Seimo Kovo 11-osios salę puošiantis Vytis pildo dailininko sąskaitą

Jo batikos darbas „Vytis saulės spindulių fone“ jau 20 metų puošia senąją Seimo salę ir televizijos žiūrovai jį išvysta kiekvieną kartą, kai operatoriaus kamera atsigręžia į pirmininkaujančio tribūną.

K.Balčikonis išdidžiai prisimena, kaip 1992-ųjų kovo 11-ąją jo didžiulį 88 kvadratinių metrų batikos darbą uniformuoti kariai iškilmingai nešė nuo Nacionalinio dramos teatro per visą Gedimino prospektą iki Seimo, kur jis buvo iškilmingai pakabintas salėje, kur buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė.

Darbas buvo toks didelis, jog jam buvo leista naudotis teatro dekoracijų dirbtuvėmis.

Kai 1991-ųjų rudenį pasikeitė Lietuvos herbas, K.Balčikonis pasiūlė sukurti kitą „Vytį“, tačiau buvo nutarta šį darbą palikti kaip istorinį faktą.

„Vytis saulės spinduliuose“ sukurtas pagal skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais monetoms sukurtą skulptūrinį „Vyčio“ atvaizdą (jame arklio uodega nuleista žemyn). Tuo metu būtent toks buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos herbas. Vėliau oficialiu Lietuvos herbu buvo patvirtintas dailininko Arvydo Každailio sukurtas herbo variantas (arklio uodega pakelta aukštyn).

Kone visą honorarą, gautą už „Vytį saulės spindulių fone“, K.Balčikonis įdėjo į banko sąskaitą, kur vėliau jie virto 200 litų. Dailininkas prisimena, kad tuo metu draugai patarinėjo uždirbtus pinigus kuo skubiau keisti į dolerius, bet jam tai pasirodė nepatriotiška. Jis patikėjo politikais, jam asmeniškai garantavusiais, jog visi banko sąskaitose esantys pinigai bus indeksuoti.

Po daugelio metų tvarkydamas dokumentus apie uždirbtus pinigus K.Balčikonis Seimo buhalterijos paprašė pažymos apie savo honorarą už salę puošiantį darbą ir gavo oficialų raštą, kad niekada jokių pinigų iš Lietuvos Seimo nėra gavęs. Šį dokumentą dailininkas saugo iki šiol.

Kitas K.Balčikonio darbas - „Vytis drakono nugalėtojas“ taip pat įėjo į Lietuvos nepriklausomybės istoriją, tačiau vėliau dingo pakeliui į muziejų. Šį dailininko darbą matome dokumentiniuose kadruose apie numušamą LTSR herbą nuo Aukščiausiosios Tarybos durų, o vietoje jo kabinamą medžiagos skiautę su Vyčiu.

1990-ųjų kovo 11-osios išvakarėse dailininkas buvo skubiai atvežtas iš Alytaus į Vilnių padėti pasirengti istoriniam posėdžiui. Iš pradžių buvo planuojama K.Balčikonio „Vyčiu“ uždengti LTSR herbą posėdžių salėje, kai bus paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas, tačiau per repeticiją paaiškėjo, jog batikos darbas nepaslepia viso herbo. Buvo bandyta „Vytį“ pritvirtinti ir ant skubiai susiūtos Lietuvos vėliavos, kuri skambant „Tautinei giesmei“ turėjo kildama uždengti LTSR herbą, tačiau netiko jo spalvos.

Galų gale K.Balčikonio „Vytis“ buvo pakabintas vestibiulyje prie įėjimo į salę, kur vyko istorinis posėdis.

Tačiau netrukus žymiam visuomenės veikėjui Antanui Terleckui kilo mintis šį batikos darbą nuimti ir išnešus jį į lauką uždengti vietą, kur virš durų į pastatą bus nuplėštas metalinis herbas.

Akcijos dalyviams buvo nuroyta ne tik nuimti herbą, bet dar ant jo ir pašokinėti. „Mano manymu, reikėjo pasielgti kariškai: išneši vieną, pakabini kitą. Bet per visas revoliucijas vykdavo tokie simboliniai veiksmai“, - prisiminė K.Balčikonis.

Medžiaginis su drakonu kovojantis Vytis vietoj metalinio herbo lauke kabėjo ilgai. K.Balčikonis spėjo, kad niekas nesiėmė lieti metalinio nepriklausomos Lietuvos herbo, kol nebuvo rimtų garantijų, jog valstybė išsilaikys.

Kai K.Balčikonio darbą galų gale nukabino, spalvos buvo išblukusios, bet piešinį buvo galima įžiūrėti. Tuo metu dailininkas naudojo Lietuvoje neregėtus itin kokybiškus iš JAV atsivežtus dažus.

Tais pačiais amerikietiškais dažais buvo nudažytas ir iškilmių salėje kabantis „Vytis saulės spinduliuose“. Todėl per 20 metų darbas nepakeitė spalvų, nė karto neprireikė jo restauruoti. Svarbu ir tai, kad toje salėje nėra langų ir nepatenka saulės šviesa.

Savo darbą dailininkas išvydo tik kartą, kai buvo pakviestas į Seime minimą Lietuvos nepriklausomybės 10-metį.

K.Balčikonis tapo vienu pirmųjų Lietuvos savanorių ir kariuomenėje tarnavo devynerius metus. Sovietinėje armijoje jis buvo įgijęs patirties specialiame topografiniame dalinyje ir neabejojo, kad gali būti naudingas Lietuvos kariuomenei.

Tai padėjo išgyventi - pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį meno kūrinių beveik niekas nepirko, juo labiau - neužsakinėjo jų dailininkams.

„Lietuvos nepriklausomybė buvo mano gyvenimo tikslas. Augau senelio Prano Sangailos įtakoje, kuris visą laiką kartojo, jog prieš karą buvo geriau. Buvau įsitikinęs, kad visas blogis - tik dėl tarybų valdžios ir, jei Lietuva taptų nepriklausoma, visas blogis savaime išnyktų“,- vakar prisiminė K.Balčikonis.

Jis pabrėžė, kad tikrai nepyksta ant Lietuvos, nors kurdamas „Vytį“ ir įsivaizdavo ją visiškai kitaip.

Šiuo metu K.Balčikonis gyvena Palangoje ir bando verstis iš savo kūrybos. Penktadienį jis žadėjo aplankyti Seimo rūmus ir pažiūrėti į savo darbą dar kartą.