Kultūros istorikams labai gerai žinomas skirtumas tarp oralinės ir rašto kultūros. Rašto neturinti kultūra ir visuomenė funkcionuoja visaip kitaip negu jį turinti. Oralinė kultūra savo tradiciją gali perduoti tik per pasakojimus, dainas ir tiesioginę patirtį: mitai, dainos, pasakos eina iš lūpų į lūpas, jų gali išmokti tik klausydamasis, kaip kitas pasakoja arba dainuoja.
Rašto kultūra gali atgaivinti net ir pamirštas tradicijas, nes raštas išlieka ilgiau negu jį sukūrusi bendruomenė. Be jokios abejonės, rašto išradimas paspartino progresą, leido geriau pažinti gamtą ir pasaulį. Juk, palyginę žmonijos istoriją atsiradus raštui ir iki jo, matytume milžinišką technologijų skirtumą, socialinių struktūrų kaita taip pat paspartėjo. Ar tos technologijos ir vis didėjantis progreso pagreitis nesužlugdys mūsų civilizacijos, tai jau kitas klausimas.
Raštas leido ne tik kaupti patirtį, bet ir dalytis ja su kitomis bendruomenėmis. Oralinės kultūros bendruomenė žinojimą (plačiąja prasme) apribodavo palaikydama savo tradiciją. Žinių perdavimas buvo komplikuotas: reikėjo tą tradiciją pažinti, be to, ją atskleisti ir ją priimti. Tačiau oralinės kultūros nederėtų nuvertinti. Antropologai, tiriantys dabartines rašto nežinančias bendruomenes, nustatė, kad jų nariai kur kas lengviau atsimena ir savo galvose gali sutalpinti gerokai daugiau informacijos. Tai visiškai suprantama: nesant rašto, žinias reikia nešiotis galvoje, nes, kai jų prireiks, neatsiversi knygos, kurioje galėtum perskaityti, ką turėtum daryti.
Knygoje „Sakymas ir rašymas“ Vytautas Ališauskas rekonstruoja oralinį baltų pasaulį. Žodis oralinėje kultūroje buvo materialus ir susijęs su labai aiškiomis pasekmėmis. Štai kodėl „būti įžeistam tradicinėje kultūroje yra tokia pat žala žmogaus asmeniui, nepriklausomai nuo jo padėties visuomenėje, kaip ir būti sužeistam žmogaus kūnui. Ir vienu, ir kitu atveju pažeidžiamas gyvenimo integralumas.“1 Senovės lietuviams dabartiniai laikai, paženklinti neribota žodžio laisve, kai galima išsakyti net ir visiškai nepagrįstą nuomonę, už tuos žodžius neprisiimant jokios atsakomybės, atrodytų baisi barbarybė, nepakeliamai nežmoniška būtis.
Senovėje santarvę ir taiką laiduodavo kunigaikščio žodis. Neįpareigotas ir neatsakingas kalbėjimas buvo visiškai nepriimtinas. Štai kodėl keletas vokiečių riterių, kurie laidė užuominas, esą Vytauto motina buvo ne itin dorovinga, palydėjo galvas. Be to, manyta, kad nekontroliuojamas kalbėjimas gali peraugti į magiją, o tai kelia pavojų visai bendruomenei.
Labai svarbi buvo ir moduliacija: žmonės su chtoninio pasaulio dievybėmis turi bendrauti pašnibždomis, o aukščiausi dangaus dievai byloja didžiu balsu. Kunigaikščiai žinias irgi pranešdavo taip, kad visi pavaldiniai girdėtų. Taigi reikia žinoti, ką kalbėti garsiai, o ką tyliai. Kai nepaisoma šio kultūrinio kodo, galima prisišaukti nelaimių.
Panašu, kad dėl šios priežasties šv. Adalberto misija Prūsijoje baigėsi liūdnai. Pas prūsus atvykdavo nemažai svetimšalių ir sveiki išvykdavo. O štai šv. Adalbertas buvo nužudytas. Kodėl? Pasak Ališausko, esminis dalykas tas, kad psalmes jis giedojo iš knygos. Prūsams tai buvo nauja. Giedojimas ir dainavimas jiems, be abejo, buvo žinomi dalykai, tačiau kad kas nors darytų tai iš knygos, atrodė keista ir nesuprantama. Gal tai nebūtų taip suerzinę prūsų, jei ne lemtingas sutapimas – Adalbertas buvo nužudytas šv. Jurgio dieną.
Mitologiniai duomenys rodo, kad panašiu laiku prūsai aukodavo Pergrubrijui, kuris buvo atsakingas už žemės derlingumą. Ir štai lemiamu momentu pasirodo Adalbertas, kuris psalmes gieda iš knygos. Prūsams tai pasirodė ne tik keista, bet ir pavojinga. Gal jis yra burtininkas, kuris panaikins Pergrubrijaus galias, todėl žemė nieko neužaugins, o prūsų šeimos turės mirti iš bado. Nesunku suprasti padėties dramatizmą: kažkas svetimas daro kažką neaiškaus, ir tai gali pakenkti saviesiems. Adalbertą nusprendžiama rituališkai nužudyti, kad būtų panaikinti kenkėjiški jo veiklos padariniai. Dviejų kultūrų – krikščioniškos ir pagoniškos – susidūrimas buvo dramatiškas abiem pusėms. Skirtingi kodai lėmė skirtingą situacijos vertinimą.2
Tokių atvejų kultūros antropologai išsiaiškino ne vieną. Štai Marshallas Sahlinsas aprašo Cooko kelionę. Jis irgi buvo nužudytas dėl panašių priežasčių. Havajiečiai iš pradžių jį laikė dievybe ir teikė visokias gėrybes, o kai jis, užkluptas audros, sugrįžo antrą kartą, buvo paaukotas.3
Beje, vertėtų atkreipti dėmesį į mitinį Vilniaus atsiradimo faktą. Mitologinėje sąmonėje Vilnius gimė kaip garsas. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas „miegodamas susapnavo, kad ant kalno, kuris kadaise buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde: „Sapnavau keistą sapną.“ Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir žynys Lizdeika išaiškino: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį.“4
Miestas materializuojasi kaip išgarsėjimo pažadas. Garsas yra pirmiau statinių, tvirtovių, pirklių ir amatininkų. Šis Vilniaus radimosi – aišku, mitologinėje sąmonėje, nes puikiai žinoma, kad miestas egzistavo ir prieš Gediminą – garsinis aspektas dar nėra pakankamai mitologų ištirtas, tačiau tai būtų labai įdomus tyrinėjimas.
Vis dėlto nereikėtų manyti, kad atsiradus raštui visuomenė pradėjo gyventi pagal rašto kultūros taisykles. Kai buvo išleistas Mažvydo „Katekizmas“, lietuviai neperėjo iškart nuo žodžio prie rašto. Puikiai žinome, kad masiškai neraštingumą pradėta likviduoti nuo Apšvietos epochos, o raštinga Lietuva tapo tik tarpukariu. Didžioji dalis visuomenės gyveno garso kultūroje, orientavosi pagal garsą dar ir XIX a., o XX a. pradžioje Lietuvos kaimo žmonės buvo daugiau žodžio negu rašto bendruomenė.
Šiandien garso kultūros niuansų jau nebepaisoma. Todėl ir esame garso barbarai. Nežinome, ką derėtų sakyti garsiai, o ką pašnibždomis. Oralinės kultūros požiūriu mūsų epocha yra triukšminga ir chaotiška, nes garsas nebegerbiamas. Namuose muzika įjungiama ne tam, kad jos būtų susikaupus klausomasi, pasinėrus į ją medituojama, o tam, kad ji sudarytų foną, užgožtų gatvės triukšmą. Laidos per radiją, televiziją ar internetą stebimos probėgšmiais, nekreipiant dėmesio į sakomus žodžius. Kažin kas labiau priblokštų praeities žmogų, jei jis atsidurtų dabartyje, – technologiniai stebuklai ar tai, kaip mes elgiamės su žodžiu?
Mūsų žinojimas apie oralinę kultūrą yra labai miglotas, įsivaizduojame tik kai kuriuos tos kultūros bruožus. Ją galime rekonstruoti tik iš raštų, t. y. iš tos kultūros, kuri – sąmoningai ir nesąmoningai – sunaikino žodžio kultūrą, neturinčią galimybių išlikti, jei nėra ją puoselėjančios bendruomenės.
Autentiška oralinės kultūros tradicija nutrūko. Ir čia iškyla klausimas: o koks mūsų santykis su dingusia garso epocha? Ar įmanoma atgaivinti tai, apie ką turime miglotą supratimą? Pagaliau ar reikia naujų garsų ir kultūrinių garso konotacijų šiame ir taip triukšmingame gyvenime?
Santykis su praeitimi
Vokiečių istorikas Jörnas Rüssenas teigia: „Istorinė sąmonė yra ypatingas orientavimosi esamose gyvenimo aplinkybėse būdas. Ji grąžina į praeitį ir primena mums tuos įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta. Istorija pasako, kas iš tikrųjų buvo, kad būtų galima suprasti tai, kas dabar vyksta.“5 Jis išskyrė keturis istorinės sąmonės tipus: tradicinį, iliustracinį, kritinį ir genetinį.
Tradicinis istorinės sąmonės tipas teigia, kad praeities negalima atsisakyti, antraip žmonėms išslys pagrindas iš po kojų.
Iliustracinis istorinės sąmonės tipas „argumentuoja ne tradicijomis“, bet iškelia praeities įvykius kaip tam tikrų principų ir taisyklių iliustracijas.
Kritiškasis tipas atmeta ir tradiciją, ir istoriją, „mūsų pačių istorinio tapatumo požiūriu kritiškos istorijos išreiškia tai, kuo mes nenorime būti, suteikia galimybę neigimu kurti vaidmenį, formuoti tapatumą“.
Genetinis istorinės sąmonės tipas teigia, kad „pats keitimasis suteikia istorijai prasmę, paslaptis yra iš senosios gyvenimo formos išsirutuliojusi nauja gyvenimo forma, ir būtent tas pokytis daro ją prasmingą. Laiko kitimas netenka grėsmingumo ir yra suvokiamas kaip atveriantis galimybę kurti naują pasaulį.“6
Šie istorinės sąmonės tipai parodo mūsų santykį su praeitimi. Tai svarbu, kai kalbame apie vienokį ar kitokį tradicijos aktualizavimą. Labai dažnai įrodinėjama, kad dabartis gali įprasminti tik tas tradicijas, kurios yra nors kiek „gyvos“ šiandien. O visa kita – tai tik „simuliakrai“ ir „lavono gaivinimas“. Bet Rüssenas parodo, kad požiūriai į praeitį gali būti – ir yra – įvairesni.
Santykis su praeitimi gali būti grindžiamas ir tuo, ką vadinčiau genetinių tradicijų išradimu. Tradicija yra tai, ką laikome „savais“, puoselėtinais ir saugotinais reiškiniais. Vadinasi, pirmiausia turime atpažinti tai, kas yra „sava“. Tradicija atrandama šiandien ir tik vėliau ieškoma jos gijų praeityje.
Nacionalizmo epocha drąsiai išradinėjo tradicijas. Daugelis tų, kurios nurodomos kaip senos, būdingos tik „mūsų tautai“, yra modernūs išradimai, – teigia Ericas Hobsbawmas.7 Rinkinyje „Tradicijos išradimas“ yra įdomus Hugho Trevoro-Roperio straipsnis „Škotijos kalniečių tradicija“.8 Visame pasaulyje garsi škotų tradicija nešioti languotus škotiškus sijonus, pasirodo, yra visiškai nesena, atsiradusi XVIII a. antrojoje pusėje. Iki to laiko jie dėvėjo apsiaustą primenančius drabužius, o škotišką sijoną išrado… anglų pramonininkas Thomas Rawlinsonas. XVIII a. viduryje Škotijoje jis įkūrė geležies lydymo aukštakrosnę. Darbininkams tradiciniai drabužiai labai trukdė, tad fabrikantas liepė nukirpti apatinę jų dalį. Apie tokią racionalizaciją buvo paskelbta laikraščiuose ir ji greitai paplito. O jau po pusšimčio metų buvo įrodinėjama, neva škotiškas sijonas siekia neatmenamus škotų istorijos laikus! Ar po tokio demaskavimo škotai atsisakė sijonų? Kas domisi futbolu, iš škotų aistruolių aprangos galėtų spėti, kad tikrai ne.
„Tradicijos išradimas“ yra labai efektyvi kultūrinė strategija. Aišku, postmodernumo ir įvairiausių mitų demistifikavimo epochoje tai skamba labai įžūliai. Be to, kruvini karai, įsiplieskiantys dėl istorijos ir tradicijų, neaplenkė ir Europos – žlugus komunizmo režimui, tragiškas Balkanų pavyzdys parodė, kaip pavojinga išleisti nacionalizmo džiną iš butelio.
Genetinis tradicijos supratimas reiškia, kad jaučiame laiko kismą, pripažįstame, kad mūsų pažinimas yra ribotas, tačiau kartu suvokiame, kad praeitis gali pasiūlyti tokias reikšmių formas, kurios buvo užmirštos ar užgniaužtos. Jas, be abejo, reikės užpildyti dabarties turiniu.
Būtent šiame kontekste norėčiau aptarti Vilniaus kariliono projektą. Naivu tikėtis, kad pavyks susigrąžinti Vilniaus kadaise turėtą garsų aurą, bet remdamiesi tuo, ką žinome ir kas yra išlikę, galime kurti savas garsų reikšmes (jos, žinoma, galėtų būti ir istorinės), tai suteiktų vilniečiams ir miesto svečiams galimybę gaivinti arba išsiugdyti jautrumą garsui kaip neatsiejamam architektūros sandui.
Kaip skambina varpai?
Kadaise miestų ir miestelių erdves užliedavo varpų gaudesys. Varpai buvo labai atidžiai prižiūrimi, jiems suteikdavo vardus. Didieji varpai buvo laikomi karališkaisiais. XVII a. Vilniuje, Katedros varpinėje, įrengtas didysis varpas buvo vadinamas Žygimantu9 – tai kunigaikštį Žygimantą Augustą menantis ar jo garbei skirtas varpas. 1645 m. Vilniaus kapitula susirūpino, kad dėl griūvančio bokšto karaliaus varpas ėmė blogai skambėti.10
Varpai pranešdavo džiugias žinias. Štai J.K.Chodkevičiaus pergalė prie Salaspilio buvo taip pažymėta:
Priešais šventovės duris visi susirinkę piliečiai,
Šaudo aplink šautuvai ir vėliavos plazda virš miesto,
Bokštuose skamba varpai, dudena variniai pabūklai.11
Varpai įspėdavo apie pavojus. Varpai turėjo ir mitologines reikšmes. Daivos Vaitkevičienės teigimu, „varpo figūra, simbolinė griausmo forma apima dvi tarpusavyje susijusias reikšmes: 1) praskyrimo [...] ir 2) esant atviram keliui – judėjimo į viršų reikšmę“.12 Tyrinėtoja varpą sieja su viena iš Perkūno raiškos formų. Žinoma, ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuviai neturėjo tokių varpų, kokius pradėta lieti vėliau, bet archeologai randa varpelių, kuriems priskiriamos reikšmės galėjo būti sutapatintos su varpais krikščioniškų bažnyčių varpinėse.
Žmogui mirus irgi buvo skambinama varpais.13 Taip daroma todėl, kad vėlė galėtų kilti į dangų.14 Arba: „Tai dėl to dūšios zvanai pazvanija, kad jau ana rast savo vietų toj dūšia ir kad aitų dangun.“15
Kodėl reikia varpo gaudesio, kad „dūšios“ patektų į dangų, aiškėja iš kito liudijimo: „Pirmiau, pryš Kristaus atėjimą, visa mūsų žemė, visas oras buvo apsiausts vynu akmeniu. Tas akmū neleida nė numirusiems į dangų patekti. Kristus tan akmenį pirmiausia perskėlė į keturias dalis ir paskun su perkūnais suskaldė ir nuleida per savo galybę un žemės.“16
Varpai yra svarbus liaudiškos bažnytinės liturgijos elementas. Pirmiausia, varpo skambėjimas kviečia į pamaldas, be laikrodžių gyvenę parapijonys iš jo sužinodavo laiką, svarbius bendruomenei įvykius: vestuves, laidotuves, jis įspėdavo apie gresiantį pavojų – priešų antpuolį, gaisrą ar kitą stichinę nelaimę. Žmonės žinodavo, kada ateina sakralus laikas (tradicinė kultūra turi gausybę įvairiausių draudimų vykstant šventoms mišioms, o kai kurios maginės praktikos, pavyzdžiui, bičių avilių kilnojimas, turi būti atliekamos kaip tik per mišias). Tad varpo skambėjimas šiuo požiūriu yra labai svarbus – jis surikiuoja valstiečio gyvenimą. Štai vienas liudijimas: „Kartą skambino Pabiržės bažnyčioje „Viešpaties angelas“. Tėtušis, kaip visada, nusiėmė kepurę ir meldėsi. Tuo metu ėjo keliu ponas. Priėjęs prie tėtušio, jis taip pat nusiėmė skrybėlę ir palaukė, kol tėtušis baigė. Tada pasisveikino ir tarė: „Jūs, Ratkevičiau, ne vienas, bet visada su Dievu.“17 Varpo skambėjimas yra būtinas tikintiesiems, kurie nori sąžiningai atlikti savo priedermes.
Yra daug išlikusių pasakojimų apie paskendusius varpus, kurių skambesys girdėti iš ežero. Varpai tampa ir etnokonfesinių santykių išraiškos priemone. Štai kaip pasakojama apie Alvito varpą:
„Prūsai, pavogę iš Alvito bažnyčios varpus, vežė per Alvito ežerą. Jiems bevažiuojant, sulūžo tiltas, ir nugrimzdo varpas ir žmonės. Todėl ir dabar vidurnaktį būna girdėti varpo skambėjimas ir prūsų šauksmai: Dangaus, dangaus! Jie nusiramins tik tada, kada bus pasaulio galas.“18
Šie tautosakos motyvai įkvėpė Maironį tokioms eilutėms:
Dar tebevaldę (daug metų jau bus!)
Biržus seni Radvilai,
Skapiškio ežeru vežant varpus,
Vienas jų gyrės kvailai:
„Iki Biržų bus girdėti,
Gaus bambizai pavydėti,
Kai dėl dangiškos garbės
Mano šerdis prakalbės!“
Kaip matome ir literatūroje (elito kultūroje) atsikartoja tos pačios struktūros: didesnis varpas reiškia ir didesnę garbę, kuri leis prilygti Biržų reformatams. Šis mažas pavyzdys parodo, kaip susipina liaudies ir elito kultūros sluoksniai (pasiskolinamas ne vien tautosakos siužetas, kartu perimama ir giluminė prasmės struktūra).
Varpai gali padėti nuskendusioms bažnyčioms:
„Seneliai pasakoja, kad kur dabar yra Šepeta, buvęs didelis ežeras, o prie ežero stovėjusi bažnyčia. Kartą ta bažnyčia tik šlamokšt ežeran ir paskendo. Su visais žmonėms paskendo. Kartais Velykų rytą bažnyčia išsikelia. Jeigu kas suspėtų į bažnyčios zakristiją įbėgti ir paskambinti, tada bažnyčia daugiau nebeskęstų ir žmonės, kurie yra bažnyčioje, būtų išgelbėti. Nors daug kas matė išsikėlusią bažnyčią, bet iki šiol dar niekas į bažnyčią neįėjo: arba nesuspėjo, arba bijojo. Kartą Velykų rytą iš Šalnakandžių pro Pašepetį ėjo moteris. Ji pamatė iš Šepetos išsikėlusią bažnyčią, o aplinkui bažnyčią einančius žmones. Tada ji bėgčia bėgčia į Kupiškį, nubėgo pas kleboną ir jam pasakoja, ką mačiusi. Klebonas jai pasakęs, kad reikėjo tuoj eiti į bažnyčią ir paskambinti, – tada bažnyčia būtų nebeskendusi, o dabar ir vėl nugrimzdo ežeran.“19
Tad varpas su savo skambėjimu reiškia daugiau nei vien tik kvietimą į pamaldas ar laiko skaičiavimą. Beje, ir po Lietuvos krikšto valstiečiai – o nemažai ir miestiečių – dar ilgai gyveno pagal oralinės kultūros tradicijas. Garsas buvo svarbiausia susižinojimo priemonė. Vaizdinius ženklus ir raštus palikdavo tik gamta ar anapusybė. Kultūriškai suvaldytas ar apvaldytas buvo tik garsas. O varpų garsas, ypač turtingas reikšmių (čia užsiminėme tik apie keletą aspektų, bet jų yra gerokai daugiau), buvo vienas svarbiausių lietuvių gyvenime ir jis turėjo aiškią kryptį – aukštyn. Varpai būdavo įrengiami bokštuose, jų skambėjimas versdavo pakelti žvilgsnį į viršų. Ir tai nėra vien tik mechaniškas galvos pakėlimas, tai liudija tam tikrą vertikalų ryšį su dangumi, su anapusybe.
Tad varpo simbolikoje susipina ir senosios lietuvių kultūros, ir krikščioniškosios tradicijos reikšmės, jos viena kitą papildo, nurodydamos bendrą vektorių – dangų ir globą.
Kariliono Vilniuje projektas
Šiais pabirais svarstymais noriu atkreipti dėmesį į užmirštą reikšmių pasaulį. Savaime suprantama, karilionas, jei ir būtų pastatytas, tų tradicijų nebeatkurs. Tačiau jis galėtų užpildyti Vilniaus erdvę garsais, skambėjimu, kviečiančiu pakelti akis aukštyn. Karilionu galima skambinti ne tik renesanso ar baroko, bet ir šiuolaikinę muziką. Taip būtų kuriama genetinė tradicija: pripažįstamas laiko faktorius ir nebijoma tradicinės formos užpildyti nauju turiniu. Vilniui reikia lavinti garso kultūrą.
Prie jos atgaivinimo ir kūrimo labai prisidėtų projektas sostinėje įrengti karilioną. Juk ar ne varpų muzika galėtų geriausiai susieti praeitį su dabartimi garsų izotopijoje? Lietuvių, o kartu lenkų, rusų, žydų ir kitų tautų istoriją mena Vilniuje išlikę pastatai, paminklai. Tačiau materialųjį sluoksnį galėtų prasmingai papildyti nematerialusis – tai garsas. Karilioną turi Kaunas ir Klaipėda, o sostinėje jo dar nėra.
Mintis statyti karilioną kilo Vilniaus dominikonui Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios rektoriui broliui Pauliui Rudinskui. Architektai Robertas Zilinskas ir Irena Kliobavičiūtė iš įmonės „Senojo miesto architektai“ ir architektas Kęstutis Pempė su konstruktoriumi Alfonsu Vaškevičiumi iš „Vilniaus architektūros studijos“ yra parengę kariliono projektą.
Karilionas būtų įrengtas Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų bažnyčioje šalia Lukiškių aikštės. Dominikonų vienuolijos internetiniame puslapyje rašoma:
„Karilionas galėtų būti puikia, būsiančio „Laisvės“ memorialo dalimi – varpų skambėjimas lydėtų kritusių už Lietuvą minėjimus. Tuo pačiu būtų sukurta nauja viešoji erdvė – Lukiškių aikštė įgytų daugiau gyvumo, atsirastų naujas reprezentuojantis miestą turistinis-kultūrinis objektas. [...]
Šiuo metu yra parengti visi projektai, kad būtų galima statyti karilioną. Netgi yra susitarta su olandų kompanija „Royal Eijsbouts“. Šios įmonės konstruktorius H. Romonesco parengė penkių oktavų, 61 varpo Šv. Jokūbo kariliono projektą. [...] Šia mintimi broliai dominikonai pasidalino su Lietuvos karilionierių gildijos Prezidentu profesoriumi Giedriumi Kuprevičiumi, Vilniaus miesto savivaldybės atstovais, Kultūros paveldo departamento specialistais ir architektais, konstruktoriais. Visi minėti asmenys ir įstaigos pritaria kariliono įrengimo idėjai.“20
Įsteigtas Šv. Jokūbo kariliono paramos fondas. Kol kas surinkta vos keliasdešimt tūkstančių, o projektas kainuotų beveik penkis milijonus litų. Į šią sumą įeina bokšto rekonstrukcijos, varpų liejimo ir kariliono įrengimo darbai.
Šiuo metu rengiama Lukiškių aikštės sutvarkymo koncepcija. Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis patikino, kad konkurso dalyviai turės įkomponuoti karilioną į bendrą aikštės sutvarkymo projektą.
Sumanymą įrengti karilioną remia aukšti politikai ir visuomenės veikėjai, neabejotinai jį palaikys ir vilniečiai. Vis dėlto ekonominės krizės sąlygomis valstybei šis projektas būtų pernelyg didelė našta, matyt, reikėtų siekti Europos Sąjungos paramos. Karilionas suteiktų labai svarbų akcentą Vilniui, miestas taptų patrauklesnis svečiams – argi ne puiki tradicija vakarais eiti į Lukiškių aikštę pasiklausyti varpų muzikos?
Vietoj pabaigos
Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia,
O graudus balsas veržiasi per orą.
Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią?
Tinginius prikelt turi tikrą norą.
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...21
Tai posmas iš Vinco Kudirkos eilėraščio „Varpas“, įdėto į pirmą laikraščio Varpas numerį. Taip varpas tapo laisvės idėjos simboliu. Kudirkos tautinė programa buvo siekis išsilaisvinti iš Rusijos priespaudos. Jo redaguojamas Varpas žadino „tautinę dvasią“ ir pašaukė Lietuvą laisvei.
Lukiškių aikštė – tai laisvės aikštė, kuri susieja praeities Lietuvą – LDK – su dabartine Lietuva. Lukiškių aikštėje buvo pakarti 1863 m. sukilimo didvyriai. Tas sukilimas irgi išreiškė laisvės troškimą, norą išsivaduoti iš imperinės Rusijos. Nepraėjus nė šimtui metų netoli nuo šios aikštės, tik jau ne viešai, o požemiuose, naciai žudė tuos, kurie jiems priešinosi, sovietai kankino ir žudė Lietuvos partizanus.
Kariliono muzika natūraliai pripildytų laisvės idėją garsinėmis reikšmėmis. Tai unikali proga mūsų laisvės figūrą – varpą – materializuoti Vilniaus karilionu Laisvės aikštėje. Kas galėtų būti labiau simboliška ir paveiku? Varpų muzika už visus, kurie paguldė galvas dėl laisvės, – už sukilėlius, už savanorius, už pokario partizanus. Kad kiekvienas iš mūsų pakeltume akis nuo grindinio ir, vedami varpų skambėjimo, pažvelgtume aukštyn – ten ant vėlių suolelio sėdi mūsų protėviai, žvelgiantys į mus ir vertinantys mūsų darbus. Praeitį su dabartimi ir ateities viltimis susietų ne vien reginys – ne vien mūrai, bet ir garsai, kurie žadina mus prisiminti tai, ką primiršome, prikelti praeitį dabarčiai ir išsaugoti ateičiai.
***
1 V. Ališauskas, Sakymas ir rašymas, Vilnius, 2009, p. 72–73.
2 Ten pat.
3 M. Sahlins, Istorijos salos, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2003, p. 147–183.
4 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 382.
5 J. Rüssen, Pasakojamosios galios raida, mokantis istorijos. Moralinės sąmonės ontogenezės hipotezė. In: Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika: Švietimo studijų sąsiuvinis. Sud. A. Poviliūnas, Vilnius: Solertija, 1997, p. 31
6 Ten pat, p. 38–42.
7 E. Hobsbawm, Nations and Nationalism since 1780, Cambridge: Cambridge University Press, 1990.
8 Trevor–Roper H., The Invention of Tradition: The Highland Tradition of Scotland// Hobsbawm E. J., Ranger T. (eds) The Invention of Tradition, Cambridge: Cambridge University Press, 1983, p. 15–41.
9 Ten pat, p. 272.
10 Ten pat, p. 242.
11 L. Bojeris, Karolomachija, Vilnius: Vaga, 1992, p. 150.
12 D. Vaitkevičienė, Ugnies metaforos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 92.
13 A. Vyšniauskaitė, Mirties samprata lietuvių liaudies tikėjimuose, Liaudies kultūra, 1998, nr 3, p. 18.
14 LTR 1289/216, LTR 1487/205.
15 LTR 6447/96
16 LTR 1790/64
17 Alfredo Andrijausko prisiminimai. Lietuvos istorijos institutas. Etnologijos skyrius, b. Nr. 1995, p. 12.
18 Lietuvių tautosaka, Vilnius: Mintis, 1967, t., 4, p. 647.
19 Ten pat, p. 731.
20 https://www.dominikonai.org/joomla/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=56&Itemid=154
21 Cit. https://www.antologija.lt/texts/22/tekstas/1.html