Kuo antikos kinikai gydytų šiandieninį žmogų?

Maža to, išsižadėjusi prigimtinio saikingumo, civilizacija pagrindiniu orientyru ir siekiniu iškelia žmogaus prigimčiai pražūtingą malonumų perteklių bei ne mažiau pražūtingas priemones jam pasiekti: turtą, šlovę, valdžią, kilmingumą ir t.t. Malonumų ir jų medžioklės įrankių kultas – akivaizdi ir vartojime paskendusios šių dienų civilizacijos yda bei liga.

Kitaip sakant, iš esmės nieko naujo nevyksta po senute saule. Tad labai tikėtina, kad šios ligos antikinio varianto diagnozė ir siūlomos gydymo priemonės bus naudingos ir šių dienų žmogui.

Pradėti galima nuo minėtos, antikinį ir šiuolaikinį pasaulį jungiančios ligos, identifikavimo. Kodėl, pasak kinikų, malonumų pertekliaus vaikymasis yra tokia didelė yda ir tokia sunki liga? Kodėl, kaip minėjo Antistenas, „geriau išprotėti, negu mėgautis“?

Atsakymą į šį klausimą pateikia kinikų atlikta subtili malonumų pertekliaus analizė. Pastebėtas vienas svarbus dėsningumas, kurį galima būtų įvardyti kaip „smagračio principą“. Šis dėsnis skambėtų taip: kuo didesnį malonumų perteklių žmogus pasiekia, tuo didesnio malonumų pertekliaus jis trokšta ateityje.

Toks žmogus pamažu praranda prigimtinę laisvę tapdamas malonumų pertekliaus vergu – jis nuolat vaikosi malonumų, nuolat jų geidžia, negali be jų gyventi. Tačiau joks malonumų perteklius nebegali žmogaus visiškai patenkinti, suteikti jam laimės – sielos ramybės ir nesudrumsčiamos palaimos.

Malonumų besivaikantis žmogus kinikų taikliai palyginamas su sergančiu vandenlige: šį žmogų nuolat kamuoja troškulys, ir tas troškulys tuo didesnis, kuo gausiau jis patenkinamas. Toks žmogus nuolat nepatenkintas, nuolat kamuojamas nerimo ir baimės, kad niekada taip ir nepasieks trokštamo malonumų kiekio ar netgi dėl nelemtos likimo užgaidos praras ir tuos jau turimus malonumus.

Kinikų įsitikinimu, niekada nepakanka ir priemonių malonumų pertekliui pasiekti. Niekada negana turto ir šlovės, nėra galo valdžios siekimui bei stiprinimui, ištvirkėlis niekada neranda tos paskutinės moters, kurios teikiamuose malonumuose galėtų nurimti. Tad jeigu taip, tai ir siekti minėtų pseudovertybių ne tik visiškai kvaila, bet ir labai kenksminga.

Kitaip sakant, žmogiškoji prigimtis civilizacijoje sunkiai serga. Kad neatsėlintų mirtis, būtina tą ligą gydyti. Kokie vaistai gali įveikti chronišką malonumų ir jų priemonių vaikymosi tendenciją? Kinikų įsitikinimu, tėra vienintelis vaistas – sugrįžimas prie žmogaus prigimčiai būdingo saikingumo, kuri yra esminė žmogiškoji dorybė.

Galvoje turimas ne paprastas saikingumas, t.y. saiko visame kame jutimas. Kinikai kalba apie radikalų saikingumą – maksimalų poreikių apribojimą. Tokį saikingumo variantą šių dienų terminais galėtume įvardyti kaip maksimalų vartojimo sumažinimą.

Kinikų įsitikinimu, tik minimalus maisto, gėrimo, meilės malonumų, drabužių, apavo ir kitų gėrybių kiekis tegali visiškai patenkinti žmogiškąją prigimtį. Tik minimalus šių gėrybių kiekis tegali suteikti žmogui pakankamus malonumus, nevedančius į malonumų perteklių, pagal smagračio principą reikalaujantį vis naujų ir vis intensyvesnių malonumų.

Kita vertus, minimalūs poreikiai – tai patys būtiniausi poreikiai, kurie iš esmės visada ir visur gali būti patenkinti. Na, bent jau kinikų gyvenamajame pasaulyje – antikinėje Graikijoje, kur švelnus klimatas ir dosni gamta neleidžia kinikui badauti ir šalti, o elementariu būstu gali pasitarnauti ir Diogeno taip pamėgta statinė.

Taigi radikalaus saikingumo dorybė leidžia apsiriboti pačiais būtiniausiais, tačiau visada lengvai patenkinamais poreikiais. Toks minimalus visada galimų patenkinti poreikių skaičius garantuoja nerimo ir baimės dėl ateities nebuvimą. Ši laisvė nuo baimės ir nerimo savo ruožtu užtikrina sielos ramybę ir gerą nusiteikimą, o tai, kinikų įsitikinimu, kaip tik ir yra tikroji laimė.

Maksimalus poreikių apribojimas garantuoja laimingą ir nerūpestingą gyvenimą. Kinikų įsitikinimu, toks radikalus saikingumas – vienintelis vaistas civilizacijos ligai gydyti. Tačiau kaipgi pasiekti tą palaimingąjį saikingumą? Pasak kinikų, į radikalųjį saikingumą žingsnis po žingsnio atveda tik askezė.

O kas gi yra toji kinikų askezė? Atsakymą mums pateikia pati pirmoji senovės graikų kalbos termino „askēsis“ reikšmė – „pratybos“. Tai pratybos, stiprinančios ir grūdinančios tiek kūną, tiek sielą, išlaisvinančios žmogų iš aistrų ir ydų jungo, atpratinančios nuo nuolatinio malonumų siekimo.

Kinikai skyrė dvi askezės rūšis: kūno ir sielos askezę. Štai Diogenas mokė, kad pratybos būna dviejų rūšių – vienos jų skirtos sielai, kitos – kūnui. Abi pratybų rūšys puikiai papildančios viena kitą. Maža to, „viena pratybų rūšis be kitos nepakankama“.

Čia mums iškyla svarbus klausimas – kokias pratybas kinikai skyrė kūnui, o kokias – sielai? Atsakymą pateikia lakoniškas Antisteno fragmentas: „Tam, kuris nori tapti dorybingu žmogumi, privalu stiprinti kūną gimnastikos ir ištvermės pratimais, o sielą – išsilavinimu ir auklėjimu.“

Šiame lavinime ir auklėjime didelis dėmesys turi būti skiriamas mitams apie saikingumą praktikavusius herojus – Heraklį, Tesėją, Odisėją ir kt., t.y. tam, ką šiandien galėtume pavadinti sėkmės istorijomis. O ištvermės pratyboms priskirtas mokymasis iškęsti karštį, šaltį, troškulį ir badą. Atskira kūno pratybų rūšimi laikytas fizinis darbas, kurį kinikai laikė svarbia moraline vertybe.

Kinikų įsitikinimu, tik fizinė ir dvasinė askezė tegali atvesti žmogų į radikalaus saikingumo dorybę. Pasak nežinomo kinikų autoriaus, „saikingumas pasiekiamas pratybomis ir, priešingai nei yda, pats savaime neprasiskverbia į sielą“.

Patį šios dorybės pasiekimo procesą kinikai lygino su amatininko meistrystės įgijimu. Antai Diogeno teigimu, „galima pastebėti, kad kaip paprastuose amatuose, taip ir kituose menuose, žmonės besipraktikuodami pasiekia stebėtinos tobulybės ir miklumo – pavyzdžiui, fleitininkai ir atletai, kuo labiau treniruojasi kiekvienas savajame darbe, tuo didesnę sėkmę pelno“, tad „jeigu jie savo pratybas perkeltų ir į sielą, siekdami saikingumo, tos jų pastangos taipogi neliktų be naudos ir rezultato“.

Kitaip sakant, nuolatinė askezė vainikuojama saikingo gyvenimo nuostatomis ir įgūdžiais, arba, vaizdžiai tariant, saikingumo dorybės meistryste.

Taigi, pasak kinikų, saikingume sėkmės tegalima pasiekti nuolat praktikuojantis. Maža to, saikingumo dorybė reikalaujanti askezės, kuri privalo tęstis visą gyvenimą. Kodėl taip ilgai? Ogi todėl, kad nebepraktikuojama, nebeugdoma saikingumo dorybė žingsnis po žingsnio ima nebeatsilaikyti prieš aistrų bei malonumų pagundą ir galiausiai užsimiršta bei išnyksta tarsi nebeskaitoma ar atmintyje nebekartojama „Iliados“ ar „Odisėjos“ eilutė.

Kinikų diagnozuota antikinės civilizacijos liga neaplenkia ir šiuolaikinės vartotojų civilizacijos. Dėl to abejonių nekyla. Abejonių kyla dėl kito dalyko: ar kinikų pasiūlytas vaistas gali būti tinkamas ir veiksmingas šiuolaikiniame pasaulyje?

Juk net ir antikos laikais radikalaus saikingumo imperatyvas skambėjo neįprastai. Dar keisčiau jis nuskambėtų šiuolaikinėje civilizacijoje, kur žymiai daugiau poreikių, kur taip ištobulintas ir sudievintas vartojimas, kur greitesnis gyvenimo tempas ir t.t.

Tiesa, ir šiais laikais galima atrasti žmonių, maksimaliai apribojusių savo poreikius. Štai turiu vieną bičiulį filosofą, kuris jau 20 metų vaikšto apsiavęs tais pačiais batais ir tuo yra labai patenkintas.

Visgi sunku įsivaizduoti, kad šių dienų žmogus prabiltų antikos kiniko žodžiais: „Mano drabužis – skitiškas plonytis apsiaustas, avalynė – mano paties kojų padai, guolis – visa žemė, o stogas – visas dangus.“

Tenka pripažinti, kad nuolatinis vartojimas, nuolatinis malonumų vaikymasis, greitas gyvenimo tempas, noras būti, turėti, daryti daugiau ir greičiau sekina ir vargina šiuolaikinį žmogų, neleidžia jam pasitenkinti paprasčiausiais dalykais, jausti gyvenimo džiaugsmą, patirti akimirkos grožį, sėja nuolatinį nerimą ir baimę nespėti, nepavartoti, neturėti.

Viena priemonių šioms negerovėms sušvelninti galėtų būti saikingesnio gyvenimo pasirinkimas, kitaip sakant, vartojimo mažinimas. Taip, šiuolaikinis žmogus įpratęs daug norėti, turėti ir vartoti. Bet juk galima tiesiog pabandyti gyventi saikingiau, atsisakant to, kas nėra būtina, neišvengiama, to, ką galima atidėti rytojui, o atėjus rytojui, galbūt ir iš viso atsisakyti.

Bet kokiu atveju bent minimalus saikingumas, minimalus vartojimo sumažinimas bent minimaliai pagerintų gyvenimo kokybę įvesdamas daugiau sveikatos, ramybės, pastovumo ir elementaraus džiaugsmo. O ir įvairios globalios bei lokalios krizės nebebūtų tokios grėsmingos.

Regis, kinikų siūlytas vaistas savo originalia – radikaliąja – forma nelabai tiktų šiuolaikinei civilizacijai. Vaizdžiai kalbant, tai būtų tiesiog per karti ir kieta tabletė pakankamai lepiam šiuolaikinio pasaulio piliečio skrandžiui.

Kita vertus, švelnesnis ir minkštesnis šios tabletės variantas galėtų prisidėti prie amžinojo civilizacijos negalavimo sušvelninimo. Tiesa, ne išgydymo, bet bent jau sušvelninimo. Tad ne radikali, o kur kas švelnesnė saikingumo forma, kurią galėtume pavadinti tiesiog saiko visame kame jutimu, ne maksimalus poreikių apribojimas, o tiesiog vartojimo sumažinimas galėtų tapti modernia profilaktikos priemone.

Kinikai savojo radikalaus saikingumo siekė per askezę – kūno bei sielos pratybas. Kaip gerai žinoma, be mokymosi ir pratybų jokioje veikloje negalima pasiekti gero rezultato. Jokia išimtis čia nėra ir saikingumas.

Tiesa, siekiant jau nebe maksimalaus poreikių apribojimo, o tiesiog saiko visame kame jutimo, kinikų akcentuotas mokymasis iškęsti šaltį, karštį, badą ir troškulį jau nebetenka ankstesnio aktualumo. Tačiau kūno lavinimas mankšta, ištvermės pratimais ir fiziniu darbu, sielos lavinimas mokslu bei literatūra ir šiandien veda į saiko pajautą ir nuostatą.

Tad galima teigti, kad kinikų askezė, atėmus iš jos radikalųjį matmenį, gali tapti vienu kelių į šiuolaikiniam pasauliui aktualų saikingumą, t.y. vartojimo mažinimą.

* * *