Černobylis tapo ekologinės katastrofos sinonimu, kai 1986 metų
balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku nugriaudėjęs
sprogimas įkūnijo didžiausius nuogąstavimus dėl galimos avarijos
atominėje jėgainėje padarinių.
Černobylio elektrinės 4-ojo bloko darbuotojams pradėjus vieną
eksperimentinę procedūrą, dėl konstrukcijos trūkumų reaktoriaus
galia nevaldomai padidėjo, o tai sukėlė sprogimą, visiškai
sugriovusį reaktorių ir išmetusį į atmosferą penkis procentus jo
viduje buvusių radioaktyvių medžiagų.
Radioaktyvūs teršalai pasklido jėgainės apylinkėse, taip pat
buvo nuneštos vėjo per Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją ir netgi
pasiekė Vakarų Europą. Šios taršos pėdsakų išliko iki mūsų
dienų.
Tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo
vyriausybė iš pradžių vengė pripažinti, kad įvyko didelė
avarija, o pirmieji pranešimai apie šią katastrofą buvo paskelbti
tik praėjus trims dienoms.
1986-1987 metais Sovietų Sąjungos vyriausybė pasiuntė pusę
milijono gelbėtojų, pramintų likvidatoriais, kuriems buvo pavesta
sustabdyti radioaktyviąją taršą iš Černobylio radiacijos
sklidimą jėgainės ir išvalyti aplinkines teritorijas. Šie
darbuotojai iki šiol laikomi didvyriais dėl jų pasiaukojamų
pastangų.
Černobylio katastrofos sukelta baimė atgijo, kai Japonijai
smogęs stiprus žemės drebėjimas ir cunamis pažeidė Fukušimos
1-aja atominę jėgainę. Į aplinką pasklidus radioaktyvioms
medžiagoms, ši krizė iškart buvo pavadinta antruoju Černobyliu.
Fukušimos elektrinei padaryta žala pažadino pasaulio baimę
dėl branduolinės katastrofos, o Vokietija skubiai paskelbė laikinai
stabdanti planus, pagal kuriuos turėjo būtų pratęstas šios
šalies turimų reaktorių eksploatacijos laikotarpis.
„Padėtis Japonijoje parodė, kad per 25 metus niekas
nepasikeitė: nei pavojau suvokimas, nei valdžios elgesys“, -
žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ Rusijos skyriaus programų
direktorius Ivanas Blokovas sakė naujienų agentūrai AFP.
Nors Černobylio katastrofa pagarsėjo itin liūdnai, netgi tarp
Jungtinių Tautų (JT) agentūrų daugelį metų virė ginčai dėl
šios nelaimės tiesioginių aukų skaičiaus. Vieni šaltiniai
teigė, kad Černobylio avarija nusinešė dešimtis tūkstančių
gyvybių, o kiti tvirtino, kad žuvo tik kelios dešimtys žmonių.
Nekilo abejonių tik dėl paties reaktoriaus sprogimo poveikio.
Vienas šios elektrinės darbuotojas žuvo per sprogimą, o kito
gyvybė greitai užgeso ligoninėje. Vėliau per kelias savaites 28
jėgainės darbuotojai ir į nelaimės zoną pasiųsti gelbėtojai
mirė nuo ūmios spindulinės ligos.
Šios aukos yra vienintelės, dėl kurių ginčų nekyla. 2005
metais kelios JT agentūros, tarp jų Pasaulinė sveikatos
organizacija (PSO), paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma, jog
tikėtinas bendras nuo didelės jonizuojančios apšvitos dozės
Černobylyje mirusių žmonių skaičius - apie 4 tūkstančiai.
Tačiau JT Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams
(UNSCEAR) teigia, kad iki 2006 metų tik 19 ūmia spinduline liga
susirgusių žmonių mirė nuo įvairių priežasčių, paprastai
nesiejamų su jonizuojančiąja apšvita.
Šiemet vasarį paskelbtoje naujausioje UNSCEAR ataskaitoje
nurodoma, kad 6 tūkst. vaikų nuo radioaktyviomis medžiagomis
užteršto pieno susirgo skydliaukės vėžiu, o iki 2005 metų nuo
šios ligos mirė 15 asmenų.
Komisija paskelbė, jog apie kokį nors kitą apšvitos poveikį
gyventojams „nėra jokių įtikinamų įrodymų“.
Tačiau „Greenpeace“ 2006 metais apkaltino JT agentūras skelbiant
smarkiai sumažintą aukų skaičių, taip pat pareiškė, kad
Černobylio avarija tikriausiai nulėmė apie 93 tūkst. mirtinų
vėžio atvejų.
Po šios katastrofos praėjus ketvirčiui šimtmečio, išlieka
susirūpinimas dėl blogėjančios Černobylio reaktoriaus griuvėsių
būklės ir galimos tolesnės žalos aplinkai.
Sovietų Sąjungos inžinieriai po šios avarijos skubiai
suprojektavo ir pastatė reaktoriaus bloko apgaubą iš betono ir
plieno, pavadintą sarkofagu. Iš pradžių buvo planuojama, kad ši
priemonė bus laikina, jau seniai būgštaujama dėl sarkofago
patvarumo ir jo viduje esančių itin radioaktyvių medžiagų.
Šalia senojo sarkofago pradėtas statyti naujas apgaubas, kuris
po kelerių metų turėtų būti užstumtas ant senojo.
Šį projektą finansuojantis Europos atkūrimo ir plėtros bankas
iš donorų surinko beveik milijardą JAV dolerių, tačiau darbams
užbaigti reikia dar apie 600 mln. dolerių.
Černobylio katastrofa neįtikino Sovietų Sąjungos atsisakyti
atominės energetikos, o Europoje atgiję nuogąstavimai dėl
Fukušimos avarijos yra kur kas didesni nei Baltarusijai, Rusijai arba
Ukrainai.
46 mln. gyventojų ir palyginti nedaug gamtinių energetikos
išteklių turinti Ukraina tebėra labai priklausoma nuo atominių
jėgainių, kurių atsisakius dar labiau padidėtų nepageidaujama
politinė priklausomybė nuo Rusijos tiekiamų dujų.
Netgi Černobylio jėgainėje elektros gamyba po avarijos buvo
atnaujinta ir tęsėsi dar ilgai po Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
2-asis jos reaktorius buvo uždarytas po gaisro 1991 metais; 1-asis
visam laikui išjungtas 1997 metais, o 3-asis dar veikė iki 2000
metų gruodžio.
Keturiose tebeveikiančiose Ukrainos atominėse elektrinėse
(Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos ir Zaporožės) eksploatuojami
15 reaktorių, o vyrausybė planuoja su Rusijos pagalba iki 2017 metų
pastatyti dar du reaktorius Chmelnyckio jėgainėje.
Sovietų Sąjunga subyrėjo praėjus penkeriems metams po
Černobylio katastrofos, o Baltarusijos ir Ukrainos lyderiams ši nelaimė tapo pavyzdžiu, pagrindžiančiu argumentą, jog Maskva nebuvo pajėgi pasirūpinti šalies žmonėmis.
„Černobylis buvo vinis į Sovietų Sąjungos karstą. Jis
akivaizdžiai parodė, kad valdžia nebekontroliuoja padėties“, -
sakė Rusijos politikos apžvalgininkas Dmitrijus Oreškinas.