Apie tokį Aukščiausiosios Tarybos pirmininko požiūrį
Švedijos diplomatui Rygoje sakė Sąjūdžio narys, žinomas
visuomenės veikėjas Algimantas Čekuolis.
„Paklaustas apie lietuvių nuomonę Švedijos pozicijos
atžvilgiu, Čekuolis sakė, kad Landsbergiui ji rodosi „keista“. Esą
būta ir teigiamų, ir „prastų“ signalų. Lietuviams atrodo, kad
Švedija svyruoja. Jis taip pat teigė, kad (švedų) socialdemokratai
atrodo kur kas „atsargesni“ už kitas parlamentines partijas, kurių
pozicija esą aiškesnė“, - rašoma 1990 metų balandžio 2 dienos
dokumente, kurį paviešino Švedijos užsienio reikalų ministerija.
Kitame dokumente cituojamas tuometinis Švedijos ambasadorius
Maskvoje Orjanas Berneris svarstė, kad sovietų lyderio Michailo
Gorbačiovio ultimatumas Lietuvai ir ekonominės sankcijos atspindėjo
„konservatyviojo sparno bei kariškių norą pasinaudoti galimybe
rimtai eskaluoti konfliktą, siekiant parodyti kitoms respublikoms
santykių su Maskva nutraukimo pavojų“.
„Pasak lenkų ambasadoriaus, Gorbačiovas penktadienį (balandžio
13 d.) Jaruzelskiui apie Lietuvą sakė: „Mes paprasčiausiai
nežinome, ką daryti“, o ne vėliau nei anos savaitės trečiadienį
(balandžio 11 d.) Ševardnadzė britų ambasadoriui buvo sakęs, kad
apie ekonominę blokadą negalvojama. Taigi vėliau buvo apsigalvota
ir griebtasi šių skubotų, negrabių ir taktiškai, ko gero,
neišmintingų veiksmų“, - rašoma ataskaitoje, parengtoje 1990-ųjų
balandžio 19 dieną.