Vokiečių tautinės mažumos bei sileziečių protestai aptemdė Silezijos sukilimo 90-mečio jubiliejų Lenkijoje. Šventės kulminacija turėjo tapti iškilminga regiono vadovų rezoliucija, priimta per specialiai surengtą bendrą Opolės ir Silezijos vaivadijų seimų posėdį. Rezoliucijoje tautiečiai buvo raginami vieningai atiduoti pagarbą „sukilėliams, kovojusiems už Kalnų Silezijos lenkiškumą ir prisijungimą prie Lenkijos“.
Pastarieji žodžiai supykdė vokiečių tautinę mažumą bei sileziečių atnografinę grupę. Šie teigia, jog sukilimas tikrumoje buvo Varšuvos išprovokuotas pilietinis karas, kuriame dalis žmonių kovojo už prisijungimą prie Lenkijos, dalis prie Vokietijos, o dalis siekė autonomijos. Vokiečių mažumos lyderis Norbertas Raschas apkaltino lenkiškas partijas dialogo vengimu, ir priminė, jog jų tėvai nebuvo patenkinti Silezijos prijungimu prie Lenkijos, tad toks pareiškimas daliai žmonių yra įžeidus. Vokiečių mažuma paskelbė pareiškimą, kuriame apkaltino vaivadijos vadovus netesint pažado gerbti regiono tautinį įvairumą ir atsiverti kitokiam istorijos vertinimui.
Judėjimo už Silezijos autonomiją (JSA) vadovas, Silezijos vaivados pavaduotojas Jerzis Gorzelikas pareiškė, jog būtent tokios netolerantiškos rezoliucijos mažina dialogo galimybę ir sukelia konfliktus. J.Gorzelikas apgailestavo, jog lenkiškos partijos atmetė mažumų pasiūlytą rezoliuciją, kurioje buvo raginama atiduoti pagarbą absoliučiai visiems sukilimo dalyviams.
Vokietijos istorikai 1921m. kovas Silezijoje nuo seno vadina pilietiniu karu ir dėl aukų bei karinės agresijos kaltina Varšuvą. Lenkija daug metų neleido skelbti informacijos, jog sukilimui vadovavo iš Varšuvos nusiųsti kariškiai, tačiau pastaruoju metu vietos istorikai vis atviriau kalba apie brolžudišką kovų pobūdį, tuo šokiruodami visuomenę.
Opolės universiteto sociologijos profesorė, buvusi regiono tautinių mažumų komisijos pirmininkė Danuta Berlinska apkaltino lenkų partijas nacionalistinio požiūrio į istoriją propagavimu. Profesorė apgailestavo, jog net praėjus devyniasdešimt metų nuo sukilimo lenkų politikai nesugeba tų įvykių vertinti šiuolaikiškai, pripažįstant tėvynės klaidas ir siekiant dialogo su tautinėmis mažumomis.
Tuo tarpu profesorius Januszas Sawczukas pareiškė, jog rezoliucija 1921m. įvykius Silezijoje įvardija labai teisingai, kaip sukilimą siekiant prisijungti prie motinos Lenkijos. Profesorius apkaltino vokiečių tautinę mažumą keliant neteisingus priekaištus, ir žadinant nacionalistines pretenzijas. Katovicų universiteto istorijos profesorius Zygmuntas Wozniczka teigia, jog neteisinga yra tiek dalies Vokietijos, tiek Lenkijos istorikų nuomonė apie 1921 gegužės 2 – birželio 5 dienų įvykius Silezijoje bei konfliktą sukėlusias aplinkybes. Mokslininkas pripažįsta, jog konfliktą sukėlė Varšuvos slapta atsiųsti kariškiai, tačiau teigia, jog sileziečiai jautėsi Vokietijoje žeminami dėl savo tarmės, o Lenkija juos žavėjo pažadais suteikti didelę autonomiją. Tragedija vien sukilimu nepasibaigė, nes Lenkijai ir Vokietijai atitekusiose Silezijos dalyse prasidėjo negailestinga nutautinimo politika.
Lenkijai formaliai atiteko tik trečdalis Silezijos teritorijos, tačiau labiausiai ekonomiškai išvystyta, apimanti daugumą anglies ir geležies rūdos kasyklų. Varšuva Silezijai suteikė niekur kitur Europoje neregėtą autonomiją - regionui leido turėti savo Seimą, policiją, teismą, ir pasilikti net 90 procentų surinktų mokesčių. Kilus antram pasauliniam karui sileziečiai vėl buvo įtraukti į brolžudišką karą. Sovietinė Lenkijos valdžia panaikino autonomiją, uždarė vokiškas mokyklas, privertė gyventojus susilenkinti pavardes, be to, sileziečiai patyrė diskriminaciją siekdami karjeros, nes Varšuva jais nepasitikėjo.
Varšuva net dabar nepasitiki sileziečių lojalumu, ir atsisako regiono gyventojams suteikti tautinės mažumos statusą, nors per gyventojų surašymą tokią tautybę nurodė virš 170 tūkst. žmonių. Per rudenį vykusius savivaldybių rinkimus Judėjimo už Silezijos autonomiją atstovai pateko į regiono valdžią, ką sukritikavo visos partijos ir net prezidentas Bronislawas Komorowskis.
Po pirmo pasaulinio karo vykusioje Versalio taikos konferencijoje buvo pritarta Varšuvos prašymui surengti Silezijos gyventojų referendumą dėl apsisprendimo ar jie nori likti Vokietijos sudėtyje, ar prisijungti prie Lenkijos. Sileziečiai kalba lenkų, vokiečių ir čekų kalbų pagrindu susikūrusia tarme.
Plebiscito data buvo nurodyta 1921m. kovo 20d., o iki to laiko lenkų organizacijos, protestuojančios prieš vokiečių administracijos savivalę, surengė du nedidelius sukilimus 1919 ir 1920m. Per plebiscitą už palikimą Vokietijos sudėtyje balsavo 60procentų Silezijos gyventojų, visi didesni miestai, o prisijungimui prie Lenkijos pritarė vien kaimiečiai rytinėje regiono dalyje.
Tokie referendumo rezultatai nuvylė Varšuvą, todėl istorikai neabejoja, jog 1921m. sukilimą Lenkija inicijavo siekdama prisijungti daugiau Silezijos žemių.
Praėjus dviem savaitėm po paliaubų dėl sukilimo pasirašymo, Lenkija įvedė savo kariuomenę į užimtas teritorijas ir įkūrė savo valdžią. Tais pačiais metasi Ženevos konvencijoje Varšuvos naudai buvo pakoreguoti plebiscito rezultatai. Lenkijai buvo pripažinta trečdalis Silezijos žemių, o šiose buvo net 75 procentai regiono anglies kasyklų ir pusė plieno liejyklų.Lenkijos istorikų teigimu, Silezijos prijungimas padėjo Lenkijai iš agrarinės tapti industrine valstybe. Varšuva tikrumoje planavo užimti dar didesnę Silezijos dalį, tačiau trečiam sukėlimui vadovavęs silezietis Wojciechas Korfanty nepakluso nurodymui pulti Vroclavo miesto kryptimi ir pasirašė taikos sutartį.
Spėjama, jog tai įsiutino Lenkijos vadovą Jozefą Pilsudskį, ir šiam keršijant W.Korfanty vėliau gavo bėgti į užsienį, o sugrįžus buvo patupdytas kalėjiman, kur pasiligojęs mirė.Tokia Varšuvos nepagarba W.Korfanty iki šiol pykdo sileziečius, kurie visuotinai garbina buvusį savo lyderį.