Įrašymas į vienokią ar kitokią simbolinę kultūrinę sistemą prasideda nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų. Pirmasis simbolinis „įrašas“ yra krikštas, vardo įgijimas, kuriuo mažasis individas yra įasmeninamas ir įpilietinamas, įrašomas į tautos kultūrinę, konfesinę erdvę. Tolesnis vyksmas – auklėjimas, lavinimas šeimoje ir mokykloje, čia dar prisideda radijas, televizija, internetas, daugybė kitų aplinkybių ir veiksnių.
Visa tai sudaro aplinką, kuri formuoja ir kurioje formuojasi esminė individo tapatumo pusė – kultūrinis jo tapatumas. Juk individo tapatumas yra daugialypis – galime kalbėti apie profesinį, politinį, konfesinį, o, kitu kampu žiūrint, apie vidinį ir išviršinį, tikrą ir netikrą ar dar kitokius to paties individo tapatumus, nelygu ką norime išsiaiškinti. Individo tapatumo sandarai itin svarbus kultūrinis matmuo, teikiantis įvaizdžių kitiems jo tapatumo pavidalams išreikšti.
Reikia iš karto pasakyti, kad tai, kaip individas suvokia ir vertina pats save, savo tapatumą bendrąja prasme, yra neatsiejama nuo kultūrinės, civilizacinės erdvės, kurioje jis gyvena, lavinasi ir mokslinasi, kurios pasiekimų vartotojas, perėmėjas, o kai kada ir produktyvus kūrėjas jis yra. Vytautas Kavolis rašė: „Visada žmogus definuodavo save ir būdavo kitų definuojamas pirmiausia tuo, kas jame aiškiausia: jo priklausomybė kraštui, tradicijai, tikėjimui“ (Kavolis 1993: 89). Galima drąsiai kalbėti apie lietuviškos ar vokiškos, švediškos ar itališkos kultūros individus, tokiais save ir laikančius, o, atsižvelgiant į kalbų paplitimo arealus, galima skirti anglakalbę, prancūzakalbę, ispanakalbę ir kitokias kultūras, atitinkamai ir asmenų – jų vartotojų ir kūrėjų – tapatumus.
Kultūrinės individo priklausomybės nepakeičia ta aplinkybė, kad plečiasi globalusis atvirumas, įvairėja tarpkultūrinės sąveikos, įtampos ir konfliktai, kaip ir tai, kad visais laikais buvo, o dabar itin gausėja individų, kurių kultūrinis tapatumas yra dvilypis ar daugialypis – tą lemia įvairūs šiuolaikinio pasaulio veiksniai. Tokiais atvejais yra svarbu, ką galvoja pats asmuo, nuspręsdamas, kokios tautos, šalies ar regiono kultūros žmogumi jis save laiko. Konfesinė priklausomybė taip pat gali nulemti kultūrinį tapatumą, nes religinis tikėjimas yra reikšminga, o kai kada net esminė, kai kurių kultūrų tapatumo pusė.
Pagrindinis dalykas, kurį itin svarbu pabrėžti, yra tai, kad kiekviena civilizacija, kiekviena jai priklausanti kultūra formuoja savą individo tapatumo sampratą, nes nėra asmenybės, kuri būtų laisva nuo kultūros, o kultūra negali būti laisva nuo asmenybės: „Kultūra nėra asmenybės psichologijos periferinis dalykas. Tai yra jos širdis“ (Cervone, Pervin 2008: 558–559). Individas suvokia save pirmiausia tos kultūrinės tradicijos, kurios aplinkoje jis gyvena, tos socialinės grupės, kurios narys jis yra, terminais ir įvaizdžiais.
Nesvarbu, kokie tie įvaizdžiai, kas jais teigiama, kaip giliai jie įsispaudžia į individo sąmonę, nes vis tiek jie – tai tik bendrasis fonas, tik kelio pradžia. Toliau jau individas pats, konkrečiai ir savo valia įsilieja į kultūrą, į vienokią ar kitokią jos sritį jam priimtinu lygmeniu. Daug ką lemia istorija ir geografija, bet kultūrinė saviidentifikacija gali vykti ir „specifinių tapatumo kūrimo projektų pagrindu“ (Castels 2009: 117). Tai trunka visą gyvenimą. Žinoma, galima nugyventi savo dienas ir niekur aiškiau neįsitraukiant, liekant pradiniame lygmenyje, kultūros pakraštyje ar net užribyje.
Kad įsilietum į kultūrą, reikia išsiugdyti tam tikras savybes – atvirumą ir imlumą, aktyvumą ir pasitikėjimą, taip pat svarbu pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis ir pačiam jas susikurti. Reikia stengtis atsiverti bendraujant su kitais, nebūtinai realiais asmenimis, ne mažiau svarbus sąlytis su tais, kurių nebėra tarp gyvųjų, bet apie jų nuveiktus darbus byloja kultūros istorija.
Į kultūrą įsitraukiama renkantis vertybes, tikslus ir vaidmenis. Jeigu tai daroma laisvai ir reikliai, o ne pasyviai priimant vien tai, kas peršama iš šalies, tai savo pasirinkimu individas tapatinasi su tuo, kam teikia pirmenybę, kurdamas savo tapatumą. Todėl žmogaus tapatumas nėra vien jo paties kūryba, daug lemia tai, ką jis gauna iš bendravimo, iš savo pasirinkimų ir tapatinimosi. „Jei atrandu savo tapatybę, tai nereiškia, kad aš ją susikuriu užsidaręs savyje; savo tapatybę aš „išsideru“ pusiau atviroje, pusiau vidinėje diskusijoje su kitais“ (Taylor 1996: 61–62). Manau, kad taip yra laisvoje demokratiškoje visuomenėje, kur niekas prievarta nebruka doktrinų ir stilių, žinoma, išskyrus reklamą ir kitokias manipuliavimo žmonių sąmone technologijas.
Vis dėlto kiek individo pasirinkimai yra savarankiški, laisvi nuo bendrojo kultūrinio fono? Gal jis tik savaip individualizuoja tai, ką yra gavęs ir nuolatos gauna iš gimtosios kultūros, iš platesnės sociokultūrinės aplinkos? Jeigu taip, tai jo tapatumas būtų tiesiog individuali tos kultūros, kuriai jis priklauso, kopija, o tai savo ruožtu reikštų, pasak Algio Mickūno, „kad negali būti jokių privilegijuotų asmenų, kurie galėtų ištrūkti iš savo kultūrinio supratimo ir pažvelgti į jį iš „išorės“ (Mickūnas 2007: 221).
Jeigu šią mintį taikysime šiandienos lietuviams, turėsime pripažinti, kad esame tokie, kokia yra kultūrinė mūsų aplinka, iš kurios negalime „ištrūkti“. Į ją nuo mažens esame įrašyti, o vėliau įsitraukiame patys, kai ką pasyviai priimdami ir su tuo tapatindamiesi, kai ką atmesdami, kai ką ir patys pridėdami. Tačiau tą darome tam tikrais, nelabai suvokiamais būdais, perimtais iš nacionalinės kultūros.
Išeitų, esame lyg ir savosios kultūrinės aplinkos „belaisviai“, varžomi kultūrinio determinizmo? Nenorėčiau su tuo sutikti, tokia būsena yra būdingesnė vadinamosioms tradicinėms, uždaroms visuomenėms, kurioms priklausantys individai suvokia save tik kaip šeimos, bendruomenės narius. Lietuvos visuomenė tokia nėra, ji juk atvira, jos madas dabar diktuoja liberalioji mąstysena ir veiksena, net kyla klausimas, ar neatėjo laikas apmąstyti liberaliojo atvirumo ribotumą tiek jo paties, tiek visuomenės labui. Nes, geriau įsižiūrėjus, aiškėja, kad ir liberalioji mąstysena ne vien tik išlaisvina – patiklią sąmonę ji geba ir „įkalinti“, beje, ne mažiau griežtai už kokią nors kitą mąstyseną.
Nors gyvename atviroje visuomenėje, turime pripažinti paprastą tiesą – esame lietuviškos kultūros vaisiai, vieni tradicinės, kiti liberaliosios, treti dar kokios nors pakraipos. Neturėtų gąsdinti ir žodis „belaisviai“, ypač jeigu turime galvoje tokią esminę kultūros dalį kaip kalba, kuri yra kur kas daugiau negu vien žinių perteikimo priemonė. Nuo šios prigimtinės aplinkybės nėra laisvi nei originalių tapatumo projektų autoriai, nei „pasaulio piliečiai“, deklaruojantys savo kosmopolitizmą. „Kultūrinė praeitis yra griežtai deterministinė tokiu mastu, kad individas to nesuvokia“ (May 1979: 152).
Populiarus būdas „ištrūkti“ iš lietuviškos aplinkos – emigracija – ne visada gelbsti, nes ir svetur atsidūręs asmuo nėra laisvas nuo to, ką atsivežė su savimi. Tai gali pavykti tik išeivių vaikams ar net vaikų vaikams, išgyvenusiems dvilypio tapatumo nepatogumus ir tapusiems naujosios tėvynės piliečiais.
Beje, byloti kultūros vardu – pernelyg didelė atsakomybė, tad, tęsdamas svarstymą, apsiribosiu tik tautos mentalitetu, kaip viena iš kultūros apraiškų. Tai mąstymo, vertinimų ir įpročių visuma, daugiau ar mažiau apimanti visų sluoksnių tautiečius. Mentaliteto bruožus sunku apibrėžti, nes juose susipina moralė ir psichologija, socialinė ir istorinė patirtis. Apie tai turėtų argumentuotą žodį dažniau tarti atitinkamų sričių specialistai, bet kol kas girdime vos vieną kitą psichologų nuomonę.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad dabartiniam lietuvių mentalitetui būdinga raiški idealiųjų ir pragmatinių motyvų disproporcija – antrųjų persvara yra didžiulė. Dabartinio statistinio lietuvio požiūrį į gyvenimą labiau apibūdina veiksmažodžiai „gauti“, „imti“, „griebti“ negu „daryti“, „kurti“, „duoti“. Sovietinės patirties pėdsakas čia neabejotinas.
Tai reiškia, kad dauguma tautiečių yra linkę tapatintis su vartotojais, kuriems labiausiai rūpi materialinės gėrybės, materialinė gyvenimo kokybė – čia jie mato savirealizacijos būdą, savigarbos ir orumo atramą. Šito polinkio nereikėtų painioti su nepriteklių slegiamų žmonių pastangomis užsidirbti duonos kąsnį. Vis dėlto labai nedaug vilčių, kad iš vargo išbridusieji, kai smarkiai praturtės, arba tie, kurie apskritai niekada skurdo nepatyrė, atsigręš į kultūrą, joje ieškos dvasinių paskatų, kitaip sakant, nuo gėrybių kils prie vertybių.
Būtų klaida dėl dabarties gyvenimo sunkumų kaltinti lietuvių mentalitetą, nes tai viso pasaulio problema, tačiau būtent mentalitetas lemia, kaip į sunkumus reaguojama, kokių išeičių ieškoma. Mūsų platumose pernelyg dažnai jų neieškoma apskritai, pasitenkinama vien tuo, kad keikiama valdžia. Nors ir nėra būdų tam pamatuoti, vis dėlto akivaizdu, kad negatyvi žmonių reakcija į sunkumus daugeliu atvejų yra neadekvati, gerokai perdėta.
Daugelio žmonių mąstyseną, o ir viešąją erdvę persmelkęs nihilizmas per nepriklausomybės dvidešimtmetį jau tapo savotiškai „geru tonu“. Viešajame diskurse neišgirsime beveik nieko, kas padrąsintų, pakeltų, įkvėptų, kas teiktų tam tikrą dvasinį komfortą, o juk to labai reikia, kad medžiaginių nepriteklių prislėgtas žmogus nebūtų paliktas dar ir dvasiškai nuogas, vienišas.
Kultūros visuma yra tokia, „kokia yra“, ji sluoksniuota ir prieštaringa, joje esama visko. Tai, kas kultūroje kuriama ir daroma, ilgainiui susidėsto pagal tam tikrą hierarchinę skalę – atsiskiria tai, kas aukšta ir žema, gražu ir bjauru, kilnu ir niekšiška ir pan. Tą lemia moralės, meno, pilietiškumo ir kitokie kriterijai.
Svarbu, kad tam, kas gyvenime gražu, kilnu ir aukšta, kultūra suteiktų tinkamą išraišką, kad visa tai būtų plačiai matoma ir girdima, išsiskirtų tiek iš reklaminio triukšmo, tiek iš aimanų choro. Daug ką lemia tai, kokie kultūriniai įvaizdžiai įsismelkia į protą ir širdį ankstyvoje jaunystėje, kokias paskatas žmogus gauna. Nepaprastai svarbu, kad savo kaip asmenybės tapatumo ir unikalumo atramą jis galėtų rasti tikrojoje kultūroje, nes, perfrazuojant Greimą, negalima jauno žmogaus palikti vien vartotojiškos pseudokultūros vilionėms, kad ir kokiais estetizuotais pavidalais ji save pateiktų.
Valstybės prestižas dalies lietuvių akyse nėra aukštas, todėl kultūrinė savivoka tampa itin reikšmingu nacionalinio tapatumo sandu. Kultūrinės raiškos formas „paėmus į kabutes“, iš tautiškumo mažai kas belieka. Savo ruožtu ir kultūra nėra atsiejama nuo tautiškumo, nors tų sąsajų būdai įvairūs ir paslankūs. Etninės kultūros sąsajos su tautiškumu yra glaudžios ir plika akimi matomos, tačiau profesionaliosios kultūros, ypač meno, ryšys gali būti ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis, menamas ar koks nors kitoks, net apskritai neįžvelgiamas. Jauno žmogaus kultūrinį tapatumą labai sustiprina humanitariniai mokslai, estetinis lavinimas. Viena iš svarbių švietimo sistemos gerinimo užduočių – siekti, kad mokyklose šių dalykų neužgožtų fizika, matematika, informatika ir pan., nes tik tada išugdysime supratimą, kad nuo gėrybių reikia kilti vertybių link…