Slapta mokykla. Naktis. Ant didelio stalo dega kelios žvakės. Mokytojas ir penketas mokinių (trys berniukai ir dvi mergaitės) sėdi aplink stalą. Mokytojas kalba, o mokiniai įdėmiai klausosi.
„...1869-ieji. Jau 74 metai, kaip Lietuva - Rusijos imperijos sudėtyje. Mūsų raštas uždraustas, tačiau už lietuvišką žodį kovoja vis daugiau narsių žmonių.“ Pasigirsta beldimas į duris. Baladojimas stiprėja. Pasigirsta prislopinti rusiški balsai.
„Stop!”
Nuskambėjus šiems trumpametražio filmo „Knygnešys“ režisieriaus Jono Trukano žodžiams, filmavimo aikštelė atgyja. Ir kūrybinė grupė lyg užsukta pradeda pasakoti apie filmą.
„Netikiu, kad vienas filmas galėtų visus lietuvius paversti patriotais. Ir neturėtų. Svarbiausia yra pati mintis, kad galima Lietuvoje kažką daryti. Ne tik galima, bet tai yra būtina,“ – sako scenarijaus autorius Simonas Jatkonis.
Esame Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Čia viena vietų, kurioje jaunų kūrėjų komanda bando atkurti XIX amžiaus Lietuvą. Šalį, kurioje uždraustas lietuviškas raštas ir žodis, bet pilna knygnešių, tuo tamsiu metu nešusių žmonėms šviesą – lietuvišką spaudą.
Ne, tai ne istorinis filmas. Ir ne dokumentika. „Knygnešys“ – vaidybinis filmas, kuriame pateikiama dviejų žmonių drama. Taip pat ir knygnešystė, tautiškumas.
„Sužinojęs filmo idėją, nežinojau, kaip prieiti prie temos, tad nusprendžiau ieškoti sąsajų su šiandiena. Pagrindinė - priešprieša tarp išsilavinimo ir jo stygiaus, supratimo ir visiško nesuvokimo. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje – augantis bukas nacionalizmas. Jis pasireiškia visose gyvenimo srityse, bet labiausiai atsiskleidžia tautinės tematikos problemose - jos yra sprendžiamos pasitelkus agresiją. Manau, kad ir XIX amžiuje tai buvo aktualu - vienas sukilimas, antras. Jų žlugimas. Tuomet iškyla žmonės, radę visai kitą kovos kelią – per išsilavinimą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus dėka 50 proc. vaikų XIX amžiaus Lietuvoje jau mokėjo skaityti – argi tai ne akivaizdi nauda? Radęs keletą knygnešių fenomeno aspektų, susijusių su nūdiena, lengviau atsikvėpiau ir tiesiog parašiau scenarijų,“ – apie kūrybines paieškas pasakoja S.Jatkonis.
Pagrindiniai veikėjai – tik du. Jurgis (aktorius Laisvūnas Raudonis), alkoholyje ir fantazijose paskendęs bailus žmogus, postringaujantis apie trečią sukilimą, kovą už lietuvybę ginklu, bet taip ir liekantis prie tuštėjančio degtinės butelio. Ir Mažvydas (aktorius Valerijus Jevsejevas) - knygnešys, nešantis knygas vyskupui M.Valančiui. Šių visiškai skirtingų žmonių gyvenimai persipina ir lieka tik tai, kas svarbiausia - sąžinė, garbė ir pareiga.
„Kiekvienas vaidmuo turi savo mįslę, kurią privalai įminti. Mažvydas yra tik idėja. Sakykit, ar lengva suvaidinti žmogų-idėją? Iš tekstų, situacijų, suvoktų klausimų bandžiau lipdyti jo portretą. Žmogaus, patekusio į tokias aplinkybes. To, kuriam rūpi, kas vyksta aplinkui. Žmogaus, kuris veikia taip, kaip liepia sąžinė. Būtent todėl persikelti į anuos laikus man nereikėjo. Juk sąžinė, garbė, pareiga – sąvokos, nepavaldžios laikui,“ – dėsto aktorius V.Jevsejevas.
„Filme neimame jokio konkretaus istorinio įvykio ir jo neanalizuojame, bet pasiskoliname to meto aplinką, faktą, kad būta knygnešystės reiškinio ir pridedame savo interpretaciją, kaip tai įvyko. Bet jo siužetas turėtų padėti žiūrovui įsijausti į epochą, aplinką ir tų žmonių didvyrišką darbą. „Knygnešyje“ netrūksta ir simbolių, pavyzdžiui, atkreipdami dėmesį į personažų batus, mes atskleidžiame jų charakterį. Vieno jų – netvarkingi, purvini. Kito – nors ir neprabangūs, bet švarūs. Taip per daiktus pristatome tam tikras žmonių savybes ir asmenybes“, atskleidžia filmo “Knygnešys“ detales režisierius.
„Ar kas nors galėtų techniniam personalui išvirti kavos?“ – nuskamba aikštelėje.
Stilistiškai filmas skirsis nuo kitų lietuviškų filmų. Jau vien tai, kad jis nufilmuotas fotoaparatu, kas pasaulinėje rinkoje jau tampa normaliu reiškiniu.
Prodiuseris Paulius Juočeris sako, kad filmas yra skirtas kiekvienam žmogui, neišskiriant nė vieno: „Visi kino kūrėjai šventai tiki, kad lietuviškas kinas nuo seno buvo ir turi būti poetiškas, pilnas užslėptų metaforų ir prieinamas tik rinktinei auditorijai, galinčiai išskaityti paslėptas reikšmes tarp eilučių. Tai nėra blogai, tačiau kodėl nesukurti to, kas būtų aktualu šiuolaikinei visuomenei? Režisierius A.Tarkovskis visada sakė, kad režisierius turi kurti tai, ką jis moka, patyrė ir jaučia.“
Kino kritikas Skirmantas Valiulis yra pabrėžęs, jog „Lietuvoje filmų kūrime stipriausiai veikia finansinis faktorius”.
„Knygnešio“ komanda valstybės paramos neprašė. Bet tai netapo kliūtimi. Honorarai buvo mokami tik keliems aktoriams ir techniniam personalui, be kurio – nė žingsnio. Tad filmo idėją realizuoti ir galiausiai atvesti iki Lietuvos kino teatrų pavyko tik dėka geranoriškų žmonių.
„Mano Lietuva yra geras ir linksmas kraštas, kuriame gyvena labai geri žmonės. Nekalbu vien apie savo draugus ar komandą, su kuria dirbome. Kurdami filmą susidūrėme ir su pašalinių žmonių gerumu. Rėmėjų ar močiutės, kuri paskolino vištą filmavimui. Mes tiesiog nuoširdžiai, nieko neslėpdami papasakodavome idėją ir žmonės mums padėdavo. Daugelis žmonių teigia, kad Lietuvoje neįmanoma gauti paramos filmo kūrimui, bet man atrodo, kad žmonės tiesiog bijo. Jeigu tu nori kurti filmą – tikrai surasi būdą tai padaryti. Manau, kad mes esame puikiausias to pavyzdys”, - kalba režisierius J.Trukanas
Po festivalio „Kino pavasaris“ ir visų peržiūrų kino teatruose šis filmas nenuguls į kino archyvą. Filmas gali būti naudojamas ir kaip metodologinė priemonė istorijos pamokose.
„Tai yra filmas Lietuvai. Žmogus kino filme visada ieško savęs. Kai mes jame savęs nerandame, filmas mums nepatinka. Natūralu. „Knygnešys“ atspindi mūsų istorijos dalį, juk kiekvienas lietuvis yra girdėjęs apie knygnešius ir būtent dėl to dauguma lietuvių tame filme turėtų rasti dalelę savęs“, – tą dalelę ir įdėjęs, ir radęs sako J.Trukanas.
„Po galais, gal galėtų kas nors išvirti kavos?“ - dar kartą pasigirsta prašymas
Paruošus sceną kitam dubliui, per visą aikštelę vėl nuskamba skardus režisieriaus balsas.
„Tylos aikštelėje! Kameros yra? Garsas yra? Filmuojam!”