Kaip nuostabu buvo nusispjauti ant pasaulio, siekti sunaikinti rokenrolą. Gaila, kad aklo įniršio laikotarpis truko tik dvejus metus – ir dėl problemų su vadybininku, ir dėl bosininko Sido Viciouso mirties (nuo heroino 1979 m. – red.past.).“
O viskas prasidėjo nedidukėje Londono sekso reikmenų parduotuvėje „Sex“, kurios savininkai buvo būsimasis pankų grupės vadybininkas Malcolmas McLarenas ir dabar garsi dizainerė Vivienne Westwood.
Iš ten kilo pankų kultūros atributai: žalios plaukų skiauterės, į veidą smeigiami žiogeliai, plakatai, vaizduojantys karalienę su smeigtuku nosyje. Ten įvyko ir J.Rotteno perklausa.
„Spjaudydamas trešnių likerį ant grindų dainavau kažkokį Alice Cooperio gabalą. Malcolmas iškart mane priėmė, o po to dvi savaites Londone apie mus tik ir kalbėjo“, – prisimena J.Rottenas.
Tai buvo ugnį įplieskusi žiežirba – miestą užplūdo vaikinai žaliai ir oranžiniai dažytais plaukais, grubūs, darnios muzikos nepakenčiantys nihilistai.
Tas naktis prie Temzės savo knygoje „Apathy for the devil“ prisimena ir prisiekęs pankų priešininkas Nickas Kentas. Tuo metu jis buvo buržuazinio „New Musical Express“ kritikas.
„1976 m., būnant viename Londono pankų klube, prieš mane išdygo Sidas Viciousas. Tylėdamas jis siekė man smogti dviračio grandine. Po to pasirodė ir jo bendras Jahas Wobble'as. Jis man prie pat veido prikišo sulenkiamą peiliuką. Ant ašmenų buvo matyti sukrešusio kraujo pėdsakai, o paties grasintojo akyse regėjau tikrą sadistinį pasitenkinimą.
Jis atsitraukė leisdamas Sidui nusitaikyti. Supratau, kad man gali baigtis liūdnai. Dar pora smūgių grandine, ir bus baigta.
O žmonės? Stovėjo šalia ir nedrįsdami įsikišti vojeristiškai mėgavosi reginiu. Galų gale apsaugos darbuotojas sugriebė Sidą, nuginklavo ir išvilko laukan“, – savo knygoje rašo N.Kentas.
Pankų judėjimas buvo veiksmai, o ne teorija. J.Rottenas prisimena: „Viešos provokuojančios akcijos, ramybės drumstimas, panieka institucijoms, šlapinimasis viešose vietose, alkoholis ir kraujas – buvo malonu matyti, kad „normaliems“ žmonėms kėlėme baimę ir bjaurastį.“
„Sex Pistols“ plokštelės „God save the Queen“ pasirodymo proga, kuri sutapo ir su karalienės sidabriniu jubiliejumi, vaikinai nutarė išsinuomoti valtį ir leistis Temze.
„Sustoję priešais Vestminsterio rūmus, visu garsu paleidome muziką. Kolonėlės skleidė ne garsą, o metalinį čirpimą, chaoso muziką. Laive, be mūsų, dar buvo kūrybinė grupė ir apie trisdešimt strapaliojančių bei besistumdančių girtų pankų.
Apoteozę pasiekėme, kai po ilgo policijos vijimosi buvome suimti beprotiškai blykčiojančių fotoaparatų fone“, – praeities nuotykiais dalijasi grupės lyderis.
Ne geriau grupės nariams klojosi ir Londono Hitrou oro uoste prieš pat išvykimą į Olandiją: „Kalti stiprūs alkoholiniai gėrimai, kurias vaišinomės belaukdami ant baro minkštasuolio. Prisigėręs mūsų gitaristas Steve'as Jonesas apvėmė dvi kailiniuotas pagyvenusias ponias. Jos šaukė kaip apsėstos.“
Viską regėjo du įrašo studijos vadybininkai. Kalbama, kad EMI po to incidento nutarė su „Sex Pistols“ nutraukti kontraktą. „Nesunku buvo pasamdyti kitus vadybininkus, – prisimena J.Rottenas. – Kontraktą pasirašėme su „A&M Records“ tiesiog gatvėje, priešais Bakingemo rūmus. Po savaitės buvome atleisti. Mat kontrakto šventimo vakarėlis, surengtas prabangioje jų buveinėje, nelabai gerai praėjo.
Trūko svarbių iškilmių elegantiškumo: Sidas išvėmė vyną ant generalinio direktoriaus stalo, kažkas mažais plotais apdergė pagrindinio koridoriaus grindis ir – kaltas alus – šiek tiek per daug įkyrėjome sekretorėms.“
Paskutiniai šlovės blyksniai prieš pabaigą. „Provokacija virto farsu, Sidas nuo heroino ėmė panašėti į zombį. Mūsų egzistencinę jauseną galima lyginti su viską išdeginančia ugnimi – ramus ir kantrus rusenimas atrodė svetimas. Todėl paskutinį pasirodymą San Franciske baigiau tokiais žodžiais: „Linksmybės baigtos, sudiev“, – atvirauja skandalingosios grupės lyderis.