Taigi atvykėliai iš kitos tautinės kultūros sužino tą patį, ką sužinotų, pavyzdžiui, septyni lietuviai ir vienas estas, jei nuvyktų mokytis į Gdansko universitetą ir apsilankytų karališkuosiuose rūmuose, Solidarność laivų statykloje, toje Stocnia. Kitaip tariant, septyni lietuviai ir vienas estas savo buvimu Lenkijoje prisidėtų prie jos kosmopolitiškumo sklaidos lenkų tautinių simbolių apglėbtyje.
Net jei ir tiesa, kad kai kurios šalys dėl savo tautinio tapatumo apsisprendė tam tikru istoriniu momentu, jos tai padarė ne be išankstinių prielaidų ir mitų, už kuriuos kai kam teko paaukoti net gyvybę. Su etnosu tapatinamasi, kai užčiuopiamos jo ištakos – vieni tą daro perdėtai nacionalistiškai, kiti suvokia, kad ten, kur jie stovi, nėra pasaulio centras, tai periferija, bet jiems ji užvis artimiausia. Tautinė savivoka perduodama nebūtinai su motinos pienu, išugdoma tariant pirmuosius gimtosios kalbos žodžius. Prancūzai ją brandina skaitydami Balzacą, ispanai – Cervantesą, rusai – Tolstojų, anglai – Shakespeare’ą, lenkai – Miłoszą, lietuviai – Milašių... Kita vertus, visi šie rašytojai yra globalūs, jų literatūra universali. Bet tiesa ir tai, kad rašytojai turi tautiškumo žymę. Miłoszo atveju tai dviejų tautų žymė: ne veltui Tomas Venclova yra sakęs, kad Miłoszo romanas „Ysos slėnis“ – tai lenkiškai parašytas lietuviškas romanas. Sykiu tai jau dviejų kultūrų romanas, paženklintas šio regiono dvasia.
Mes tą „dvasią“ atpažįstame, jei esame jos dalis, ypač jei perpratome kalbinius ir kultūrinius jos kodus. Sulig naujų kalbų pažinimu, atsiradus galimybei įsišaknyti svetur, kalbinių ir kultūrinių kodų atpažįstame vis daugiau – tai ypač aktualu Šengeno multikultūrinėje erdvėje. Vis dėlto tvirtai įsišaknyti svetur pavyksta retai kam. Dar rečiau įsišaknijama keletą kartų skirtinguose pasaulio regionuose. Ir tikrai niekam nepavyks nuolatos įsišaknyti vis kitose pasaulio vietose, mat įsišaknijimui reikia laiko.
Jei teisus Aristotelis, „Nikomacho etikoje“ tvirtindamas, kad draugų galima turėti tik keletą, nes draugystė – kokybiškas santykis tarp žmonių – neatsiranda akimirksniu, manyčiau, tas pats galioja ir šalims: įsišaknyti galima geriausiu atveju dviejose ar trijose pasaulio vietose, nes kokybiškam santykiui su kita kultūra užmegzti reikia dar daugiau laiko.
Šengeno erdvė ypatinga tuo, kad ji leidžia judėti tarp kultūrų. Bet tarpkultūriškumas skleidžiasi tik todėl, kad egzistuoja skirtingos etninės grupės, idiosinkrazinės kultūros, per kelis šimtmečius atsiradusios naujos tarmės ir su jomis atsinešta kalbinė pasaulėjauta. Iš kur kitur semtis tarpkultūriškumo, jei ne iš etnografiškos skirtingų kultūrų ir kalbų sampynos?
XX a. suklestėjus fašistiniam nacionalizmui, Europoje išskersta milijonai įvairių tautų žmonių, pradedant fronto linijomis, baigiant konclageriais. Tai privertė suprasti, kad tarpkultūriškumas ir kosmopolitinė orientacija yra vienintelis Europos kelias. Tačiau net ši europinio masto idėja, inspiruota tragiškos patirties, neatmetė iki Antrojo pasaulinio karo vyravusių vertybių – etninio kultūrų ir kalbų tapatumo. Šios vertybės ne tik išliko, jos netgi suponavo prievolę ginti etninių mažumų teises.
Žmonių grupei, esančiai didesnio etnoso sudėtyje, pakanka turėti skirtingą kalbą su keliais folkloro elementais ir Briuselis gins jos teisę išsiskirti, būti savimi. Tautinių mažumų diskriminacija laikoma didžiausiu blogiu, ir tai liudija ne etninio diskurso pabaigą Šengeno multikultūrinėje erdvėje, bet jo plėtrą. Tai itin aktyvi plėtra su kontroversiškais padariniais.
Oficialioji retorika smerkia savo etnoso sureikšminimą, iškėlimą, ypač baiminamasi ultranacionalizmo – taip Europarlamentas patenka į nenuoseklumo, prieštaravimo sau spąstus, nes jis turi ginti tai, ką pats neigia. Kosovo nepriklausomybės pripažinimas liudija, kad gerbiama suverenumo teisė tų žmonių, kurie renkasi nepriklausomybę nuo Serbijos, nes tiki, kad jie yra kitokie ir paveldėjo šį kitoniškumą iš savo protėvių. Serbijai tai atrodo fatališka istorinė klaida. Tikriausiai taip ir liks, nes tai dvi nesutaikomos pozicijos.
Po dvidešimties nepriklausomybės metų kai kam jau ir lietuvių etninė pergalė didesnių etnosų apsuptyje atrodo klaida. Šarūnas Liekis, retrospektyviai apžvelgdamas Lietuvos ir Lenkijos santykius, straipsnyje „Lenkija Lietuvoje, Lietuva Lenkijoje“ rašo, kad tarpukario nepriklausomybės aušroje atsimetimas nuo Lenkijos buvo strateginė klaida. Tokie žodžiai verti, kad jais susidomėtų, pavyzdžiui, LR prezidentūra. Klausimas, kodėl istorikas nė neužsimena, kad ne tik Lietuva, bet ir Ukraina priešinosi polonizacijai ir Józefo Piłsudskio lenkiškai imperijai Międzymorze tarpukariu? Žodžio polonizacija teksto autorius net nevartoja, matyt, laiko politiškai nekorektišku
.
Paradoksalu, bet tai leidžia manyti, kad šis ultraliberalas supanašėjo ne su Lenkijos liberalais, o su ultranacionalistais. Juk kai bendraujame su lenkų kosmopolitais, visada jaučiame jų pagarbą lietuviškumui, nepriklausomybei nuo Lenkijos ir tautiniam kitoniškumui.
Abipusė pagarba vienas kito tautiniam tapatumui sukuria esminę sąlygą supranacionaliniam bendravimui. Tokios pagarbos Lietuvai nerodo naujoji Varšuvos vyriausybė, kuri kelia perdėtus nacionalistinius reikalavimus, kartu pamiršdama savo nuodėmę dėl Vilniaus okupacijos. Kaip visada blaiviai mąstantis Kęstutis Girnius teigia, kad toks spaudimas žadina pasipriešinimą. Tokių pasipriešinimų kaimynų daromam spaudimui daugėja ir tai rodo, kad kosmopolitinėje Šengeno erdvėje esama juodųjų skylių, kurios susiurbia pagarbą tautinei leviniško Kito perspektyvai.
Bet, jei lietuviškoji tautinė perspektyva patiems lietuviams ima atrodyti klaida, jei manoma, kad būtų geriau kalbėti lenkiškai ir nesizabovyti su lietuvišku etnosu, kuris „užmaišytas“ ant filologinių mielių, tada ką taip mąstantiesiems derėtų veikti per Lietuvos nepriklausomybės iškilmes? Gal apsiverkti, ypač kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako kalbą vilkėdama tautiniais drabužiais? Gal tai irgi fundamentalizmas? Ar tautinis sijonas, kaip folkloro dalis, irgi klaidinga tautinė perspektyva? Tada ir lenkai, bulgarai, rumunai, vokiečiai, škotai ir visi kiti, per ritualizuotas apeigas įžūliai dėvintys etninių spalvų ir fasonų drabužius, turėtų užsitraukti rūsčią kritiką...
Jei lietuvių tautiškumo kritika paremta tuo, kad lietuviai tik dėl „filologinio projekto“ tapo nelenkais, tada norėčiau paklausti, ar lenkams svarbu būti nerusais? Juk žinome, kaip atkakliai lenkai priešinosi rusų kalbos skverbimuisi sovietmečiu. Taip pat galėtume klausti, ar Gdansko gyventojams svarbu būti nevokiečiais? Ar lenkams rūpi, kad Gdańsk netaptų Danzig?
O Vakarų ukrainiečiams, kurie istoriškai kaip ir lietuviai priešinosi polonizacijai, ar svarbu būti nelenkais? O šiaurinės Transilvanijos Klužo-Napokos ar Targu Murešo miestų gyventojams ar reikšminga pabrėžti savo vengrišką etnosą ir būti nerumunais? Šiaurinėje Rumunijoje, Kluže Napokoje, vengrai turi net savo operos teatrą. Ar lietuviai galėtų Lenkijoje turėti savo operos teatrą, o lenkai – Lietuvoje? Rumunijos šiaurinėje Transilvanijoje, Klužo Napokos mieste, Babeş-Bolyai universitetas yra dvikalbis ir dvikultūris: rumunų ir vengrų. János Bolyai – tai vengrų matematikas, o Victoras Babeş – tai rumunų bakteriologas. Ar lietuviai ir lenkai galėtų turėti dvikalbį universitetą ne tik Vilniuje, bet ir pačioje Varšuvoje?
Tęskime: baskai ir katalonai yra kaip neispanai, separatistai flamandai kaip nevalonai, o škotai ir velsiečiai – kaip neanglai. Kaukazo pusėje žinome, kas yra čečėnų etnosas. Persikėlę per Atlantą, matome Kvebeką su Monrealio kultūra – tai prancūzofilai anglofiliškoje Kanadoje. Vermonto valstija JAV taip pat prancūzų kalba išreiškia savo kitoniškumą ideologiškai anglofiliškoje Naujoje Anglijoje. Ir visa tai – lingvistinis pagrindas. Štai ir turime globalų „etnonacionalistinio fundamentalizmo“ paveikslą XXI a. Tačiau Šarūnas Liekis mano, kad etnonacionalizmas – tai specifinė Lietuvos bėda, esame atsilikęs būrų kraštas, nes kadaise atsisakėme Lenkijos globos.
Beje, sąrašą galėtume tęsti ir persikėlę į Aziją. Kaip tame eilėraštyje: kur pažvelgsi, visur balta, gal ir žiemai kartais šalta, taip ir čia – kur pasuksi, visur „filologinis projektas“, tai gal jis yra neišvengiamas tarpkultūriškumo sandas?
Netiesa, kad kosmopolitas yra bešaknis ir benamis. Ultrakosmopolitas, niekinantis savo šaknis, gal tokiu ir tampa. Lengva būti kosmopolitu tam, kuris turi namus ir šaknis: migruok kaip paukštis, skrajok kaip olandas, bet visada galėsi nutūpti į savo lizdą, kad ir kokios etninės grupės „medyje“ jis būtų susuktas. Tai gali būti ir multietninis lizdas, postmodernus, etniškai ir kalbiškai suliejantis kelis tapatumus ir kitokius prisiminimus – tai suteikia tik dar daugiau žavesio. Kalbant Anthony’o Giddenso terminais, čia atsiveria galimybė interpretuoti ir perinterpretuoti save. Kosmopolitinis savęs perinterpretavimas nesunaikina tautiškumo esmės, net jei kalbėtume apie multinacionalumą, kai tėvai yra skirtingų tautybių ar net rasių. Tiesiog kiekvienas, gerbdamas konkretų paveldo sluoksnį, gali kūrybiškai interpretuoti save ir savąjį tapatumą.
Globalioje erdvėje daugėja etniškai heteronomiškų arba multirasinių tapatybių (hyphenated identities). Gausėja žmonių, kuriems dvi ir net trys kalbos yra gimtosios. Tokie pavyzdžiai tik praplečia savęs interpretavimo galimybes, kuriant globalią multikultūrinę pilietybę anapus vienos valstybės sienų. Vis dėlto tautinį tapatumą net ir globalizacijos sąlygomis dauguma paveldi gana aiškiai apibrėžtą.
Pasak Zygmunto Baumano, nors milijonai gali skraidyti lėktuvais iš vieno kontinento į kitą ir būti globalūs, milijardai skursta arba bent jau negali leisti sau nusipirkti lėktuvo bilieto. Daugybė žmonių Indijoje, Afrikoje ir Brazilijos priemiesčių lūšnynuose neturi ne tik interneto, bet ir duonos, elementarių sanitarinių sąlygų. O didžioji dauguma galinčiųjų skraidyti patiria fragmentuotą, vadybiškai manipuliuotą, atostogoms skirtą „globalizacijos paketą“ – savaitės ar mėnesio trukmės atostogos Turkijoje ar Egipte pagal „viskas įskaičiuota“ programą neturi nieko bendra su įsijautimu į tos šalies kalbą, kultūrą, skausmus ir džiaugsmus, istorinius mitus ar politines vizijas. Daugumos vadinamųjų „pasaulio piliečių“ mąstysena yra lokali, o tapatumas seklus.
Šiuo požiūriu grynasis kosmopolitizmas tampa neįmanomas. Tam reikėtų, kad išnyktų galimybė klausti: „Iš kur tu?“ Abstraktus atsakymas: „Iš Europos“ (suprask, aš pasisakau už „vakarietiškas vertybes“ per se) nieko nereiškia, nes Europa yra daugialypė, daugiakultūrė. Jos vertybės skirtingos, regionai puoselėja savą istorinę atmintį, nacionalinius jausmus ir įsitikinimus. Įmanomas tik nacionalkosmopolitizmas kaip atvirumas įvairovei, neprarandant autentiško ryšio su savo tauta.
Tam turime ir teorinį pagrindą, kurį sutvirtino liberalas Vytautas Kavolis. Jis pripažįsta išskirtinį lietuvių kalbos ir tautinio tapatumo vaidmenį kuriant Lietuvos valstybę. Šio autoriaus tekstų visuma atskleidžia liberaliojo nacionalizmo kilnumą, nes jis išsaugo pagarbą tautos ištakoms ir prielaidoms.
Publicistikos rinkinyje „Nepriklausomųjų kelias“ Kavolis teigia, kad Lietuva savo brandos sulaukė su tautininkais. Jis laikė juos revoliucijos žmonėmis, į lietuvius apskritai žvelgė kaip į revoliucionierius. Nacionalizmą Kavolis siejo su humanizmu: „Kai kas mūsų tautos simboliu norėtų laikyti rezignuojančiai kenčiantį, ranka į kelius pasirėmusį Rūpintojėlį. O tačiau per pastaruosius pusantro šimto metų mes esame iškovoję penkias nemažas revoliucijas, kurias visas galima pavadinti nacionalistinėmis ir humanistinėmis, ir nei vienos – komunistine“ (p. 346).
Tų „nacionalistinių ir humanistinių revoliucijų“ tikslas – lietuvių tautos suverenumas, visos jos, pasak Kavolio, yra paženklintos Vinco Kudirkos epochos ženklais: „Kudirkos sukurtame Lietuvos himne iš praeities stiprybė semiama. Tačiau tuoj pat patikslinama, ir kuriam tikslui šioji stiprybė semiama: Tavo naudai ir žmonių gėrybei. Tautos meilė reikština naudingais, konkrečiais kasdienybės darbais; ir šiems darbams įvykdyti reikia realistiškai susiorganizuoti. Tai ir yra pagrindinis varpininkų įnašas lietuvių tautinio sąmoningumo turinin“ (p. 342).
O antai straipsnyje „Modernizacija, globalumai ir nacionaliniai kultūriniai siekiai“ Kavolis tautiniams nacionaliniams intelektualams linki, kad jie kuo aktyviau dalyvautų daugiašaliame civilizacijų poliloge, remdamiesi asmeninėmis vertybėmis ir patirtimi. Civilizacijų teoretikas vertino lokalią, nacionalinę individo patirtį ir kvietė, remiantis ja, visus burtis į daugiašalį polilogą. Čia kitoniškumas nėra atmetamas, etniniu, rasiniu ar civilizaciniu požiūriu kitoks individas yra integruojamas į savąją patirtį, nes tavoji patirtis taip pat yra vertinama. Pačios tautinės prielaidos ir jų ištakos yra vertybė. Šiuo požiūriu liberalusis Kavolio nacionalizmas kyla iš tautos pilnatvės, harmoningai suderintos su kitų tautų nacionaline pilnatve.
Todėl manau, kad liberalusis nacionalizmas, arba nacionalkosmopolitizmas, leidžia individui kurti transnacionalinę multikultūrinę pilietybę, neatsižadant savo tautos patirties ir nacionalinių ištakų. Taip subalansuojama skirtingų Europos regionų vienybė skirtybėse (unity in diversity).
Skirtybė tarp Lenkijos ir Lietuvos gerbtina vien dėl kalbų skirtybės. Antai per konferenciją Varšuvos universitete lenkai vienam lietuviui ir dviem vengrams darė sinchroninį vertimą iš lenkų (nacionalinės) kalbos į anglų (supranacionalinę, Viduramžiais tai būtų lotynų) kalbą, taigi atrodo, kad egzistuoja ne tik kosmo-po-litevski, bet ir kosmo-po-polski...
Nėra abejonės, kad Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje Europos valstybėje, buvo, yra ir bus ksenofobų, kurie žadina žemiausius instinktus ir kursto neapykantą kitokiems. Yra daug užsikonservavusių žmonių, net politikų, kurių nacionalistinė plokštelė jau traška nuo senumo. Supranacionalinis bendravimas ir multikultūriškumas dekonstruoja provincialų tapatumą.
Ksenofobijos yla bematant išlindo iš maišo sulig savivaldybių rinkimais, į kuriuos kai kas bandė eiti su rasistiniu lozungu „Be žydų, be gėjų, be juodų, be raudonų ir be čigonų taboro“. Regis, dabar ypač gera proga pasakyti, kokia ksenofobiška yra Lietuva. O jei palyginsime šį atvejį su neonacių riaušėmis Drezdene 2011 m. vasario 13 d., minint 65-ąsias Drezdeno bombardavimo metines? Ten neapsieita be praskeltų galvų, be ugnies siausmo ir stiklo šukių. Akivaizdu, kad Vokietijoje kosmopolitizmas pakrikštytas aršiais susirėmimais ir kraujo praliejimu, o Lietuvoje verbalinio (na, kartais su pasistumdymais) rasizmo protrūkiai, atrodo, yra vis dėlto kontroliuojami.
Drezdeno gyventojai net patys išėjo į gatves, kad sustabdytų 1000 įniršusių neonacių, nors dauguma vokiečių ir patys kalba apie tai, kad Drezdenas ir kiti Vokietijos miestai karo pabaigoje buvo negailestingai subombarduoti visiškai be reikalo. Zygmuntas Baumanas, viešėdamas VDU, savo paskaitoje tai irgi paminėjo, kalbėdamas apie blogio prigimtį.
Lietuva labai bjauriai išsiskyrė per pedofilijos skandalą, bet lietuvių liberalai į tai nesikišo, o kai įsibėgėjo Drąsiaus Kedžio istorija, kai kurie iš jų ėmė narsiai kautis už gėjų paradą, tarsi tų eitynių nebuvo galima surengti aprimus Lietuvą suskaldžiusioms aistroms dėl pedofilijos. Niekas nepaisė, kad šis tragiškas konfliktas jau nusinešė net kelias gyvybes ir gal visam gyvenimui traumavo Kedžio dukrą. Apie tai liberalai nemąstė, jiems atrodė svarbiau triukšmingai demaskuoti homofobus per gėjų paradą.
Socialiniai darbuotojai susirūpinę, kad mokyklose keliama sumaištis dėl vaikų lytinės orientacijos. Toks protų pakrikimas irgi rodo, kokia nebrandi ir pavojinga yra kai kurių ultraliberalų kova už mažumų teises.
O štai pagal ksenofobijos apraiškas, dėl kurių Lietuvą taip gėdina kai kurie intelektualai, mūsų šalį lengvai nurungė Prancūzija, 2010-aisiais be gailesčio deportavusi šimtus romų. Gabeno juos į Rumuniją autobusais, tiesa, pakišdavo po 300 eurų dienpinigių, suprask, čia vakarietiško humanizmo pasireiškimas. Ar ir dabar liberalios, sekuliarios Prancūzijos, tradiciškai skelbusios liberté, égalité, fraternité šūkius, veidas skaisčiai švyti be jokių ksenofobijos raukšlių?
Kada Lietuva taip elgėsi romų ar kurios nors kitos mažumos atžvilgiu?
Kada Lietuvoje vyko riaušės etniniu pagrindu?
Kada lietuviai kėlė valdžios vėzdą prieš kurią nors etninę grupę (pavienių atvejų pasitaiko, bet jų esama ir kitose šalyse, o aš kalbu apie tendencijas ar įvykius, keliančius grėsmę kitataučių išlikimui).
Prisiminkime, kad būtent Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, suteikė pilietybę Lietuvos lenkams ir rusams. Ar tai nėra tautos tolerancijos apraiška ir tikrasis liberalizmas? Tad kur geresnis „tautinis“ klimatas: ar Prancūzijoje, kurią nuolatos drebina etninės riaušės, liepsnojant Paryžiaus ir Marselio priemiesčiams, kuri niekina kitataučius ir liepia nusiplėšti čadras, ar Lietuvoje? Tomas Venclova savo tekste „Aš dūstu“ linkėjo, kad Lietuva taptų tokia kaip Prancūzija... Manyčiau, nuo liepsnojančių automobilių dūmų tada uždustume jau ne perkeltine, o tiesiogine šio žodžio prasme…
O kaip yra Šveicarijoje, kuri taiko unikalias procedūras demokratijai užtikrinti šalyje, kur vox populi yra lemiamas? Kodėl ten uždrausti musulmonų minaretai? Šveicarai supranta, kaip drastiškai tai pakeitė šalies įvaizdį. Bet tai buvo autentiškas piliečių balsas. Demokratija juk ir reiškia tai, kad garantuojama teisė pasakyti, ką galvoji, o ne tai, ką Briuselis verčia galvoti, taikydamas subtilią prievartą tolerancijos vardu.
Ant skilimo slenksčio atsidūrusi Belgija nesugeba sudaryti vyriausybės rekordiškai ilgą laiką ir, jeigu ji nebūtų ES narė, šalyje, ko gero, kiltų, Dieve apsaugok, pilietinis karas.
O Graikija, 2004-aisiais visus sužavėjusi nepriekaištingai surengtomis olimpinėmis žaidynėmis, argi nenugrimzdo į totalią korupciją, ar ji nekelia grėsmės pačiam euro stabilumui? O Italija su Berlusconiu, įsivėlusiu į nuolatinius sekso su nepilnametėmis skandalus? O Vengrija, priėmusi įstatymą, varžantį spaudos laisvę? Ar jos irgi yra sektinas pavyzdys Lietuvai?
Tad kur slypi tasai neigiamas Lietuvos išskirtinumas, apie kurį be paliovos kalbama? Mes neturėjome net inkvizicijos ir persekiojimų už religinius įsitikinimus tradicijos, kokia buvo Vakarų Europoje. Gal tolerancijos teoriją Voltaire’as ir Locke’as filosofiškai suformulavo būtent todėl, kad Vakarų Europoje prieš tai dėjosi baisūs dalykai?
Šarūnas Liekis teigia, esą Lietuva, nekeliaklupsčiaudama prieš Lenkiją, tolsta nuo vakarietiškųjų vertybių: „Kovojama ne su Lenkija, bet su Vakarais, prieš savo įsipareigojimų vykdymą stojant į ES, prieš dvišalių santykių įsipareigojimus, prieš pliuralizmą ir daugiakultūrę pilietinę tapatybę ir, svarbiausia, prieš Vakarų pasaulio vertybes.“
Žodžiai, žodžiai, žodžiai… Nė vieno palyginimo ar fakto… Na, gerai, sakykime, kad Lietuva iš tikrųjų pasinėrusi į ksenofobijos sutemas, bet kodėl tada vis daugėja Socrates/Erasmus studentų, kurie pas mus įgyja naujos patirties ir lieka patenkinti, kad galėjo prisidėti prie daugiakultūrės ir pliuralistinės atmosferos kūrimo? Ką čia, Lietuvoje, universiteto auditorijoje, veikia jau minėti septyni prancūzai ir vienas latvis, jeigu esame tamsi ksenofobų ir homofobų šalis? Kodėl Lietuvoje daugėja turistų ir tai, beje, yra įvairių tautų žmonės? Kodėl krepšinio fanai, tradiciškai orientuoti į nacionalines vertybes, legionierius priima kaip savus, nepaisydami nei jų tautybės, nei rasės?
Tačiau kur kas svarbiau klausti, kokia „vakarietiškų vertybių“ būklė šiandieninėje Vakarų Europoje, jei taip smarkiai nuogąstaujama, kad Lietuva jas sukompromituos. Ką galėtume pasakyti apie Lisabonos sutartį, į kurią neįtraukta krikščionybė kaip Europos civilizacijos vertybė? Kodėl iš Lisabonos sutarties išbrauktas krikščioniškasis paveldas, nors visuose Europos miestuose ir bažnytkaimiuose stovi bažnyčios ir jos tikrai ne visur ir ne visada būna tuščios?
Nepamirškime, kad „vakarietiškos vertybės“ ypač degradavo per Jugoslavijos karą: „Kai buvo bombarduojamas Sarajevas, o Radovanas Karadžičius su savo naujaisiais četnikais vykdė kruviną etninį valymą, tai kraujavo visa Europa, 1989 metais prasidėjusių Jugoslavijos įvykių šviesa (ar veikiau „tamsa“) mums nebeleidžia girtis ir liaupsinti Europos kaip humanizmo kontinento“ (Vladimir Tismaneanu, „Išsivadavimo fantazijos“, p. 9).
Koks paralyžius vakarietiškas vertybes ištiko Prancūzijoje, kad karo laivus “Mistral” ji parduoda Rusijai iškart po šios karinio konflikto su Gruzija? Kur dingo Berlyno ištikimybė vertybėms, kad “North stream”, nepaisant karštų protestų, kasamas Baltijos jūros dugnu už 5 milijardus kišenpinigių Schröderiui?
Idealistines politikos vertybes jau seniai prarijo realpolitik ekonomizacija. Ar tai nėra nauja Jalta? Juk būtent Jaltos konferencija 1945 m. suteikė Stalinui vertybinį Vakarų palaiminimą aneksuoti Vidurio ir Rytų Europą, remdamasi irgi ekonominiais interesais, suprask: karas baigėsi, užteks problemų, gali varytis į savo lagerius būrelį Rytų tautų, o mes einam atkurti Vakarų Europos, daryti verslo, plėtoti ekonomikos ir liberalizmo.
Gal normalu Lietuvai, Baltijos valstybei, turėti savo požiūrį į tai, kas vyko, į tai, kas vyksta, ir net savaip įsivaizduoti, kas vyks? Gal leistina ir laikytis savų vertybių, jei Vakarų vertybes pagraužė merkantilumo kirminas?
Simptomiška ir apgailėtina, kad 21-aisiais neprikausomybės metais atsiranda vis daugiau intelektualų, šmeižiančių Lietuvos tautinę tradiciją. Kuo labiau tolstame nuo Sąjūdžio tautinės dvasios, tuo labiau kasdienybėje įsigali demokratijos pornografija. Beje, ant savo tautos pamatų spjaudoma ne tik pas mus, bet ir Lenkijoje.
Antai Varšuvos universiteto surengtoje konferencijoje apie 1989-ųjų įvaizdį ir istorinę atmintį vienas feministiškai nusiteikęs mokslininkas užsimojo demaskuoti Solidarność, tvirtindamas, kad diskursas, aptariantis šį judėjimą, klaidina, nes nėra pateikiamas pralaimėjusiųjų požiūris, nepasidomėta, kaip tuos įvykius vertina komunistų lyderių žmonos iš savo namų ūkio perspektyvos. Na, bent šiuo atžvilgiu kaimynus, regis, esame aplenkę – vien Godos Ferensienės rašytiniai ir verbaliniai viso pasaulio vertinimai „iš namų ūkio perspektyvos“ nusveria svarstyklių lėkštę mūsų naudai…
Būtų juokinga, jei nebūtų gėda, nes apmaudžių kuriozų vis daugėja.