juodųjų ir turtingų baltųjų, sandraugą – buvo žiaurus ir absurdiškas. 1992 metais jis jau bandė įtikinti savo partiją ir kai kuriuos kietakakčius baltuosius separatistus perrašyti konstituciją.
Buvo akivaizdu, kad baltųjų valdžia eina į pabaigą. Vienintelis klausimas – kiek bjauri ta pabaiga bus. Tuo tarpu M.Gorbačiovas tikėjosi, kad išsaugos Komunistų partiją, iki pat tos dienos, kai patys partijos kolegos pabandė jį nuversti.
Jordanija, Marokas, Saudo Arabija – šiose šalyse valdantys režimai, atstatydindami vyriausybes ar žadėdami reformas, bando laimėti sau šiek tiek laiko, bet revoliucijos paprastai vis vien nušluoja tokius reformatorius.
Režimai bijo žiniasklaidos - puola spaudą, išjungia internetą. Žurnalistams, dislokuotiems Egipte, Bahreine, Libijoje ir kitur, yra nesaugu. Ir galima suprasti, kodėl.
Stebėti, kaip informacijos nutekėjimas pažadino eilinius rusus iš paralyžuojančios baimės, buvo vienas iš didžiausių Maskvos pavasario džiaugsmų. “Laisvės” radijo balsas, pogrindinė A.Solženycino spauda ir net paties M.Gorbačiovo bandymai vaduoti Rusijos spaudą – visa tai susilpnino įspūdį apie Sovietų Sąjungos nenugalimumą. Šiandien tą patį daro “Al Jazeera”, “WikiLeaks” ir socialiniai tinklai, kurstantys liaudies sukilimus. Taip nelaimingieji sužino, kad jų skundai yra pagrįsti, ir kad jie turi bendraminčių. „Facebook“ ir „Twitter“ - ne vien informacijos šaltiniai, bet ir organizavimo priemonės.
M.Gorbačiovas išlaisvino Andrejų Sacharovą iš tremties, o F.W. de Klerkas išleido Nelsoną Mandelą. Abu lyderiai, pripažinę savo išlaisvintus priešininkus derybų partneriais, pelnė šiek tiek pasitikėjimo tėvynėje ir užsienyje. Tokios partnerystės, žinoma, atrodė įtartinai, bet jos padėjo parodyti, kad senosios tvarkos pabaiga yra kontroliuojama, o ne gresianti katastrofa.
Kariai taip pat yra žmonės. Nors mes dažnai galvojame apie armiją kaip apie galios įrankį, tai yra piliečiai, turintys šeimas, kurias reikia išmaitinti, darbus, kuriuos reikia išsaugoti, turintys ateities vilčių ir trokštantys pagarbos.
Jeigu lyderis gali valdyti savo armiją tik grasindamas mirties bausmėmis ar paėmęs įkaitais jų šeimas, kaip desperatiškasis Libijos despotas Muammaras el Qaddafis, galime būti tikri – jo dienos jau suskaičiuotos.
Vienas protingiausių dalykų, ką padarė F.W. de Klerkas, užkirsdamas kelią pilietiniam karui, kuris, daugelio nuomone, galėjo kilti Pietų Afrikoje – išsiderėjo dėl apartheido eros armijos karių saugumo. O vienas protingiausių dalykų, ką padarė N.Mandela – sutiko su šiuo reikalavimu. Taip, tapęs pirmuoju laisvos Pietų Afrikos prezidentu, jis paveldėjo kariuomenę, kuri jį pripažino savo šeimininku.
Vieniems – žuvęs riaušininkas, kitiems – kankinys. Tai ne sutapimas, kad dabartinius politinius neramumus apvainikuoja aukų laidotuvės. Taip buvo ir Pietų Afrikoje, ir kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikose.
Šarpevilio skerdynės ir protestuotojai, sutraiškyti po sovietų tankais Vilniuje. Pasiaukojęs vaisių pardavėjas Tunise ir minios, sušaudytos Libijoje. Tai mirusieji, likę gyvi kaip įrodymai apie režimų žiaurumą. O reta kuri kultūra savo kankinius garbina uoliau, nei islamas.
Laimėti yra ne pats sunkiausias dalykas. Sveikiname – jūs nuvertėte tironą, laimėjote rinkimus, jūsų inauguracinė kalba pasiekė jūsų žmonių širdis. O štai ir visas milžiniškas bėdų maišas. Egipte privatų sektorių kontroliuoja armija, mulos įves arba neįves šariato įstatymą, turistai išbaidyti, o skurdas ir nedarbas – įprasti reiškiniai.
Šiandien tiek Rusija, tiek Pietų Afrika yra nusivylę demokratija. Pietų Afriką kamuoja apgailėtinas skurdas, nusikalstamumas ir blogas valdymas. Rusija – korumpuota ir netoleruoja politinių nuomonių skirtumų, kartais tai pasireiškia ir brutalia jėga. Tačiau tiek vienoje, tiek kitoje šalyje išaugo vidurinysis sluoksnis, išsiplėtė individų laisvės, o armija daugiau ar mažiau išliko rami. Ir jei Rusijos ar Pietų Afrikos piliečiams pristigs kantrybės dėl netobulų jų lyderių, yra vilties, kad juos pakeisti bus galima ir kitomis priemonėmis, ne vien išeinant į gatves.
M.Gorbačiovui ką tik suėjo 80 metų, o F.W. de Klerkui mėnesio pabaigoje sueis 75-eri. Gero gimtadienio abiems – žmonėms, kurie sukūrė istoriją, garbingai pasitraukdami jai iš kelio.