Pirmąją šventės dieną Jorės šventėjai surengė talką šventvietėje, tvarkė šventvietės aplinką, atnaujino ir pirmąja pavasario žaluma puošė šventinius vartus, Senovinės dangaus šviesulių stebyklos stulpus, iš suvežtų lauko akmenų dėliojo Perkūno šventovės sienas. Po talkos protėvių papročiu talkininkai jėgų atgauti ėjo į kaimišką pirtį.
Visi norintys, kaip ir kasmet, galėjo pasidirbdinti baltiškų žalvarinių papuošalų. Žalvario meistras jurbarkiškis Rimantas Ordinas, panorusiems išbandyti jėgas juvelyrikoje, noriai atskleidė ne tik papuošalų gamybos, bet ir jų senovės simbolių prasmių paslaptis.
Pavakaryje Stebykloje vyko vardynų apeigos. Šią nepaprastai saulėtą, gražią ir šiltą Jorės pavakarę protėvių apeigomis, maldomis ir giesmėmis įvardintai naujagimei Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas ir visi apeigų dalyviai linkėjo sveikatos, laimės ir darnos gyvenimo kelyje.
Vakare apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ narė Vėtra Trinkūnaitė visus norinčius kvietė pasimokyti seniausių lietuviškų apeiginių giesmių giedojimo paslapčių.
Pavakaryje trokštantys sužinoti daugiau apie baltišką pasaulėžiūrą rinkosi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje – čia etnoastronomas Jonas Vaiškūnas visus supažindino su Senovės dangaus šviesulių stebyklos paskirtimi, kalbėjo apie senosios baltų pasaulėžiūros reikšmę mūsų gyvenime.
Saulei nusileidus ir sutemus nepakartojamą reginį šventės dalyviams padovanojo ugnies tramdytojai iš „Ugnies ženklų“ klubo. Ugningam pasirodymui pasibaigus, Kelmės vaidilos Valdo Rutkūno įkvėptas akordeonas ir vakaro laužo liepsna, panūdusius linksmai pasišokti, pakvietė į vakaronę.
Kitą dieną iš pat ankstyvo ryto buvo užkaistas didysis šventinio viralo katilas, kuriame visų apeigų metu kunkuliavo skalsus Jorės viralas. Susirinkę Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje apeigų dalyviai darnia eisena, nešini vėliavomis, traukdami protėvių giesmes ir mušdami būgnus, žygiavo į Kulionių piliakalnį.
Piliakalnyje pagerbtas Lietuvos laisvę gynusių karžygių bei visų protėvių vėlių atminimas.
Vėliau senovės baltų kovų brolijos „Vilkatlakai“ priminė protėvių ryžtą ir drąsą. Kalavijų kirčiais, iečių dūriais ir kuokų smūgiais jie prikėlė kadai vykusiu kovų už Lietuvos žemę, kalbą ir tikėjimą vaizdus, taip pagerbdami mūsų gyvenimus krauju išpirkusiųjų pilėnų atminimą.
Užsidegę žvakes ir deglus nuo piliakalnyje rusenančio aukuro švenčiantieji, lydimi karių palydos, darnia grandine grįžo į šventiškai papuoštą Dangaus šviesulių stebyklą. Atsinešta piliakalnio ugnimi įkūrus Stebyklos aukurą buvo aukojama ir dėkojama seniesiems baltų dievams. Kalbų ir giesmių žodžiais, aukojimo veiksmais ir apeiginių ratelių ženklais buvo prašoma ir linkima šviesos ir Skalsos, galių ir Darnos. Paskui dideli ir maži, tardami iškilmingus linkėjimus, Perkūno šventovei iškilmingai aukojo atvežtus rankų šilumos ir minčių sušildytus lauko akmenis.
Visi kartu ragavo didžiuliame katile visų apeigų metu kunkuliavusį šventą viralą, vaišinosi čia pat ant akmenų iškepta kiaušiniene, gėrė beržų sulą, lingavosi sūpuoklėmis, rideno joručius, traukė protėvių dainas.