***
Karo didvyrė iš Lietuvos Rachelė Margolis yra viena drąsiausių moterų savo šalies istorijoje. Vis dėlto pastaruoju metu Baltijos šalyse kilo antisemitizmo banga ir prokurorai nori ją įtraukti į bylą prieš kitą partizanų didvyrę, penktąjį dešimtmetį miškuose kovojusią su naciais. Bijodama persekiojimo ir suėmimo ji dabar gyvena tremtyje Izraelyje, bet visi išgirdę jos istoriją sutiks, kad Lietuvos valdžia šiai nepaprastai moteriai – kuri šiuo metu eina 90-uosius metus – turėtų suteikti leidimą grįžti į gimtąją šalį.
1921-aisiais gimusi Rachelė Margolis yra vienintelis man žinomas žmogus, pats paprašęs persikraustyti į karo laikų žydų getą. Kai 1941-aisiais naciai įsiveržė ir okupavo Lietuvą, ją priglaudė ir paslėpė katalikų šeima, bet, užuot slėpusis, ji nusprendė kovoti ir, jei reikės, žūti kovoje.
1942-ųjų rugsėjį įžengusi į Vilniaus getą ji iškart susirado žydų pasipriešinimo organizatorius ir įsijungė į kovą. Greitai ji tapo aktyvia slapto geto pogrindžio nare ir 1942-ųjų rudenį įstojo į Jungtinę partizanų organizaciją (Fareinikte Partisaner Organizatzie – jidiš kalba), įkurtą vos prieš aštuonis mėnesius ir vadovaujamą Abba Kovnerio, vėliau tapusio žinomu Izraelio poetu.
„Visi norėjo kovoti, – rašė ji. – Mūsų misija buvo gauti ginklų, užbaigti karinius pasiruošimus, siekiant gete išprovokuoti sukilimą. Jei žūsime, tai garbingai, įrodę žmonijai, kad nesame avys, romiai einančios į skerdyklą.“
1943-ųjų birželį SS vadas Heinrichas Himmleris įsakė likviduoti Vilniaus getą; 4 tūkst. žydų buvo išsiųsti į mirties stovyklas ir nužudyti, dar 4 tūkst. atsidūrė darbo stovyklų vergijose. Keli šimtai žydų sugebėjo pabėgti iš geto į mišką. Tarp jų buvo ir Rachelė bei jos būsimasis vyras. Nepaisydama šiltinės priepuolio, kuris vos jos nepražudė, Rachelė ir jos sužadėtinis prisijungė prie partizanų grupės, sprogdinusios vokiečių komunikacijai svarbius tiltus ir geležinkelius.
Neseniai išleistuose memuaruose ji prisimena savo pačios žygius ir kitų partizanų pasakojimus apie Kaniūkų kaime 1944-ųjų sausio 29 dieną vykusį mūšį tarp vietos savyginos būrio ir partizanų. Ji aprašo, kaip žydų partizanų grupė, kurioje buvo ir moteris Fania Brantsovsky, užpuolė nacių karinį būrį. Rachelė rašo: „Partizanai apsupo būrį, bet naciai buvo nepaprastai gerai ginkluoti ir atmušė visas atakas. Jie prasiveržė pro žydų padalinių flangus ir partizanai skubiai atsitraukė. Magidas užšoko ant akmens ir sušuko: „Mes esame žydai. Mes parodysime, ką galime. Pirmyn, draugai!“ Tai išblaivė vyrus; jie persirikiavo ir nugalėjo“.
2007-ųjų metų gale ir 2008-ųjų pradžioje antisemitiškai nusiteikę Lietuvos laikraščiai pasičiupo šią vieną pastraipą, išėmė ją iš konteksto ir tvirtino, jog ji įrodo, kad F.Brantsovsky žudė neginkluotus civilius, o R.Margolis yra lietuvių tautos priešė.
Kitaip nei Vokietija, Lietuvos visuomenė niekada neišgyveno susitaikymo ir atgailos už savo praeitį nacių metais ir dabar ten vyksta aršios ideologinės diskusijos apie tai, kaip vertinti ir reaguoti į eilinių lietuvių kolaboravimą su vokiečių okupantais – kaip Kaniūkuose. Rachelės memuarai buvo panaudoti kaip įrodymas, kad organizuotas žydų pasipriešinimas Kaniūkuose buvo „komunistinis žvėriškumas“, nukreiptas prieš lietuvius. 2008-ųjų gegužę ginkluoti policininkai atėjo suimti F.Brantsovsky ir R.Margolis.
Ar puolimas Kaniūkų kaime, kur žuvo 38 kaimiečiai, buvo teisėta partizaninio karo operacija su neišvengiamomis civilių aukomis, ar šaltakraujiškas karo nusikaltimas? Kad ir koks būtų atsakymas, neįmanoma paaiškinti, kodėl Lietuvos prokurorai ir policija išvis pradėjo tyrimą, neturėdami jokių konkrečių įrodymų, kad kuris nors iš įvardintų žmonių dalyvavo baustinuose nusikaltimuose. Taip pat galima palyginti šį entuziazmą persekiojant žydų partizanus su aplaidžiu bylų, nagrinėjančių žydų žudymus, tyrimu.
Rachelė neneigia, kad ji dalyvavo partizaninėje veikloje – ji tuo labai didžiuojasi – bet tą dieną jos net nebuvo Kaniūkų apylinkėse – šį faktą ji išsamiai aprašė Vilniaus pareigūnams skirtame laiške.
Kai Fania Brantsovsky 2008-aisiais atsakė į pareigūnų klausimus, jos byla buvo nutraukta ir prokurorai daugiau jos nevargino, nors dalis vietos spaudos ir rodė priešiškumą. Rachelei taip lengvai išspręsti šio klausimo nepavyko.
Atrodo, kad prokurorai negali nutraukti bylos jos neapklausę ir dabar tvirtina, kad nori su ja pakalbėti tik „kaip su liudininke, o ne įtariamąja“. Bet ji nebuvo Kaniūkų kaimo įvykių liudininkė ir savo memuaruose niekada taip netvirtino. Ji mielai atsakytų į klausimus, jei jie būtų pateikti tokiu būdu, kuris jos nebaugintų ir nekeltų streso, bei gautų patikinimą, kad byla bus nutraukta, jei jos atsakymai nesuteiks pagrindo tolesniam tyrimui.
Vis dėlto lieka klausimas, kodėl ši ypatinga moteris kenčia valstybės remiamo puolimo kampaniją už savo dalyvavimą – ir aprašymą – pasipriešinime jos šalį užgrobusiems ir sistemiškai išnaikinti šios šalies žydų kilmės piliečius nusprendusiems žmonėms.
Karo pradžioje Lietuvoje gyveno maždaug 190 tūkst žydų, o pabaigoje liko tik 9 tūkst. (G.Brownas nelabai tikslus - turėtų būti 240 tūkst. ir 15 tūkst. – lrytas.lt pastaba). Iš Rachelės šeimos išgyveno ji vienintelė; kiti žydai, likę Vilniaus gete, buvo nužudyti.
Išgyvenusi įkalinimą gete, partizaninį karą miškuose, dabar ji kovoja, kad apgintų savo gerą vardą nuo bandymų apšmeižti ją ir kitus žydų pasipriešinimo dalyvius. Rachelė įkvėpė kitos jos pažįstamos kovotojos žodžiai.
Svarstant pasipriešinimo pavojus ir labai menkus šansus atsilaikyti prieš visą Trečiojo Reicho galybę, jos draugė Sonia jai tarė: „Kol mes gyvi, negalime pralaimėti“. Rachelė Margolis, kuriai šiemet sukaks 90, vis dar gyva, nors savanoriškai atsidūrė gete, savanoriškai prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo ir savanoriškai prisidėjo pasakojant išgyvenusiųjų istoriją, kuri taip supykdė Lietuvos valdžią. Ji negali pralaimėti kovos dėl grįžimo namo – ir mes negalime to leisti.