Šitokia dvejopa autoterapija lydi mane gana patikimai: viena vertus, gaunu motyvacinių impulsų savo vietinei veiklai, antra vertus, „atostogauju“, iš tolo užjausdamas kitų skausmą.
Didelę įtaką man padarė ir tebedaro 1982-aisiais autoavarijoje žuvusio Johno Gardnerio kūriniai. Šis, kadaise labai garsus, o dabar beveik visiškai pamirštas, rašytojas 1978 m. parašė esė, pavadintą „Apie moralę grožinėje literatūroje“ (On Moral Fiction).(1)
Gardneris ragina rašytojus, kad jie stiprintų žmogaus norą dorai gyventi, kurti, mylėti, užuot stūmę į cinizmą ir abejingumą. Jis aistringai analizuoja grožinę literatūrą ir joje – po literatūriniu paviršiumi – slypinčią filosofinę bei etinę energiją. Ne mažiau aistringai jis kritikuoja garsiausius savo bendraamžius rašytojus, kurie, jo požiūriu, atsisakė savo kūryba puoselėti žmonių dorovę.
Šį tekstą Gardneris parašė laikais, kai mene dominavo estetinė autonomija, todėl buvo ne tik sukritikuotas – daugelis Niujorko rašytojų jį tiesiog išjuokė. Maža to, Gardneris buvo išvadintas kvailiu.(2) Laikui bėgant, postmoderniojo „grynojo“ (nuo etikos atitrūkusio) estetizmo entuziazmas pamažu išgaravo ir Gardnerio moralinis nusistatymas vėl tapo aktualus, svarbus, ypač tiems, kurie nepritaria beširdės rinkos įsiviešpatavimui.
Gardneris laikė meną etiniu idealu, kuris žmogaus sieloje įžiebia kūrybingumą, dorumą ir gebėjimą mylėti. Šitą viską apimantį žmogiškumo idealą jis vadina pilnatve (wholeness). Siekdamas pajusti idealizmą paties rašytojo kūryboje, susiradau 1966-aisiais išleistą pirmąjį jo romaną „Prisikėlimas“ (Resurrection). Pagrindinis romano herojus – profesorius Džeimsas Čandleris paskutinėmis gyvenimo valandomis atlieka veiksmą, simbolizuojantį žmogaus pilnatvę (wholeness) ir suabsoliutinantį gyvenimo prasmę. Nors skaitydamas šį kūrinį negalėjau atsikratyti jausmo, kad herojaus likimas, ypač pabaigos apoteozė, nepakankamai įtikina, esama net šiokių tokių karikatūrinių elementų, vis dėlto negaliu atmesti giluminės Gardnerio idėjos: žmogus gali transcendentaliai pakilti, jeigu seka paskui meno skleidžiamą pilnatvės idealą.
„Atokvėpio“ minutėmis skaitydamas Lietuvos spaudą, pastebėjau, kad joje nuolatos minima visavertiškumo sąvoka, kuri mano sąmonėje nejučiomis prisišliejo prie Gardnerio apmąstymų apie wholeness, ir pajutau stiprų norą ją aptarti. Mano noras tapo dar aistringesnis, kai suvokiau, kad įvairių tekstų autoriai išreiškia nuoširdžią viltį, jog kada nors ateis laikas, kai dauguma Lietuvos gyventojų galės gyventi visavertį gyvenimą.
Todėl pagrindinį dėmesį skirsiu visavertiškumo sąvokai su tuo emociniu ir etiniu krūviu, koks jai suteikiamas Lietuvoje. Kaip minėjau, ši sąvoka vartojama dažnai, todėl nevardysiu nei tekstų, nei autorių pavardžių, bandysiu kalbėti apibendrintai, kas leistina kultūros komentaro žanrui.
Gal dėl savo politinės pozicijos į šią ir į daugelį kitų sąvokų, kurios apibrėžia, regis, neginčytinai teigiamus dalykus, žvelgiu su širdgėla: tą taką jau pažįstu, ir, deja, žinau, kur jis veda. Visavertiškumo sąvoką irgi aptarsiu su kartėlio jausmu, nes tai – „gerais norais grįstas kelias“, jei ir ne į pragarą, tai vis tiek galutinis adresas iš anksto žinomas… Todėl bandysiu pasiūlyti kitą idėją, gal keliančią kur kas mažesnį entuziazmą, bet kelio, kuriuo ji veda, gale bent jau neatsiveria praraja.
Visaverčio gyvenimo Lietuvoje vienas kitam linki daugelis žmonių – filosofai, psichoterapeutai, pedagogai, finansinio saugumo pasiekę ir ketinantys grįžti namo emigrantai. Dažniausiai ši sąvoka neanalizuojama, visavertiškumas laikomas visiems savaime suprantamu fenomenu. Iš esmės tai yra žmogaus, kuriam sekasi, įvaizdis, susiformavęs dar praeito šimtmečio pirmaisiais dešimtmečiais ir persikėlęs į mūsų laikų žodyną kaip aiškiai apibrėžta sąvoka.
Štai ką rašė Vanderbilto universiteto profesorius Williamas A. Harperis, pristatydamas Williamo H. Burnhamo knygą „Visavertiška asmenybė“ (The Wholesome Personality): kad taptų visavertis, žmogui reikia išsiugdyti gebėjimą siekti reikšmingų tikslų. Tauriausias iš jų yra tiesos ieškojimas.
Visavertiškumo pasiekiama, laikantis šešių principų:
– aktyvizuojant visą savo organizmą ir reaguojant į aplinką;
– prisiimant užduotis, siejančias individą su visuomene;
– objektyviai vertinant save ir aplinką;
– atkakliai siekiant tikslo;
– laisvai reiškiant iniciatyvą;
– suvokiant genetinę savo prigimtį.
Savo apžvalgą Harperis baigia Burnhamo citata:
„Ideali demokratinė visuomenė yra tokia, kur kiekvienas turi galimybę pasiekti pranašumo kurioje nors srityje, o jos lyderiai ne dominuoja, bet koordinuoja žmonių pranašumus, siekdami didesnės kolektyvinės gerovės.“(3)
Publicistiniame lygmenyje pageidavimas „ugdyti visavertį žmogų“, „visavertiškai gyvenantį tarp savųjų (t. y. šiame, realiame etniškai ir kultūriškai artimų žmonių pasaulyje)“ noromis nenoromis iškelia idealą, jaudinamai primenantį Friedricho Nietzsche’s Antžmogį arba Abrahamo Haroldo Maslowo Aggridantą,(4) nors mano aptariamuose tekstuose šių filosofinių sąvokų šiame kontekste niekas tiesiogiai nemini. Nutylėjimas subtiliai perkelia diskusiją į buitinį lygmenį – kasdienybės plotmėje visavertis žmogus aiškinamas kaip neprislėgtas ligų ir negalavimų, pajėgus, pasiturintis, gebantis pildyti savo norus, vykdyti savo valią ir netgi primesti tą valią kitiems.(5)
Neatsiejama visavertiškumo ypatybė – pripažinimas. Visavertis žmogus tiesiog pagal apibrėžimą negali būti nepripažintas, neįvertintas. Jei ne šlovė, tai bent jau susižavėjimas gaubia visavertį žmogų. Tokius buitinius komentarus papildysiu asmenine patirtimi.
1974 m. vasario mėnesį Čiurlionio meno mokykloje trys mūsų laidos klasės rengė tuo metu tradicinius būsimųjų abiturientų „šimtadienio“ spektaklius. Niekada nepamiršiu vienos skulptorių ir tapytojų klasės spektaklio akimirkos – Raimondas Katinas, vaidinęs Romos senatorių, užsidėjęs ant galvos lauro lapų vainiką, ant nuogų pečių užsimetęs baltą paklodę (jis buvo raumeningas vyras), – pakėlė dešinę ranką ir kreipėsi į žiūrovus: „Laisvieji piliečiai!“
Mus apėmė šiurpus susijaudinimas. Man tai buvo katarsio momentas. Raimondo Katino asmeniškai nepažinojau, bet kas savaitę matydavau jį mokyklos sporto salėje žaidžiantį krepšinį. Jis pasakiškai galingai atbėgdavo prie lentos, neįmanomai aukštai pašokdavo (nebuvo aukštaūgis), ir nežiūrėdamas ramiai įdėdavo kamuolį į krepšį. Man tai atrodė svajonių viršūnė. O dabar, stovėdamas scenoje su Romos senatoriaus tunika, jis ištarė tai, kas neabejotinai buvo ir sporto varžybų (ir apskritai Lietuvos) vidinė idėja: „Jūs, laisvieji.“
Įamžinau šį momentą savo atmintyje, mano sąmonėje jis pavirto fundamentalia sąvoka – visaverčio žmogaus įvaizdžiu. Galingas virtuozas, laisvės pranašas – tai ilgiems metams tapo mano idealu ir mano bandymų tobulėti finaline stotimi. Mano vaizduotė piešė fenomenalų paveikslą – sveikas, vikrus, stiprus, greitaprotis žmogus, patogiai keliaujantis po pasaulį ir besimaudantis šlovėje (tai, aišku, aš).
Visada atkakliai siekiau šio idealo, nors ir suvokdamas, kad savo fiziniais duomenimis niekada neprilygsiu Raimondui Katinui. Tik pastaruoju metu, sulaukęs pirmųjų žilų plaukų, ėmiau abejoti jaunystės visavertiškumo idealu (nors ir įgijau šiokį tokį vardą keliose Žemės rutulio vietose). Pagaliau supratau, kad ilgai sirgau, apsinuodijęs infantilizmo ir egoizmo nuodais, ši liga vos neatėmė iš manęs meilės, įkvėpimo, įdomių idėjų. O tai supratęs, pažvelgiau į visavertiškumą visiškai iš kitos pusės. Pailiustruosiu tai nesenais įvykiais.
Prieš kurį laiką Izraelyje lankėsi XY, mano brangus draugas iš Lietuvos. Šis neeilinis žmogus visiškai atitinka mano jaunystės idealą: jis yra fiziškai stiprus, puikus analitikas, atidus šeimos žmogus, turi neįtikėtiną ištvermę ir yra puikus sportininkas. Be to, jis skaito tas knygas, kurias mėgstu skaityti ir aš. Informacija apie jo apsilankymą Izraelyje (čia jis susitiko ir su vietiniais verslininkais) prasiskverbė į Lietuvos žinių tinklalapius ir buvo sutikta dešimtimis kupinų pykčio, net įtūžio komentarų (tai, kad lankytasi būtent Izraelyje, tik sustiprino komentatorių įniršį).
Graži visavertiškumo idėja vienu mostu buvo paskandinta, pasitvirtino jau keletą metų mane persekiojanti nuojauta, kad visavertiškumo idealas yra klaidinantis miražas. Tas „visaverčio nukarūnavimas“ jokiu būdu nereiškia, kad neteko vertės mano draugo neeilinė savastis: jis tebėra gilus, žavus žmogus. Bet jo energiją persmelkė liūdesys – žmogus nepasikeitė, tačiau jo visavertiškumui buvo suduotas skaudus smūgis.
Kur aptikau tokio klaidinimo šaknis?
Iš esmės reikėtų kalbėti apie tris klaidų sluoksnius – tai visavertiškumo prigimtis, pavienio žmogaus visavertiškumas ir visuomenės požiūris į individo visavertiškumą. Turbūt jau pats šios sąvokos pagrindas yra klaidinantis – ar gali būti du pagal visavertiškumą (jei toks fenomenas apskritai egzistuoja realybėje) lygūs žmonės? Juk nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų identiškas kito žmogaus atitikmuo: kiekviena siela yra atskiras pasaulis, kad ir koks tas asmuo būtų nesavarankiškas, ligotas arba atvirkščiai – galingas, stiprus.
Kartais bejėgis arba invalidas įveikia stipruolį (prisiminkime senąją Dovydo ir Galijoto legendą), kartais mieguistas vienaakis tinginys nugali vikrų dviakį aktyvistą (prisiminkime Kutuzovą ir Napoleoną), kartais nelaimėjęs premijos konkursantas pelno pasaulinį pripažinimą (kaip Arturas Rubinšteinas po nesėkmės pianistų konkurse 1910-aisiais). Be to, ar gali rungtyniauti, pavyzdžiui, išskirtinis („visavertis“) disko metikas su išskirtine („visaverte“) agurkų augintoja? Ar galės jaustis visavertis milijonierius, jeigu šalia jo gyvena nevisavertis milijardierius? O ar milijonierius jausis visavertiškesnis, jei milijardierius pavydės jam gabumų tapyti peizažus arba virti grybų sriubą?
Dažnai, kalbėdami apie visavertiškumą, komentatoriai linki žmonėms plataus išprusimo ir gebėjimo orientuotis skirtingose srityse ir plotmėse. Naujųjų technologijų apžavėtiems žmonėms patariama skaityti grožinę literatūrą, klausytis koncertinės muzikos, sportininkams linkima mokytis fizikos ir užsienio kalbų, o valdžios žmonėms – „visokeriopai ugdyti savo asmenybę“.(6)
Tikimasi, kad platų išprusimą įgiję žmonės geriau susivoks įvairiose situacijose, ir tai padės jiems pajusti pasitenkinimą arba išgelbės nuo spąstų, kuriuos spendžia stipresnieji. Atkreipkime dėmesį: tikimasi, kad plataus išprusimo žmonės bus pajėgesni (su tuo sutinku), taigi kartu visiškai nejučiomis, netyčia pripažįstama, kad svarstymai apie visavertiškumą iš esmės reiškia, kad kalbama apie žmogų, kuris a priori yra nepajėgus, todėl jam linkima dorybės tuo tikslu, kad ji galbūt padės paslėpti silpnumą. Nuo ko paslėpti? Ogi nuo stipresnio už jį (o tam stipresniam visavertiškumas visiškai nereikalingas).
Jau ant diskusijos slenksčio aiškėja, kad kalbos apie visavertiškumą iš esmės veda į episteminę sumaištį. Taip suprantamas visavertiškumas iš esmės paneigia žmogaus galimybę išsirinkti sau tokią tobulėjimo kryptį, kuri atitiktų jo įgimtą ir įgytą potencialą. Nejučiomis paneigiama nepriklausoma žmogaus saviraiška.
Įdomu tai, kad lietuvių visavertiškumo ir rusų pilnavertiškumo (polnocennostj) sąvokos labai panašios – svarbiausia čia yra nuoroda į vertę, o vertė matuojama arba pinigais, arba kitais matais, kurių esmė – galimybė palyginti. Kitaip sakant, taip aptariamas visavertiškumas paneigia pats save, nes, ten kur yra galimas palyginimas, ten nėra pilnatvės. Anglų kalbos sąvoka wholesomeness ir jai artima integrated personality akcentuoja visiškai kitą aspektą – gerumą kaip žmogaus egzistenciją užtikrinantį buvimą: The quality of being beneficial and generally good for you.(7)
Jei remsimės šia angliška interpretacija, kalba apie visavertiškumą tuoj pat pasisuks kita kryptimi. Ir vis dėlto komentatoriai, tyrinėjantys wholesome personality, neišleidžia iš akių šios problemos net ir buitiniame lygmenyje. Buitinis visavertiškumas dalijamas į dvi atskiras sritis – tai asmeninė gerovė ir savosios visuomenės gerovė.(8)
Per pastaruosius penkis dešimtmečius tyrinėtojai atmetė tokią visavertiškumo sampratą, kai ji siejama su žmogaus, neturinčio nei dvasinių, nei fizinių trūkumų, asmenine gerove. Kalbėti apie tokius, reikštų ignoruoti didžiąją žmonijos dalį ir postuluoti visavertiškumą kaip mažumos pranašumą, kitaip sakant, įteisinti mažumos tironiją. Todėl, norėdami išsaugoti pamatinį humanizmą, tyrinėtojai humanistai nagrinėja privačią gerovę kaip suvokimo (cognitio) reikalaujantį reiškinį. Tuo siekiama, atsisakant nebrandžios visavertiškumo svajonės, suvokti realias žmogaus galimybes padidinti savo pajėgumą.
Garsioji Juliuso Seemano teorija didžiausią žmogaus pajėgumą apibrėžia kaip jo sielos savybę absorbuoti didžiausią informacijos kiekį. Tai tampa įmanoma tada, kai žmogaus vidiniai, informacijos imlumą lemiantys „agregatai“ (jie gali funkcionuoti atskirai ir nerišliai arba susietai ir rišliai) yra ypač gerai integruoti. Būtent tada žmogus gali efektyviai pasinaudoti didžiausiu ir margiausiu informacijos srautu: tai ir yra Seemano integruotos asmenybės teorija.(9) Ši teorija daro milžinišką žingsnį žmogaus garbingos egzistencijos kryptimi, bet ir ji asmeninę gerovę supranta kaip harmoningos asmenybės galimybę didinti savo pranašumą kitų sąskaita. Žmogaus gyvenimo turiningumas ir prasmingumas lieka už šitaip traktuojamos asmeninės gerovės ribų.
Visavertiškumo svajonės žlugimo fone bene tauriausia žmogaus buvimo idėja yra Abrahamo Maslowo saviraiškos (self-actualization) koncepcija. Maslowas (1908–1970) siūlė suvokti žmogų kaip esybę, savo poreikius tenkinančią tam tikra tvarka. Šią tvarką Maslowas nusakė kaip piramidę – nuo skubios būtinybės piramidės apačioje iki saviraiškos viršuje. Dauguma žmonių pasitenkina skubios būtinybės tikslais – galimybe kvėpuoti, fiziškai egzistuoti, miegoti, patenkinti instinktų lygmens poreikius. Kiek mažesnė žmonių grupė, sugebėjusi patenkinti esminius poreikius, pereina į aukštesnį lygmenį – užsitikrina egzistavimo saugumą (šeima, įsidarbinimas, priteklius, saugi priklausomybė grupei).
Dar mažesnė žmonių grupė, patenkinusi savo poreikius abiem pirmaisiais lygmenimis, ieško dvasinio artumo su jiems ypač maloniais kitais žmonėmis. Ketvirtajai grupei priklauso tie, kurie, visa tai jau turėdami, siekia šlovės ir pripažinimo. O penktoji grupė – maždaug 2% visos Vakarų visuomenės – siekia sukurti savo pasaulį arba įnešti savo autentišką indėlį į pasaulio esmę. Šitiems žmonėms būdinga ramybė, geraširdiškumas, kantrybė ir apskritai gera nuotaika. Jų gyvenimas kupinas meilės, į pasaulį jie žiūri ramaus gerumo kupinu žvilgsniu.(10)
Maslowo filosofinis taurumas glūdi jo koncepcijoje, teigiančioje, kad kiekvienas žmogus turi savo taką į saviraišką – tiek nuostabi motina, tiek menininkė, tiek išradėja, tiek agurkų augintojas. Maslowo teorija netiesiogiai nurodo, kad tikroji žmogaus egzistencijos prasmė atsiskleidžia per jo gebėjimą ramiai ir geranoriškai bendrauti su kitais, tokia būsena padeda jam gyventi ir tyrinėti pasaulį. Vis dėlto Maslowas pripažino, kad negalima iš kiekvieno nei reikalauti, nei tikėtis geraširdiškos kantrybės ir kūrybiško požiūrio, juk daugybė žmonių gyvena nepalankiomis, o dažnai tiesiog tragiškomis sąlygomis, todėl yra priversti nuolatos rūpintis savo išlikimu. Apie pilnatvę ir ramybę nėra ko nė šnekėti. Kitaip sakant, daugumos likimas iš esmės paneigia Maslowo suformuluotos gyvenimo idėjos grožį ir priimtinumą visiems ar bent daugumai.
Naujesnė Maslowo idėjos versija, susijusi ne su brandaus suaugusio žmogaus raiška, bet su žmogumi, kuris nuo pat jaunystės absorbuoja įvairias idėjas, laisvai jas interpretuodamas, pristatydamas naujaip, originaliai,(11) nekeičia reikalo esmės – laimingos mažumos atstovai negali būti pavyzdys tiems, kurie yra nelaimingi, jaučiasi likimo įstumti į spąstus. Taigi filosofiškai gera idėja taip ir nesugeba įleisti šaknų, kad pražydėtų.
Pažvelkime į antrąją buitinio visavertiškumo idėjos pusę – ką reiškia sėkmingai susiklostę santykiai su „savąja“ bendruomene.
Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvename nežabojamos globalios rinkos sąlygomis, kai didžiausia politinė ir idėjinė jėga yra efektyvumas.(12) Solidarumo, bendruomenės tobulinimo, jos savasties puoselėjimo ir gėrėjimosi ja idėjos nugrimzdo į praeitį (reikia pripažinti, kad laisvoji rinka daugelį vis dėlto išlaisvino nuo polinkio į nacionalizmą ar net fašizmą, bet nežinia ar ilgam). Rinkos efektyvumas yra naujasis pasaulio karalius su savo sargybiniais (įvairių kredito agentūrų rodikliais) ir režimo ramsčiais – stambių finansinių grupių vadovais, diktuojančiais investicijų įvairiose šalyse tvarką ir sąlygas. Šie finansinių grupių vadovai užsitikrina, kad gaus didžiulius atlyginimus, nepriklausomai nuo savo firmų pelningumo. Mūsų laikais svarbiausias rinkos sandas – jau ne įmonės pelningumas (tai pernelyg statiškas, todėl pasenęs rodiklis), bet įmonės pelno augimas ir to augimo greitis. Rinkodaros lauke žmogus yra tik vartotojas, o vartojimas reiškia šią minutę apėmusios aistros patenkinimą. Rinka efektyviausia ten, kur sugebančių kuo skubiau patenkinti neatidėliotinus savo norus yra daugiausia. Šiuolaikinis žmogus (taip pat ir efektyvumo besivaikantis finansinis vadovas) primena isteriškai skubančią marionetę, kurios kiekvieną judesį valdo rinkos efektyvumo jėga. Žmogus virsta humanistiškai mąstyti atpratintu robotu, kurio dvasiniai „mechanizmai“ neveikia.
Tam paprasčiausiai nėra laiko – viskas turi įvykti dabar, šiuo momentu, arba žvelgiant globaliu mastu – iki šio vakaro. Žmogus be rytdienos – štai kuo pavertė mus skubotumas ir naujoji ekonomikos strategija. Šiuolaikiniam žmogui nebereikalingi tokie mąstymo būdai, kurie užtikrintų pasirengimą ateičiai. Net ir mokymosi procesas virto vien sprendimo įgūdžių lavinimu, siekiama žūtbūt gauti pažymėjimą su įrašu excellence, patvirtinančiu mitišką išskirtinumą, nes būtent jis priartina aspirantą (t. y. pretendentą į aukštas pareigas) prie rinkos magnato kabineto.
Tolesnis aspiranto kelias jau grindžiamas oligarchijos dėsniais, ir tik gerokai vėliau paaiškės, kad jo išsilavinimas yra pasibaisėtinai seklus (ne ką geriau išsilavinęs ir jo viršininkas), o tos dalykinės spragos kaip tik ir lemia, kad be paliovos skurdinami ir žeminami milijonai žmonių. Tiesa, vakarykščiai aspirantai sėkmingai užsitikrina asmeninę gerovę, bet jų gyvenimą lydi nenutrūkstama kitų neapykantos kruša. Aspirantai tampa savo pritekliaus kaliniais. Tai ir yra mūsų dienų gyvenimo globaliu mastu paradigma, prieš kurią bejėgiškai ar net kvailai atrodo dar neseniai daugelį žavėjusios nacionalinės (arba liberalios) idėjos. Nuskurdę arba niekada negyvenę aukščiau skurdo ribos žmonės, apnuodyti bejėgiško pykčio, anonimiškai atakuoja pelnytos ar nepelnytos „sėkmės kūdikius“ interneto komentarų sąvartose.(13) Tikimasi patirti nors trumpą įtūžio satisfakciją. Bet iš esmės žmonės savo pyktyje skandina ir save, ne tik savo „priešus“, t. y. išoriškai laimingus žmones, todėl joks pokalbis, kuris padėtų ieškoti išeities, tampa neįmanomas. Tie, kuriems sekasi, irgi kažin ar yra laimingi, nes kiekvienas atsitiktinai sutiktas „savojo“ žvilgsnis yra kupinas ne susižavėjimo ir palaikymo, bet pavydo ir neapykantos. Tarnų įtūžis yra vienintelė jų paguoda. Belieka nuleisti akis.
Rinkos efektyvumo idėja karaliauja ir valstybiniu lygmeniu, negailestingai versdama jai tarnauti nedidelių šalių vyriausybes. Tokiomis sąlygomis net ir iš Shakespeare’o nesugebėsi nieko išmokti.
Savaime aišku, kad tokia būklė neleidžia žmonėms susiburti į solidarumo vienijamą visuomenę. Jie negali tikėtis ir savo artimojo paramos. Tad ir šiuo požiūriu visavertiškumo svajonės yra klaidinanti fatamorgana.
Tačiau negalima teigti, kad žmonės visai prarado refleksijos galimybę. Tarp vieno pasikalbėjimo mobiliuoju telefonu ir kito, tarp vieno žvilgsnio į internetinių dirgiklių lauką ir kito esama tylos pauzių, kai atmintyje iškyla migloti prarasto erdvėlaikio vaizdiniai, bandoma suvokti, ar toji praeitis galėjo pasiūlyti geresnius turiningo, prasmingo gyvenimo variantus.
Kitaip sakant, ar verta toje dingusioje praeityje ieškoti atramų, kurios padėtų atsikratyti žeminančio marionetės vaidmens?
Mano kartos žmones, kalbančius lietuviškai, intymiais ryšiais sieja sovietinė praeitis, konkrečiai 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių tarpsnis (į Izraelį išvykau 1977-ųjų pradžioje). Ši praeitis, šalia politinės, o kartu ir dvasinės okupacijos fakto su visais jos padariniais, turėjo ir dar vieną elementą, mano supratimu, labai svarbų, nors apie tai nėra plačiai diskutuojama. Kalbu apie pavienių žmonių profesinio brendimo sąlygas ir sukauptą didžiulį potencialą.
Toks profesinis tobulėjimas, ypač kai jis nukreipiamas tarnauti bendruomenei ar net platesniems visuomenės sluoksniams, yra moderniosios (jau nebe mūsų šiuolaikinės) epochos gyvenimo turiningumo ir prasmingumo vienas iš ryškiausių požymių.(14)
Visapusiškas profesinis augimas neįmanomas mažoje šalyje, nes ji negali mobilizuoti pakankamai lėšų, kad užtikrintų aukščiausią profesionalumo lygį plačiame specialybių spektre. Tuo požiūriu maža valstybė yra ne tik nevisavertė, bet ir apskritai daug ko nepajėgia suteikti savo gyventojams. O Sovietų Sąjunga, būdama trėmimų, žudynių, fizinės priespaudos ir dvasinės prievartos valstybė, persmelkta melo, kamuojama deficito, tuo pat metu paradoksaliai išlaikė imperinę pasaulinės supervalstybės profesinio transcendentalumo struktūrą ir kai kuriems gyventojams suteikė galimybę atskleisti visus savo gabumus ir talentą. Daugelyje sričių SSRS užtikrino sąlyginę gabių žmonių paklausą ir tuo būdu, nepaisant antihumaniškos prigimties, suteikė galimybę nemažai žmonių grupei kaupti transcendentalią gyvenimo patirtį.
Kai maža šalis išsivadavo iš imperijos, susiklostė paradoksali situacija – ne tik gabiausi jos žmonės nebegali turiningai dirbti, bet ir visas tautinis diskursas netenka transcendentalumo elementų būtent tada, kai šie elementai yra gyvybiškai svarbūs šalies išlikimui ir suklestėjimui. Dar daugiau: maža šalis neturi svarbumo auros, todėl daugelis žmonių, ypač tie, kurie tapatinasi su Tėvyne, jaučiasi egzistenciškai nuskriausti, blaškosi, praradę tokią būtiną jiems tapatumo galią. Viską reguliuoja kieta globalios rinkos ranka – net į geriausias mažųjų tautų atstovų idėjas, kurias šie pristato globalizmo apsėstam pasauliui nepažįstama kalba, ne tik neįsiklausoma, bet užgesinama ir jų radimosi energija.
Gera idėja, pateikta lietuvių, latvių, danų, hebrajų arba makedonų kalba, visų pirma turi prasimušti per vertimo į pasaulio didžkalbes slenkstį, o ant to slenksčio tykoja biurokratai, kurie minta iš savo šalies nepajėgumo.(15) Vėliau užverda kova dėl tų per stebuklą prasiskverbusių idėjų priimtinumo, nes galingoji rinka iš principo atmeta smulkiųjų pageidavimus kaip nereikšmingus ir neesminius. Buitinės kalbos apie visavertiškumą tokiomis sąlygomis skamba kaip pasityčiojimas, ypač kai neišvengiamo visuotinio nepasitenkinimo banga virsta tūžmasties viesulu, įsukančiu visuomenę į šalto susvetimėjimo verpetą.
Bet prisiminimai apie negrįžtamai prarastą profesinį transcendentalumą yra aktualūs ir šiuolaikinių kolizijų laikais. Daugeliui žmonių, kuriems dabar yra maždaug 45 metai (o tai – pajėgiųjų dauguma), šis transcendentalumas yra bene svarbiausia vizija ir vertybių matas. Į globalios rinkos pragaištingą šokį šie žmonės žiūri per transcendentalumo vizijos filtrą. Daugelis bando trauktis į senąsias Vakarų valstybes, kurios tarpvyriausybiniu lygmeniu sukūrė imperinę erdvę ir, pasitelkdamos biurokratiją, bando apginti transcendentalumą net ir šiuolaikinėmis sąlygomis. Tačiau emigrantai ten gali užimti tik vasalų pozicijas, nes transcendentalumo erdvė be išlygų skatina tik tuos, kurie vietinę kultūrą perėmė kartu su motinos pienu.
Vienintelė logiška išeitis tokiomis sąlygomis – burtis į mažųjų valstybių grupes, kad žmonėms atsirastų individualios brandos perspektyva. Tačiau tai – jau kita tema.
Individuali branda apskritai neįmanoma, jei viską skandina atstumtųjų įtūžis. Todėl vietoj buitinio visavertiškumo siūlyčiau „sužeistojo riterio“ idėją. Šios idėjos esmė yra nevisaverčio žmogaus gelbstimoji galia. Sužalotas, paniekintas, neturtingas arba šiaip nepajėgus žmogus dalijasi su savo artimu tuo, ką turi, kuo išgali kitam padėti, ir tuo būdu „išlaiko pasaulį“, nes taip pasireiškia jo absoliuti, redukcijai nepavaldi siela („pilnatvė“).
Dabar grįšiu prie Gardnerio idėjos.
Jo romano „Prisikėlimas“ (parašyto kaip energingas atsakas Levui Tolstojui) herojus – Stanfordo universiteto filosofijos profesorius Džeimsas Čandleris sužino, kad dėl leukemijos jam liko gyventi vos keli mėnesiai. Metęs darbą, jis su žmona ir trimis dukterimis grįžta į gimtąjį kaimą netoli Niujorko. Ligoninėje susitinka su kitais sunkiais arba nepagydomais kaip ir jis ligoniais, kalbasi su jais apie gyvenimo prasmę, kad padėtų numalšinti artėjančios mirties baimę. Tetą slauganti devyniolikmetė Viola Steli įsimyli sergantį profesorių.(16) Jos jausmai perauga į romantinę aistrą, persmelktą kančios.
Paskutinę savo gyvenimo dieną Čandleris, sutelkęs jėgų likučius, nueina į Violos namus ir ten, „pripažindamas jos meilę“ (ir tuo pakylėdamas jos sielą), miršta prie jos kojų. Vėliau Gardneris pats šaipėsi iš savo herojaus,(17) o siužetą papildė prologu, kuriame aprašė Violos susitikimą su Čandlerio žmona ir dukterimis kapinėse, po pažinties jos visą gyvenimą palaikė švelnų ryšį.
Ši kiek sukarikatūrinta istorija nėra pavienis pavyzdys. „Sužeistųjų riterių“ žygdarbiai nėra fikcija, antai sunkiai sužeistas Hemingway’us gelbėjo kitą sužeistą kareivį (tai buvo italas). Vėliau Hemingway’us rašė: „Kai eini į karą, būdamas jaunuolis, turi nemirtingumo iliuzijų.“(18) Stulbina ir sužeisto Johno F. Kennedy’o heroizmas – per Antrąjį pasaulinį karą, gelbėdamas dar sunkiau už save sužeistą kareivį, jis dukart rizikavo gyvybe vadovaudamasis požiūriu, kad kiekvienas yra žmogus.(19)
Žinoma, toks heroizmas – kaip ir visavertiškumas – negali būti pavyzdys eiliniam žmogui (eilinis žmogus netaps nei Nobelio premijos laureatu, nei JAV prezidentu). Bet dalytis tuo, ką turi, net kai pats kenti nepriteklių, – yra ne tik nuostabi, bet ir nesunkiai įgyvendinama idėja. Mano manymu, ji ne tik akivaizdžiai transcendentali, bet ir gali suteikti žmogui ramybę, nes padeda jam įprasminti savo gyvenimą, todėl jis tampa gražus ir jam nebereikia jaudintis dėl savo visavertiškumo. O dvasios ramybė išvaduoja iš pykčio. Tada atsiranda vietos ne tik meilei, bet ir suvokimui, kaip elgtis, kad vakaras būtų geresnis negu rytas tiek tau, tiek tavo artimiesiems. Mūsų laikais, atrodo, tai jau gana nemažai. Manyčiau tai galėtų įkvėpti net ir daugelį žmonių…
Dabar eisiu įtikinėti šia idėja savo draugų opozicionierių.
***
1 John Gardner, On Moral Fiction, Basic Books, New York, 2000.
2 Marilyn Edelstein, Ethics and Contemporary American Literature: Revisiting the Controversy of John Gardner’s On Moral Fiction, In: Pacific Coast Philology, Vol. 31, No. 1 (1996), p. 40–53.
3 W. A. Harper, Normal Personality, The Journal of Religion, Vol. 13, No. 1. Jan., 1933, p. 105
4 Turima omenyje Maslowo suformuluota biologiškai itin sveiko ir dominuojančio žmogaus idėja. Abraham H. Maslow, The Journals of A. H. Maslow, Volumes I–II. R. Lowry, Editor. Monterey, California, 1979, p. 698.
5 M. Norbekovas, Pilnaverčiai žmonės yra tie, nuo kurių priklauso kiti. https://www.laisveserdve.lt/Pilnavertis-mastymas. Warren Mueller. How to Have a Full and Meaningful Life. https://christianity.about.com/od/topicaldevotions/a/ameaningfullife.htm
6 Prof. Hemlata Talesra, Development of Integrated Value Based Personality Among the Future Leaders: Some Experiences of Science of Living in India, Conference at Darban, 8-12 September 2008. https://www.emasa.co.za/files/full/H.pdf
7 https://www.audioenglish.net/dictionary/wholesomeness.htm
8 Turiu omenyje dažnai girdimą frazę: „Noriu gyventi tarp savųjų.“ Rašytiniu pavidalu aptikau ją anoniminiame tekste „Kol kas dar emigrantas“: Grįžtu į Lietuvą, nes noriu gyventi visavertį gyvenimą. 2007 m. balandžio mėn. 13 d. https://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/article.php?id=12856733.
Taip pat: C. L. Kundu, D. N. Tutoo, Educational psychology. Sterling Publishers, New Dehli, 2008 (1998), p. 544.
9 Rebecca Smith-Behrends, “The Integrated Personality: Maximal Utilization of Information”, Journal of Humanistic Psychology. Volume 26, Nr. 1, Winter 1986, p. 27–59.
10 Abraham H. Maslow, “A Theory of Human Motivation”, Psychological Review, Volume 50, Nr. 4, 1943, p. 370–96. Abraham Maslow, Motivation and Personality, Harper Publishers, New York: Harper, 1954.
11 Willard Mittelman, „Maslow’s Study of Self-Actualization: A Reinterpretation”. Journal of Humanistic Psychology, Volume 31, Nr 1. 1991, p. 114–135.
12 Eberhard Kienle, Global competitiveness, the erosion of checks and balances, and the demise of liberal democracy, Open Democracy, 10th May 2010. https://www.opendemocracy.net/global-competitiveness-erosion-of-checks-and-balances-and-demise-of-liberal-democracy
13 Neseniai perskaičiau sukrečiantį tyrimą apie atstumtųjų pyktį, liejamą internete, žr., Inga Vinogradaitė, Rasa Baločkaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Laima Nevinskaitė, Kalbėjimas paraštėse: Alternatyvios viešosios erdvės Lietuvoje, Versus aureus, Vilnius, 2009.
14 Tokius požymius Maslowas vadino „buvimo vertėmis“ (B-values) ir laikė juos aukščiausia žmogaus gyvenimo patirtimi. Į aukščiausių „buvimo verčių“ sąrašą Maslowas įrašė pilnatvės, tobulumo, išbaigtumo, teisingumo, gyvybiškai ryškaus, sudėtingai turiningo paprastumo, grožio, gerumo, unikalumo, lengvumo, smagumo, tikroviškumo, sąžiningumo ir savarankiškumo patirtį. Abraham Maslow, Towards a Psychology of Being, Wiley, Third edition, 1998 (1955–1957), p. 89.
15 Šį reiškinį 1947 m. aprašė danų literatas Frederikas Poulsenas. Frederik Poulsen, Problems of The Small-Country Writer, Books Abroad, Volume 21, No. 3, Summer 1947, p. 271–273.
16 Tai primena XIV a. kompozitoriaus, poeto Guillaume’o de Machaut ir devyniolikmetės Péronne d’Unchair, Lady is Armentières, meilės istoriją. Beje, Johnas Gardneris buvo žymus Europos viduramžių specialistas.
17 Marshall L. Harvey, Where Philosophy and Fiction Meet: an Interview with John Gardner, In: Chicago Review, Volume 29, Nr. 4, Spring, 1978, p. 73–87.
18 Thomas Putnam, Hemingway on War and Its Aftermath, Prologue magazine, Spring, 2006, Vol. 38, No. 1.
19 Robert J. Donovan, PT 109: John F. Kennedy in World War II, New York: McGraw-Hill Book Company, 1961.