Laimėti nelaimint

Įsidėmėtina, kad visi tekstai „Kultūra Enter” pateikiami tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis. Lrytas.lt skaitytojams pateikiame vieną jų – publicisto iš Lietuvos Antonio Pacuko Radczenkos straipsnį „Laimėti nelaimint”.

Užbėgant piktiems komentarams už akių, reikėtų iškart pasakyti, kad A.P.Radczenka V.Tomaševskio ir Lenkų rinkimų akcijos konfrontacinę politiką laiko klaidinga.

***

Iškart po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos Smolenske, nors ir gan trumpai, beveik visi lietuviai buvo solidarūs su lenkų tauta. Tuo labiau tai jautėsi Lietuvos elituose. Lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka netgi pasakė, kad tokią dieną „mes visi esame lenkai”.

Politikai, publicistai ir akademinio sluoksnio atstovai kaltino vieni kitus dėl netinkamo „atsisveikinimo” su Lechu Kaczynskiu per paskutinį jo vizitą Lietuvoje, keletą dienų prieš katastrofą, kai Lietuvos Seimas atmetė įstatymo projektą dėl lenkiškų pavardžių rašybos, kurio daugybė metų nesėkmingai reikalauja Lenkija ir vietiniai lenkai.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai, parodydami užuojautos ir solidarumo gestą, pasiūlė vieną iš centrinių Vilniaus gatvių pavadinti žuvusio Lenkijos prezidento vardu. Po kelių mėnesių nutarta atidėti šį klausimą neribotam laikui.

Tarybos nariai negalėjo apsispręsti, kaip teisingai turėtų skambėti gatvės pavadinimas: lietuviškai „Lecho Kačinskio” – dėl tokio pavadinimo protestavo Lietuvos lenkų rinkimo akcijos (LLRA) tarybos nariai bei Lenkijos ambasada — ar lenkiškai, šiuo atveju turėjo abejonių Lietuvos pusė, nes tai prieštaravo Valstybinės kalbos įstatymui, pagal kurį visi topografiniai pavadinimai turi būti užrašomi lietuviškai.

Esant kitoms aplinkybėms šio klausimo atidėjimas neturėtų reikšmės. Tragiškai žuvęs Lenkijos prezidentas buvo gerai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, bet kažkokių ypatingų ryšių su Vilnija ar Vilniumi neturėjo. Vietiniai lenkai taip pat nereikalavo pavadinti gatvę jo vardu. Tai buvo lietuviškų partijų sumanymas.

Bet ginčas dėl „Lecho Kaczynskio” gatvės nėra eilinis ginčas - tai dalis Lietuvos ir Lenkijos santykių problemų visumos, kuri trukdo Lietuvos ir Lenkijos santykių normalizacijai. Tarp šių problemų - ir sovietų nacionalizuoto turto grąžinimas Vilniaus krašte, lenkų švietimo sistemos išsaugojimas, originalios vietinių lenkų vardų ir pavardžių rašybos užtikrinimas.

1920 m. birželio mėn. Lietuvos tautininkai kartu su savo lyderiu ir būsimuoju Lietuvos diktatoriumi Antanu Smetona pralaimėjo pirmuosius rinkimus į Seimą. Jie negavo nė vieno mandato. Po trejų metų situacija pasikartojo. Mažutį revanšą Lietuvos dešiniesiems radikalams pavyko padaryti tik 1926 metais, prieš kelis mėnesius iki Antano Smetonos perversmo, kai į Seimą pateko 3 tautininkai.

Neturintys realios įtakos valstybės reikalams tautininkai susikaupia ties visokiausių rūšių provokacijomis. Jų pastangomis buvo boikotuoti visi galimi susitarimai su Lenkija. 1920-1921 metais, kai vykdavo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl Vilniaus, dalis Lietuvą valdančio elito buvo pasirengę eiti į kompromisą su Varšuva. Deja, po kiekvieno tokio bandymo tautininkai darydavo visokiausius protestus bei žiniasklaidos provokacijas, ir Vyriausybė kapituliuodavo.

Istorinių analogijų galima atrasti ir šiandieninėje situacijoje. Be abejo, situacija nėra tokia dramatiška, kaip prieš 90 metų. Karo tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra. Iš pirmo žvilgsnio viskas yra lyg ir gerai.

Daugiau kaip 50 proc. Lietuvos gyventojų, kaip rodo visuomenės nuomonės tyrimai, neprieštarautų, kad vardai ir pavardės būtų rašomi originaliai arba kad būtų dvigubi gatvių pavadinimai. Dauguma publicistų ragina Lietuvos politikus ko griečiau sureguliuoti visus ginčus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Iš ne vieno Lietuvos politiko lupų galima išgirsti panašias deklaracijas.

Deja, kai horizonte pasirodo viltis dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių normalizacijos, mažajai nacionalistinių politikų grupelei pavyksta sugriauti kiekvieną tokį bandymą. Tokie politikai, kaip Gintaras Songaila ar Kazimieras Uoka, kuriuos Rimvydas Valatka vadina „talibais”, į Seimą papuolė tik dėl plačios dešiniųjų jėgų koalicijos. Bet jiems dėl manipuliacijų, kad „originali pavardžių rašyba smogia Lietuvos valstybės integralumui”, pavyko įtikinti savo Seimo kolegas atmesti kiekvieną įstatymą, kuris yra palankus lenkų tautinei mažumai.

Verta pažymėti, kad šiuos projektus siūlo ne LLRA (nota bene - reikia pripažinti, jog lenkų Seimo nariai nėra labai aktyvūs įstatymų leidybos srityje) o Vyriausybė, kurios partiniai kolegos sudaro daugumą Seime. Bet ir opozicijoje situacija nėra geresnė. Už palankų lenkams Vardų ir pavardžių įstatymo projektą balsavo tik vienas socialdemokratų Seimo narys – Gediminas Kirkilas, o dauguma buvusio prezidento Rolando Pakso bendrapartiečių iš partija „Tvarka ir teisingumas“, su kuria LLRA yra Seimo koalicijoje, balsavo prieš.

Seimo nariai balsuoja prieš, nes, viena vertus, bijo kiekvieno kaltinimo dėl „antipatriotiškumo”, o kita vertus, jie puikiai supranta, kad palankus lenkams sprendimas nepriduos balsų – lenkai balsuoja tik už savus. Iš lietuviškų partijų už projektą vienbalsiai balsavo tik Liberalų sąjūdis.

Už Seimo ribų buvo daugiau žmonių, palaikančių šį įstatymo projektą. „Manyčiau, kad tokios raidės, kaip „w“, q“, „x“, mūsų abėcėlėje ne tik nenuskurdins lietuvių kalbos, bet net ją praturtins. Aš pats norėčiau būti „Bumbłausku“. Dėl to brūkšnelio ant „l“ mano pavardė skambėtų teisingiau. Dabar daug žmonių daro klaidą ir tardami mano pavardę ją suminkština“, — sakė žymus Lietuvos istorikas Alfredas Bumblauskas, konferencijoje, kuri vyko Mykolo Romerio universitete Vilniuje. 

Akivaizdžiai matyti, kad lietuvių baimė nėra pagrįsta dėl kažkokių realių pavojų. Nė vienas XXI amžiaus sveiko proto žmogus netiki, kad įmanomas mūsų valstybėms sienų keitimas. Ši baimė kyla kažkur iš pasąmonės, iš XIX a. Lietuvos patriarchų sukurtų stereotipų, kurie Lietuvos atgimimą priešpastatė lenkiškumui. Nors ir čia galima rasti išimčių.

Netgi pats Antanas Smetona, viename iš savo straipsnių, kuris buvo parašytas dar prieš I pasaulinį karą, teigė, kad būsimojoje nepriklausomoje Lietuvoje lenkų kalba padaryti antrąja valstybine, nes daugumai sulenkėjusių lietuvių, kaip jis vadino vietinius lenkus, tai yra gimtoji kalba.

Žymus Lietuvos poetas ir intelektualas Tomas Venclova savo interviu „Lietuvos rytui” sakė, kad antagonizmą tarp abiejų tautų labiau pagilina lietuviai. „Esmė ta, kad daugumos lietuvių požiūris liko prieškarinis: jeigu mes ko nors nenutautinsime, tai jie nutautins mus”, — sakė Tomas Venclova.

Padarytos klaidos iš vienos pusės nereiškė, kad kita pusė yra be kaltės. 1990 metais paskelbta lenkų autonomija turėjo didelį ir neigiamą poveikį tarpusavio lietuvių ir lenkų santykiams. Keliasdešimt Vilniaus ir Šalčininkų rajonų apylinkių paskelbė Lenkų tautinį ir teritorinį kraštą - su savo vėliava, himnu, seimu ir suteikė lenkų kalbai oficialios kalbos statusą. Oficialiai buvo paskelbta, kad Kraštas bus Lietuvos sudėtyje, o praktikoje buvo įvairiai.

Pavyzdžiui, Šalčininkų rajonas buvo  vienintelis rajonas Lietuvoje, kuris 1991 metai paskelbė šaukimą į sovietų kariuomenę. Nėra abejonių, kad lenkų autonomija buvo remiama ir įkvėpta žlugsančios sovietų valdžios.

Be abejo, tuo metu situacija buvo labai komplikuota. Lenkai buvo dezorientuoti, nes kai kurių Atgimimo veikėjų retoriką apie asimiliaciją ir „lituanizaciją“, nesuteikdavo per daug optimizmo. Bet iš istorinės perspektyvos aiškiai matyti, kad teisūs buvo būtent tie lenkų veikėjai, kurie tuo metu palaikė Lietuvos nepriklausomybę.

Pernai Radoslawas Sikorskis, duodamas interviu TVN 24, netikėtai pasakė, kad vieną iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios kilo problemų tarp Vilniaus ir Varšuvos, yra tai, kad „Lietuva mano, jog Lenkija okupavo Vilnių, o mes taip negalvojam“.

Lenkijos užsienio reikalų ministro žodžiai labai suerzino lietuvius.

Dienraštis „Vilniaus diena“ apkaltino ministrą, kad jis „pila alyvos į ugnį“ ir dar labiau pagilina Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Ypač turint galvoje tai, kad interviu buvo apie Lenkijos santykius su Vokietija, o ne Lietuva.

Pastaruoju metu smarkiai atšalę santykiai tarp mūsų valstybių gali nustebinti ne vieną stebėtoją. Buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris yra siejamas su liberalų stovykla Lietuvos politikoje (siekiančia  normalizuoti santykius su Lenkija), dėl atšalimo vienašališkai apkaltino Lenkijos pusę. Per du dešimtmečius politikai iš abejų šalių sakė vienas kitam komplimentus, planavo bendrus projektus.

Lenkija įgyvendindama J.Giedroico idėjas nuo pat pradžios rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Rėmė Lietuvos įstojimą į NATO ir Europos Sąjungą. Tautinių mažumų problemos buvo atidedamos „geresniems laikams“. Dėl to vietinių lenkų atstovai Lenkijos valdžiai turėjo didelių priekaištų. Ir viena diena Lenkija pasakė: „Gana.“

Ar šiuo metu vykdomos Lenkijos užsienio politikos prioritetai yra palankūs lenkų tautiniai mažumai Lietuvoje? Ar tokie staigūs Radeko Sikorskio pasisakymai palengvina jiems gyvenimą? Ar jie padės išspręsti susiklosčiusias problemas?

Greičiausiai ne. Abejotina, ar Lietuva priimtų tokį ar kitokį įstatymą Lenkijos spaudžiama. Jau dabar kai kurie Lietuvos publicistai ir politikai vadina Lenkiją „nauju vyresniu broliu“, o suprantama, „vyresnis brolis“ visiems skamba blogai. Tuo labiau, kad Lenkija neturi jokių realių priemonių pakeisti Lietuvos vidaus politiką.

Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, o po Valdo Adamkaus prezidentavimo, nauja Lietuvos prezidentė paskelbė apie „pragmatišką Rytų politiką“ ir nebijo mielai apkabinti Aliaksandro Lukašenkos, jei tai padeda Lietuvos oligarchams Baltarusijoje.

Iš kitos pusės, Lenkijos ir Rusijos suartėjimas Lietuvoje buvo suprastas, kaip signalas Vilniui, kad jis Lenkijos Rytų politikai jau yra nebereikalingas. Tokie strateginiai projektai, kaip „Via Baltica”, „Rail Baltica” ar energetinis tiltas „LitPolLink”, jau seniai stovi mirties taške ir jų tolesnis nevykdymas Lietuvos negąsdina.

Vilnijos lenkai yra vienintelė lenkų bendruomenė už Lenkijos ribų, kuri sukūrė stiprią politinę jėgą. Nors Seime jie turi tik 3 Seimo narius, praėjusią kadenciją jie buvo valdančiojoje koalicijoje. Panaši situacija yra Lietuvos sostinės savivaldybėje, kur nesvarbu ar lenkų frakcija yra valdančiojoje koalicijoje, ar ne, lietuviškos partijos vis kovoja dėl lenkų balsų. Dabar LLRA nėra koalicijoje, bet už palaikymą naujam konservatorių merui gavo vicemero postą.

Nežiūrint į tai, Lietuvos lenkai vis dar lieka „svetimkūniu“, kuris ne visiškai integravosi į Lietuvos gyvenimą. Konfliktai su lietuviais prasidėjo dar nepriklausomybės pradžioje. Dauguma Sąjūdžio veikėjų pažiūros buvo aiškiai tautinės, kai kurie radikalai netgi neigė pačių lenkų egzistavimą Lietuvoje, nes laikė juos sulenkėjusiais lietuviais, kuriuos nedelsiant reikia sugrąžinti į lietuvių tautą. O lenkai, dėl emocijų ir klaidingo situacijos įvertinimo patikėjo sovietų propaganda.

Rusofiliškos pažiūros tarp vietinių lenkų yra stiprios iki šiol. Panaši situacija yra ir su sovietmečio laikotarpio nostalgija, kai neva valdžia lenkus traktavo geriau negu dabar. Aišku, tai yra mitas, neturintis jokio pagrindo. Sovietmečiu iš tikrųjų buvo dvikalbiai gatvių užrašai, bet tik rusiškai ir lietuviškai.  Pirmieji lenkiški užrašai pasirodė dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir tai buvo lenkų autonomistų darbo efektas.

Su švietimu buvo panašiai. Sovietų sąjungoje aukštąjį išsilavinimą lenkų kalba galima buvo gauti tik Pedagoginiame institute Slavų fakultete. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo atkurta lenkų filologija Vilniaus universitete, o nuo 2007 m. Lietuvoje veikia Balstogės universiteto filialas.

Pačiame Vilniuje ir šalia jo šiuo metu yra kur kas daugiai lenkiškų mokyklų negu buvo iki nepriklausomybės atkūrimo. Sovietmečiu tarp lenkų buvo vienas iš mažiausių procentų žmonių su aukštuoju išsilavinimu, mažiau turėjo tik čigonai. Dabar situacija gerėja, lenkai vis labiau yra matomi privačiame ir valstybiniame sektoriuje, tarp mokslininkų ir korporacijų vadovų, tarp artistų ir žurnalistų.

Autonomija, po to „tiesioginis valdymas Vilnijoje“, žemės perkėlimas – visi tie dalykai nedidino pasitikėjimo tarp dviejų šalių. Nepaisant tam tikrų Lietuvos politikų deklaracijų, kad su lenkų mažuma jie bendrauja tiesiogiai ir traktuoja jos atstovus lygiai taip pat, kaip ir kitus Lietuvos piliečius, į lenkus vis dar žiūrima be tinkamo pasitikėjimo.

Dar neseniai Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (likviduotas pernai) rėmė, visų pirma, lietuvius, gyvenančius Vilniaus krašte, lyg jie gyventų užsienyje arba būtų tautine mažuma. O vienas iš žinomiausių Lietuvos socialdemokratų Justinas Karosas viešai pareiškė, kad „jei jie (lenkai – aut.)  nenori integruotis į visuomenę, tegul važiuoja į Lenkiją“.

Iš kitos pusės, visa LLRA politika remiasi tik ant antagonizmų Lietuvai ir lietuviams. Priešo egzistavimas mobilizuoja lenkų elektoratą. O Lietuvos pusė negaili pretekstų tokiai mobilizacijai.  2007 metais europarlamentaras ir konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis kreipėsi į Vilnijos lietuvius, kad jie deklaruotų savo gyvenamąją vietą Vilniaus krašte.

Tai turėjo sustiprinti lietuviškų partijų pozicijas Vilnioje ir pagaliau leisti joms pasiekti „istorinį laimėjimą prieš LLRA“. Pasekmės buvo visiškai kitokios negu planavo šios akcijos sumanytojas. Lenkų elektoratas tik dar labiau mobilizavosi ir LLRA pagerino savo rezultatus.

2011 m. savivaldybės rinkimuose, kurie įvyko vasario mėnesį, tokiu katalizatoriumi tapo naujas Švietimo įstatymo projektas, kuriame numatoma įvesti vieningą valstybės kalbos egzaminą lenkų ir lietuvių mokyklose, lenkų mokyklose dalį pamokų dėstyti lietuviškai, o kaimo vietovėse, kur šalia egzistuoja lenkų ir lietuvių mokyklos, jeigu nebus mokinių komplekto, pirmiausia turi būti uždaromos lenkiškos arba rusiškos mokyklos.

Nežiūrint tam tikrų laimėjimų, LLRA politika yra klaidinga. Vedanti į aklavietę. Gyvenimas apgultoje tvirtovėje yra varginantis. Jau dabar Vilniuje, kur gyvena apie 100 tūkst. lenkų, už LLRA balsuoja tik apie 40 proc. iš jų. Tradiciškas ir konservatyvus lenko įvaizdis jaunajai ir išsilavintai lenkų kartai yra nepriimtinas. Kasdieniniam gyvenime žmonės nemato tų pavojų, apie kuriuos nuolat trimituoja lenkų spauda.

O išskyrus „lietuvių pavojų“ LLRA nieko negali savo rinkėjams pasiūlyti (tai parodė 2009 m. prezidento rinkimai, kai kandidatuojantis LLRA lyderis Waldemaras Tomaszewskis pabandė sukurti pozityvią programą visai Lietuvai, bet išskyrus artimesnį bendradarbiavimą su Baltarusija ir rapsų pasėlių, kaip alternatyvaus energijos šaltinio, didinimą, nieko negalėjo pasiūlyti).

Taigi kol mums nepasiseks perlaužti susiklosčiusių barjerų, įtikinti lietuvius, kad lenkai - ne penktoji kolona, o lenkus, kad ne kiekvienas lietuvis - tai lenkų priešas, iki tol kiekviena iš konflikto pusių turės progą paskelbti apie istorinį laimėjimą.

Lietuviai paskelbs, kad vėl pasisekė apginti Lietuvos integralumą. Lenkija - kad nepamiršta savo tautiečių Lietuvoje. O vietiniai lenkai pasakys, kad nežiūrint į nieką kultivuoja lenkiškumą ir kad vienybė - tai jėga.