„Ir šiaip – kai žmonių mažiau, nuotaika romantiškesnė“, - pastebi jis.
Legendinio Vilniaus požemiuose klaidžiojusio gaidžio ir driežo palikuonio išties nei matyti, nei girdėti. O mūsų išties daug – apie 20. Susirinkome išvysti, ko dar niekas nematė – visus atvertus rotušės požemius. Ir juose išgerti arbatos su kava.
„Bet pyragaičiais nevaišiname. Nors voratinklius nuo lubų nuplovėme prieš jums ateinant, bet nuo lubų tinkas vis dar byra“, - teisinasi ceremonmeisteris.
Rotušės požemiai – tai keletas kambarių po Vilniaus rotuše, sujungtų įvairaus ilgio ir aukščio tuneliais. Patalpų nedaug, bet susigaudyti labirinte nelengva.
Įėjimas – pirmame rotušės aukšte, pro nedideles duris, pažymėtas „Elektros skydinė“. Temperatūra pastovi - apie 9 laipsnius. Vasarą, kai karšta, turėtų būti labai malonu.
Patenkame į siaurą ir žemą, gal 1,80 metro aukščio tunelį. Jį dar pažemina palubėje išsirangę elektros laidai. Kas keletą metrų – blausi lemputė. Prisilietus prie bet kurios sienos, rūbai išsyk išsitepa.
Įdomybių rūsiuose nedaug. Pirmoji - apie 30 metrų ilgio siauras ir aukštas kambarys, esantis tiksliai po rotušės laiptais.
„Čia 1938 metais buvo įrengta pagrindinė Vilniaus elektros pastotė. Elektrą tiekė visam senamiesčiui. Buvo pavojinga, nemažai detalių pagamintos Vilniuje“, - tikina S.Pilinkus. Pastotė išmontuota tik prieš kelerius metus.
Tolesni koridoriai baigiasi netikėtai erdviame ir aukštame skliautuotame kambaryje. Ant medinių grindų – raudonas kilimas. Sovietmečiu šiame kambaryje buvo rengiamos parodos.
„Štai dvi sienos, - rodo S.Pilinkus į du kambario galus. - Jos vienintelės čia, išlikusios nuo XIV amžiaus. Pirmosios rotušės sienos. Vienoje jų durys – išėjimas buvo į Kazimiero bažnyčios pusę“, - dėsto S.Pilinkus.
Plačiai nereklamuojamos ekskursijos rotušės požemiuose vyksta vidutiniškai kas penktą dieną. Paprastai – moksleiviams. Nei užsieniečių, nei garsenybių nebuvo. Įdomiausias lankytojas – kelią pametęs, nuo grupės atsilikęs ir visiškoje tamsoje keletui valandų užstrigęs buvęs Vilniaus miesto tarybos narys. Tapatybė organizatoriams žinoma, bet neatskleidžiama.
„Po ekskursijos moksleivių klausiame, kas labiausiai patiko. Dauguma sako – patiko, kai buvo tamsu“, - kikena S.Pilinkus, išjungdamas elektros lemputes ilgame koridoriuje. Tamsa visiška, žingsnį žengti baisu.
Stiklinės durys iš požemių tiesiai į rotušės šoną link Kazimiero bažnyčios pristatomos kaip būsimasis įėjimas į požemius. Du stambūs keturkampiai rąstai po juo – kaip autentiškos senovinės pakopos, vedusios nuo šių durų.
„Šiame kampe, prie laiptų, žiemą yra pati geriausia rūkykla. Kai jau imsim žmones gausiai leisti, negalėsime jos naudoti. Gaila“, - įspūdžiais dalijasi S.Pilinkus.
Ilgiau susėdam vienoje iš dvejų bombardavimo slėptuvių, kurioje rotušės ceremonmeisteris išdėliojo savo lietuviškų plytų kolekciją. Bene kiekviena jų su antspaudu – kartais šuns pėdos, kartais gamintojo ženklo.
Slėptuves miesto magistrato nariams 1938-aisiais įrengė Lenkijos valdžia. Lubų storis – maždaug pusmetris. Prieš keliasdešimt metų jose buvo suverstas katedroje rastas lobis.
„Šį lobį tikrai vertėjo matyti, kai jis visas buvo mažame kambariuke. Man teko. Įspūdinga! Įsivaizduokite - tiek daug aukso vienoje vietoje“, - pasakoja paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas.
Po grindimis kažkas tikrai yra, tikina S.Pilinkus. Ir šokinėja: „Girdit? Kažkas aidi.“
Bene du trečdaliai požemių – užversti ir užmūryti. Juose buvo vienas iš Vilniaus kalėjimų. O dabar, jei tikėtume rotušės rūsių šeimininkais – naujieji senokai nematyto Vilniaus bazilisko namai.
Jis anksčiau buvo matomas kitame sostinės požeminiame kalėjime – Barbakane.
Atversti likusių požemių nepavyksta, nes niekas neskiria tam pinigų.
„Kasinėti privalo profesionalai. Kiekvienas jų judesys turi būti fiksuotas. Tai nemenkos lėšos“, - tikina S.Pilinkus. Ir dar pašokinėja.
„Jei visi kartu pašokinėsime, gal grindys savaime įgrius. Galėsime išsyk kviesti archeologus“, - pasiūlo. Bet grindys išsilaiko.
Seni dokumentai tikina, jog 1669-aisiais iš mieste veikusio kalėjimo buvo išvežtos 34 vežėčios mėšlo. „Arba vežėčios nebuvo gausiai kraunamos, arba sąlygos šiame kalėjime buvo baisios“, - svarsto ceremonmeisteris.
„Gaila, kad Vilniuje negalima padaryti, kaip Pilzene, Čekijoje: ten po miestu yra senos kasyklos, 4 kilometrai jų palikti turistams: įeini viename gale, gauni šalmą ir žingsniuoji. Bet Vilniaus kolektoriuose kaupiasi metano dujos. Pavojinga“, - apgailestauja jis.
Ir pasakoja istorijas apie radybas rotušės rūsiuose.
Kalbama, kad prieš keliasdešimt metų čia buvo rasti senojo Vilniaus miesto teatro, čia veikusio 1845-1922 metais, archyvas - pjesių rankraščiai, afišos, užrašai. Viskas nukeliavo į makulatūrą.
Krūva plytgalių ir akmenų, kurias archeologai pripažino niekam nereikalingais, irgi beveik išnykusi - sąvartyno atsikratoma jį išdalijant moksleiviams kaip suvenyrus.
O nežinia kokiais keliais į rūsius patekęs Pirčiupių motinos statulos vieno iš konkursinių darbų fragmentas juose mėtosi iki šiol.
„Kai mums skambina prašytis į ekskursiją, tik pokalbio gale atsargiai pasiteirauja – o kiek kainuos? Sužinojus, kad nemokamai, atvykti norinčios grupės kaip mat išsipučia. O gaila“, - pasakoja S.Pilinkus.
"Nes - atsimenate? - didelės grupės baido vargšą baziliską.“